Esame nedidelė trijų asmenų šeima, gyvenanti netoli Kauno atokiame gamtos apsuptame kampelyje. Čia ramybė ir mus supančių pušų šiugždėjimas primena kurorto dvasią. Čia gyvendami kasdien prisimename, kokie turime būti dėkingi gamtai už paprastus stebuklus. Nors abu su vyru dirbame mieste, kasdien skubame namo ir manome, jog būtent tokia aplinka yra ideali mūsų mergytės – Viltės (dabar 1,5 m.) – vaikystei. Gal todėl, kad abu mėgstame ramybę ir gamtos grožį, savo kelionėms dažnai renkamės tas šalis, kuriose galime patirti gamtos grožio magiją.
Viliojanti Graikija
Kai dar neturėjome mažosios, mus su vyru be galo sužavėjo kelionė į Kretą. Po to svajojome grįžti į spalvingąją ir svetingąją Graikiją. Kelionės – vienas iš mūsų su vyru prioritetų, kuomet reikia skirstyti sutaupytus pinigėlius. Viltė gimė vėlyvą rudenį, taigi jau pavasarėjant su vyru ėmėmės planuoti kelionę drauge su savo mažyle ir iš esmės nebuvome suabejoję, imti ją drauge ar ne. Nors artimieji siūlėsi mažyle pasirūpinti ir išleisti mus keliauti dviese, bet negalėjau įsivaizduoti, kaip ją galėčiau palikti visai savaitei ir ramiai ilsėtis? Be to, manau, kad nors vaikas ir neprisimena tam tikrų kelionėje nutikusių įvykių, geros emocijos teigiamai veikia vaiko psichinę ir fizinę raidą.
Rodo salą, priklausančią Graikijai, pasirinkome dėl to, jog norėjome grįžti į Graikiją, o Kretos sala, mūsų manymu, yra per didelė, kad galėtum ją apkeliauti ir apžiūrėti su mažu vaiku. Mūsų kelionės tikslas buvo ne tik pailsėti, bet ir pamatyti salą kiek įmanoma daugiau.
Viešbutis ir automobilio nuoma
Pirkdami kelionę vienoje kelionių agentūroje viešbutį rinkomės atsakingai, atidžiau nei kitais kartais, nes norėjome, kad jame būtų patogu gyventi su vaikučiu. Dėl to pasirinkome 5 žvaigždučių viešbutį ant jūros kranto. Reikia paminėti, kad Graikijoje 5 žvaigždučių viešbutis prilygsta, sakyčiau, 3 žvaigždučių viešbučiui Lietuvoje. Pasirinkome variantą, kai viskas įskaičiuota, kad nereikėtų papildomai rūpintis pietumis ar gėrimais.
Pasirinkome vietovę atokiau nuo miesto, todėl nusprendėme, kad, norint apžiūrėti salą, reikia išsinuomoti automobilį. Jau turėjome tokios patirties, todėl internetu susiradome automobilių nuomos kompaniją ir išsirinkome patinkantį ir mums tinkantį automobilį (tai buvo mažytis miesto automobilis „Toyota Yaris“). Savaime suprantama, su kondicionieriumi ir vaikiška kėdute. Užsisakėme, kad sutartą dieną automobilis mums būtų pristatytas į viešbutį.
Kelionei pasirinkome vasaros vidurį – liepos mėnesį, nors daugelis sakė, jog tai netinkamas ir per karštas mėnuo kelionei su kūdikiu. Šį pasirinkimą lėmė atitinkamai susidėliojusios aplinkybės ir, žinoma, palankesnės kainos nei rugpjūčio mėnesį, kuomet būtų idealiausia dėl oro. Be abejo, likus savaitei iki kelionės buvo šiek tiek nerimo: kaip 8 mėnesių dukrytė ištvers skrydį ir Graikijos karštį.
Daiktų pakavimas
Noras keliauti buvo daug didesnis nei baimė. Mano mama – vaikų gydytoja, ji pati mėgsta keliauti, todėl mus ragino nebijoti, o tiesiog tinkamai pasiruošti. Likus kelioms dienoms ėmėme pakuotis daiktus, kurių atrodė bus iš tiesų daug. Kai viską susidėjome, pasirodė, jog daiktai sutilpo į du lagaminus, kurie nė iš tolo neviršijo leistino bagažo svorio. Neskaitant suaugusiųjų reikmenų ir vaiko drabužėlių, pasiėmėme sauskelnių (ir specialių plaukiojimui), maistelio kiekvienai dienai, užpilamos arbatėlės, vaistų visokiems nenumatytiems atvejams.
Be abejo, pasiėmėme ir sportinį vežimą, kurio tikrai prireikė, kai lankėmės Rodo mieste, ir orui laidų vaiknešėlį, reikalingą ten, kur kalnai, kalvos ir su vežimu nelabai nuvažiuosi. Dabar galiu pasakyti, kad visko pasiėmėme per daug, nes beveik visų smulkių daiktų galima nusipirkti ir ten, juk Graikija – ES šalis, ir prekės nelabai skiriasi nuo mūsiškių. Tik nepasigailėjau, kad košytės įsidėjau iš namų, nes mano mergaitė tuomet buvo gana išranki maistui, o Rode nebūčiau radusi pirkti būtent tokios rūšies košių, kokias valgė mano mergytė. Tikriausiai gerai, kad ir vaistų pasiėmiau, tačiau, ačiū Dievui, mums jų neprireikė.
Skrydis ir nepakantūs bendrakeleiviai
Skrydis buvo numatytas naktį, tad iš vakaro visi atsigulėme, o jau po kelių valandų kėlėmės ir leidomės į kelią. Viltė važiuojant į oro uostą ramiai miegojo, o ten jai pabudus pakeitėme sauskelnes ir truputį pažaidėme. Neskubėjome atvykti per anksti, kad nereikėtų ilgai laukti. Oro uoste drąsiai ėjome visur be eilės – nė vienas iš aptarnaujančiojo personalo neliepė stoti į eilės galą ir maloniai aptarnavo.
Nesmagiausia buvo tai, kad kai kurios to paties skrydžio keleivės laidė replikas apie keliavimą su tokiu mažu vaiku. Tos moteriškės stovėdamos už mūsų garsiai komentavo, jog „kelionė su tokiu leliuku – tik vaiko kankinimas“, ir nuogąstavo, kaip bus baisu, kai tie vaikai pradės lėktuve rėkti. Iš tiesų su vaiku keliavome ne tik mes vieni. Mažylė su skrydžiais „susitvarkė“ stebėtinai puikiai, visiškai neverkė, dalį laiko miegojo, o kitą dalį ramiai žaidė. Kadangi Viltei tuomet buvo 8 mėnesiai ir aš jau nemaitinau jos krūtimi, tiesiog lėktuvui kylant ar leidžiantis duodavau gerti arbatėlės, kad ausyčių neužgultų.
Gerų emocijų teorija
Jau antrą dieną svečiuojantis Rodo saloje pasitvirtino mano „gerų emocijų“ teorija: mūsų Viltytė pradėjo puikiai ropoti, nors namuose jau kurį laiką jai niekaip nepavykdavo. Rodo sala tinkama kelionei su mažyliu dar ir tuo, jog nors ten ir karšta, tačiau šiek tiek vėjuota, o tai suteikia gaivos.
Dukrytė puikiai prisitaikė prie klimato kaitos. Iš jos nuolatinių šypsenų, puikaus miego ir krykštavimo galėjome suprasti, jog jai karštas oras nė motais, o pasinerti į Viduržemio jūros gaivą – tikra palaima.
Kelionės po salą
Buvome išsinuomoję automobilį, tad ėmėmės kelionių. Aplankėme antikinį Lindos miestą, kuris įsikūręs ant kalvos. Šalia jo – nuostabaus grožio smulkaus balto smėlio paplūdimys, graikiškos tavernos ir linksmai nusiteikę graikai bei daugiausia italų turistai. Tądien praleidome neišpasakytai maloniai, nes pamatėme daug naujo, pagulėjome paplūdimyje, pasimaudėme šiltoje jūroje. Reikia paminėti, kad Rode yra nemažai smėlėtų paplūdimių ir nuostabių įlankų, tačiau salą supa dvi jūros – Viduržemio ir Egėjo. Prie Viduržemio jūros smagiau, ji mažiau akmenuota, vanduo nedrumstas. Kitą dieną aplankėme įžymųjį drugelių slėnį, kur žmonių sukultūrintame parke gyvena tiek drugelių, kad visi medžiai ir akmenys jais sėte nusėti. Drugeliai nėra labai išvaizdūs, nelabai spalvingi ir visi vienodi, bet kai jų tiek daug, negali nesigėrėti, nes daugiau niekur to nepamatysi.
Storos graikiškos vestuvės
Rode smagu ne tik lankyti turistų pamėgtas vietas, bet ir išklysti iš kelio, pasivažinėti įstabiais serpantinais ir pamatyti tikrą salos gyvenimą. Vieną vakarą mes kaip tik ir norėjome patirti, ką reiškia sutemus važiuoti serpantinais (temsta ten daug anksčiau Lietuvoje, nes sala arčiau pusiaujo). Netyčia užklydome į tokią vietą, kur buvo švenčiamos „storos, graikiškos vestuvės“. Neišdrįsome sudalyvauti šioje šventėje, nors ten buvo tiek žmonių ir visi atrodė tokie linksmi, kad tikriausiai niekas net nebūtų supratęs, jog mes ne svečiai, jei ir būtume sustoję pasilinksminti.
Keletą kartų aplankėme patį Rodo miestą. Vieną kartą važiavome vakare, kitą kartą dieną, kad susidarytume tikrą miesto vaizdą. Rodo senamiestis apjuostas aukšta gynybine siena ir atrodo kaip tvirtovė, viduje daug senovinių pastatų, liaudies amatininkų ir tavernų. Be abejo, pamatėme ir vieną iš pasaulio stebuklų – vietą, kur stovėjo Rodo Kolosas.
Viltė keliauti netrukdė
Vaikutis visiškai mums netrukdė keliauti, atvirkščiai – visi jautėmės ramūs ir saugūs, nes buvome visi drauge. Viltė per tą savaitę labai paaugo ir pasisėmė tiek gerų emocijų, kad ir dabar jos dar neišblėsusios. Nors savaitė pralėkė kaip vėjas, spėjome per tą laiką ir ramiai pailsėti, ir pakeliauti.
Skrydis atgal buvo tiesiogiai į Vilnių. Kaip ir atskrendant, gavome visas tris kėdes lėktuve, nors mokėjome tik už du bilietus. Per visas šias atostogas neįvyko nieko nemalonaus ar negero, kas galėtų vienaip ar kitaip sutrikdyti mano įsitikinimą, kad šauniai pasielgėme pasiimdami drauge Viltę.
Šią vasarą su vyru dviese jau aplankėme Kiniją, nes 12 ar daugiau valandų kelionė per daug išvargintų vietoje nenustygstančią mūsų mažylę. Jei leis galimybė, labai norėčiau šiemet dar pakeliauti ir su Vilte, nes dabar ji jau vaikšto, truputį kalba ir labai emocingai reaguoja į visas naujas patirtis.
Apibendrindama ir atsakydama į klausimą, ar verta keliauti su mažu vaiku, vienareikšmiškai galiu atsakyti – TAIP. Nereikia, kad gyvenimas sustotų ties riba, kai gimsta vaikas, nereikia bijoti, kad vaikui bus nesmagu ten, kur jums su vyru smagu, nereikia praleisti progos pasinaudoti nemokama galimybe vežtis vaiką, kol jam sueis 2 metai. Reikia tik mėgautis tuo, jog galime sau ir savo vaikui leisti pamatyti tai, ko dar nesunaikino didėjanti oro ir aplinkos tarša – nuostabią ir įvairią gamtą, vis dar krizės nepalaužtus besišypsančius ir turistų laukiančius žmones. Sėkmės keliaujant su vaiku!
„Mamos žurnalas“
