Nors Dovilės šeima jau dvylika metų gyvena Meksikoje, kur gyvenimas tikrai patogus, kur amžina vasara, šilta jūra ir geri draugai, bet kiekvienais metais susikrauna lagaminą ir pusei metų iškeliauja tyrinėti pasaulio. Kartu su tėvais keliauja aštuonerių metų Elijus ir trejų Kajus.
,,Keliaujame, nes norime išeiti iš savo komforto zonos, palikti rutiną, ieškoti iššūkių, gal nuskambės juokingai, bet pabūti nepatogiose situacijose, pažinti save iš kitokių perspektyvų, susitikti naujų žmonių ir išgirsti jų istorijų, pagyventi kitaip ir parodyti vaikams, koks pasaulis iš tiesų yra įvairus ir skirtingas, ir tiesiog daugiau laiko leisti su šeima“, – sako Dovilė.
Nuo ko prasidėjo jūsų kelionės?
Aš labai seniai atradau kelionių malonumus, dar kai kelionės buvo visai kitokios, be išmaniųjų telefonų, su žemėlapiais, kelionių gidų knygelėmis. Gyvenau Malaizijoje, Mauricijuje, Dominikos Respublikoje, Anglijoje. Keliaudavau labai daug ir dažniausiai be didelio kelionių plano. Tad kai atsirado vaikai, gyvenimas pernelyg nesikeitė. Jie labai natūraliai prisitaikė prie mūsų gyvenimo būdo ir taip pat lengvai integravosi į kelionių ritmą. Tik kelionės kruopščiau suplanuotos ir lėtesnės tapo.
Kokias šalis jau esate aplankę su vaikais?
Elius jau aplankė daugiau kaip keturiasdešimt šalių, o mažasis – 25 šalis. Mūsų mėgstamiausių šalių sąrašas, aplankytas su vaikais: Pietų Afrika, Namibija, Seišeliai, Japonija, Mauricijus, Filipinai, Balio sala, ką tik apkeliauta Kinija, ją įrašome prie mėgstamiausių, Antigva sala, Jungtinės Amerikos Valstijos, Dominikos Respublika, Tailandas, taip pat Meksika yra labai įdomi ir įvairi keliauti.
Kokią įtaką daro kelionės vaikams – vien tik nauda ar yra ir minusų?
Mūsų vaikai auga kelionėse, matau, kaip keičiasi jų pasaulėžiūra, lengvai susidraugauja su skirtingų šalių vaikais, net kalba nebūna problema, atranda būdų, kaip susikalbėti. Man taip gražu matyti juos pasaulio vaikais. Mokosi kalbas, gyvena skirtingose kultūrose, ragauja įvairaus maisto. Man kelionės vienareikšmiškai yra geriausia mokykla. Net nematau kelionėse minusų. Žinoma, pasitaiko nuovargio, būna ir sunkių dienų su vaikais, bet jos ir namuose tokios būna, tad visai nesureikšminame, tiesiog išbūname. Aš vis paklausiu Elijaus kelionėse, ar jis nepavargo, nepasiilgo namų? Jis man visada atsako, kad ne, nori keliauti toliau. Tai ir keliaujame, matau, kaip jis gerai jaučiasi keliaudamas, tai labai džiugina. O mažajam visur gerai, kur mes esame kartu. Keliaudami neturime jokių suvaržymų, jei jaustume, jog pavargome, nebenorime, išsisėmėme, niekas nebedžiugina, tikrai nutrauktume kelionę ir grįžtume namo. Iki šiol dar taip nenutiko.
Savo keliones skirstome į dvi dalis: šalys, kuriose keliaujame, ir šalys, kuriose „pagyvename“. Šalyse, kurias išsirenkame pagyventi, įsikuriame bent mėnesiui, surandu vaikams mokyklą, integruojame juos į popamokinę veiklą, susipažįstame su naujomis šeimomis, pradedame gyventi tos šalies gyvenimą. Turime laiko prisėsti prie darbų, o ir vaikai laimingi būna naujoje aplinkoje. Vaikai lankė mokyklas Balio saloje, Vietname, Tailande, šiais metais antrus metus grįžome į Tokijo mokyklą, nes vaikams pernai labai patiko, vasaros stovyklose buvo Dubajuje.
Kaip draugaujate su skirtingų šalių maistu?
Maistas mums – vienas smagiausių kelionių atradimų. Stengiamės paragauti kuo daugiau vietinių skonių. Vaikai nuo mažens pripratę, kad kiekvienoje šalyje valgome kitaip, ir jiems tai tapo visai natūralu. Jie nėra tie vaikai, kurie kelionėse valgo tik picas ir bulvytes, – jie ragauja viską kartu su mumis, kartais net drąsiau nei mes patys. Aš pati nedrįsau paragauti žiogų, o sūnus paprašė, kad jų nupirktume, ir su malonumu juos suvalgė. Lankomės vietiniuose turguose, ragaujame ir gatvės maisto. Kartais pasilepiname ir prabangesnėmis vietomis, ieškodami dar įdomesnių ar netikėtų skonių. Japonija, Kinija, Pietų Afrika ar Balis yra šalys, kuriose maistui skiriame ypač daug laiko. Gurmaniški potyriai ten tampa didžiule kelionės dalimi. Prieš išvykdami į kelionę, mėgstame žiūrėti maisto tinklalaides, domimės, ką paragauti, net susidarome sąrašą, kurias maisto vietas išbandysime, – tai mums labai svarbu.
Kokie jūsų patarimai, keliaujant su vaikais, kurių patys laikotės?
Mums svarbiausia – neskubėti. Keliauti lėtai, išjaučiant vietas. Su laiku supratome, kad geriau pamatyti mažiau, bet kokybiškiau, labiau įsijausti į vietas, o ne tik pralėkti pro jas. Kelionėse būti lankstiems, nebijoti keisti planų. Jei matome, kad kažkam bloga nuotaika, pavargę, keičiame kryptį, ilsimės. Mums kelionė nėra planų sąrašas, kurį būtina įvykdyti. Tai mūsų gyvenimo dalis.
Keliaudami gauname tiek įkvėpimo, jog dar nesibaigus kelionei pradedame svajoti apie kitą kelionę, mąstyti maršrutus. Kalbamės su vaikais, tariamės, ką norėtume dar pamatyti, kokias vietas aplankyti. Afrika mums palikusi išskirtinį įspūdį, tai mūsų mėgstamiausias žemynas, tad labai norėtume ten sugrįžti artimiausiu metu ir ilgesniam laikui. Be to, vaikai dar nėra lankę Australijos ir Polinezijos salų, būtų labai įdomu pažinti ir šią pasaulio dalį. Variantai jau dėliojasi galvoje, o jausmai – pilve, galvojant apie naujas kryptis.
Paskutinė jūsų kelionė – Kinija?
Ką tik baigėsi mūsų kelionė po Kiniją. Neslėpsiu, tai buvo viena iš tų šalių, kurią planuodama šiek tiek nerimavau. Įtakos tam turėjo visuomenės ir žiniasklaidos suformuotas ne visai malonus įvaizdis. Be to, Kinijoje neveikia mums įprastos programėlės: „Google Maps“, „WhatsApp“, „Airbnb“, „Facebook“, „YouTube“, „Instagram“. Jos ten yra uždraustos. Todėl žinojome, kad viskas bus kitaip, nei esame įpratę.
Visa kelionė buvo kruopščiai suplanuota, tačiau vizų dar neturėjome. Prašymus pateikėme Japonijoje. Iš daugelio girdėjome, kad Kinijos vizos nėra lengvai išduodamos, todėl iki paskutinės akimirkos nežinojome, ar kelionė iš tiesų įvyks. Vis dėlto Tokijuje jas mums išdavė labai noriai, ir mūsų penkių savaičių kelionė Kinijoje prasidėjo.
Kinija mums atsivėrė visai kitokia, nei įsivaizdavome ir buvome girdėję: su nuostabaus grožio istoriniais miesteliais, draugiškais ir paslaugiais žmonėmis, neįtikėtino grožio gamtos kampeliais, ypač moderniais miestais. Vaikai negalėjo atsidžiaugti įstabiai įrengtais vaikų žaidimų kambariais. Kartais jautėmės, kad nukeliavome į ateitį. Nustebino švara, tvarka, itin gerai išvystyta infrastruktūra net ir atokiose vietose.
Gatvėse dominuoja elektriniai motoroleriai ir automobiliai, todėl judrios gatvės nevargino triukšmu ar išmetamais teršalais. Šalis labai saugi, drąsiai įtrauktume ją į vieną saugiausių pasaulio šalių kelionėms. Nors Kinija yra komunistinė šalis, kasdieniame gyvenime tiek miestuose, tiek kaimeliuose komunizmo nė kvapo nejauti.
Rinkomės aplankyti mažiau turistų paliestas, sunkiau pasiekiamas vietas. Vienas iš kelionės tikslų buvo susitikti su pandomis. Vaikai labai norėjo jas pamatyti.
Keliavome į Čengdu, vadinamą pandų miestu, Sičuano provincijoje. Atmosfera ten tikrai išskirtinė, visas miestas išpuoštas pandomis. Jos yra visur: puikuojasi ant autobusų, stotelių, kelio ženklų, didžiulių 3D ekranų, parduotuvių vitrinų, desertai ir gėrimai papuošti pandomis. Net buvome pandų pašte, kuriame vaikai išsiuntė šeimos nariams pandos atvirukus, užklijavo pašto ženklus su pandomis ir įmetė juos į pandišką pašto dėžutę. Patirtis Čengdu mieste buvo labai įdomi ir dar labiau sustiprino žinojimą bei jaudulį, kad jau esame taip arti svajonės susitikti su tikromis pandomis.
Pamatyti pandas gamtoje yra ypač maža tikimybė. Be to, pandos sparčiai nykstanti gyvūnų rūšis. Todėl Sičuano provincijoje įkurti keli didžiųjų pandų tyrinėjimo ir veisimo centrai, kuriuos galima aplankyti. Mes pasirinkome vieną, kuris buvo labiausiai nutolęs ir mažiausiai turistų lankomas, – Bifengxia Panda Base. Kelionė iki jo užtruko visą dieną, tačiau pastangos tikrai buvo vertos ir atsipirko su kaupu.
Apsistojome dviem dienoms Bifengxia slėnyje, už kelių minučių nuo pandų centro. Dėl vaikų pasirinkome gamtoje įsikūrusį pandų tema įrengtą viešbutuką. Kambaryje vaikų laukė pliušiniai pandų žaisliukai dovanų, net vaikų žaidimų aikštelė buvo įrengta tiesiog kambaryje. Kinai viešbučiuose labai daug dėmesio skiria vaikams ir jų komfortui.
Tą naktį vaikai sunkiai galėjo užmigti, taip nekantriai laukė susitikimo su pandomis.
Bifengxia Panda Base yra viena iš didžiausių ir svarbiausių pandų veisimo centrų Kinijoje. Jame gyvena daugiau nei 50 didžiųjų pandų. Centras yra įsikūręs gamtos apsuptyje, miškingoje vietovėje tarp kalnų, tad jame pandos gyvena aplinkoje, labai panašioje į jų natūralias gyvenimo sąlygas. Galėjome stebėti jas iš labai arti. Žinojome, kad pandos be galo tingios ir didžiąją savo dienos dalį snaudžia. Tikriausiai mums pasisekė tą dieną, pandos buvo itin aktyvios, be perstojo valgė bambukus, daug žaidė, maudėsi. Jos tokios nerangios, kad vis nuvirsdavo. Buvo taip linksma jas stebėti. Praleidome visą dieną centre, vaikai buvo sužavėti, o ir mums tai buvo ypatinga patirtis, pamatyti šiuos gyvūnus tokioje gražioje aplinkoje.
Susiję straipsniai
None found
