Seda ir Vytautas Bukauskai per metus keliauja po 4–5 kartus. Vyresnieji jų vaikai Miglė ir Mykolas – jau studentai ir prisijungia tik retkarčiais, o 7 metų Mėta – visada kartu.Keliaujanti šeima nė karto nėra pasinaudojusi booking.com paslaugomis. Jie nakvoja palapinėse.
Šeimos pomėgis jau 26 metus
Seda ir Vytautas susituokę 27 metus, ir kelionių alkis nepraeina, nors jau aplankyta daugybė gražiausių gamtos kampelių. „Mes nesame profesionalūs keliautojai, iš to negyvename. Jei kelionės būtų mūsų darbas, galbūt keliauti nebūtų taip įdomu. O dabar grįžtame iš kelionės, padarome nuotraukas, ir po poros savaičių jau planuojame kitą maršrutą. Paprastai keliaujame nedidelė, 8–15 bendraminčių, grupelė. O maršrutų idėjos ateina pačios – pastaruoju metu lankome aukščiausias Europos šalių vietas. Kiekvienoje valstybėje įkopiame į aukščiausią jos kalną. Pradėjome nuo Lietuvos ir Juozapinės kalno, paskui buvo Latvija, Estija, Italija, Ispanija, San Marinas, Monakas“, – pasakoja Seda Bukauskienė.
[reklama]
Kodėl nepatinka „viskas įskaičiuota“
Seda sako, kad jie nėra viešbutinių kelionių mėgėjai. Tik kartą teko pabandyti nakvoti viešbutyje, kai vyresnieji vaikai dar buvo maži ir norėjo panardyti Raudonojoje jūroje Egipte. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Nardyti jiems labai patiko, bet gulėti paplūdimyje – ne.
„Viešbučio ritmas, kur gyveni nuo pusryčių iki pietų, o paskui – iki vakarienės, man nusibostų per pusdienį. Egipte viešbutyje buvome minimaliai – visą dieną nardę, griūdavome į lovas ir iškart užmigdavome. Tiesa, vieną dieną bandėme pasivaikščioti kurorto gatvelėmis, bet taip nuobodu… Man kur kas labiau patinka gamintis maistą kokiame nors Afrikos kaime su vietiniais žmonėmis prie laužo, matyti, kokia jų buitis, įpročiai“, – pasakoja trijų vaikų mama.
Vaikus į keliones Bukauskai pradeda imti nuo pat pirmųjų metų. „Vaikas gali keliauti nuo pat gimimo“, – įsitikinusi Seda.
O jeigu lyja ir šlapia?
Seda sako, kad kelionėje ne visada gali numatyti orą, būna, kad išsiruošia į dienos žygį šviečiant saulei ir kepinant 30 laipsnių kaitrai, o užkopus į viršukalnę lieka vos keli laipsniai šilumos ir prasideda liūtis. Kartą Filipinuose pasikeitus oro sąlygoms vulkano viršūnėje teko statytis palapines ir likti nakvoti krateryje. Palapinėje visi braidė po vandenį, vėjas plėšė palapines. Suaugusieji burbėjo ir pyko, o pusantrų metukų Mėta vienintelė ramiai išmiegojo visą naktį mamai ant krūtinės.
Kitąkart, pasakoja Vytautas Bukauskas, Afrikoje teko keliauti iki UNESCO paveldo Tsingy kalnų. Įveikti 70 kilometrų per savaną ir džiungles prireikė 15 valandų. Tais metais vakarinę Madagaskaro pakrantę buvo nusiaubę keli stiprūs ciklonai, ir lietuviai buvo pirmieji, kurie tą sezoną pravažiavo keliu ir atidarė turizmo sezoną. Būti pirmajam retai būna lengva. Ko gero, keliavę su „4 X 4“ žino, kad visureigiai gali važiuoti per pelkes džiunglėse, kai lempos šviečia jau po vandeniu, kai mašinos guli ant pilvo purvyne ir vis tiek jas galima ištraukti. Džiunglėse teko kirsti trukdančius medžius ir ieškoti būdų apvažiuoti. Tai buvo arti automobilių ir žmogaus psichinių galimybių ribos. Buvo net ašarų iš nuovargio ir nevilties. Tik jauniausioji keliautoja Mėta nesijaudino ir tamsiose džiunglėse dainavo vaikišką dainelę apie Afriką: „Važiavau į Afriką, į bananų fabriką, sutikau ten liūtą didelį ir drūtą…“. Ji ragino lipti iš mašinos ir traukti visureigius, nieko nesibaimindama braidžiojo per pelkynus.
„Kelionėje vaikas lengvai prisitaiko. Būna, zirzia nuo kompiuterio nukrapštyti stiprūs vyrai, nes jiems šalta, šlapia, sunku. Vaikas visus nepatogumus priima kaip nuotykį“, – įsitikinusi Seda Bukauskienė.
Aktyvus gyvenimas visus metus
Vasarą Bukauskų šeima keliauja po Lietuvą, o žiemą traukia į tolimesnius kraštus, dažniausiai ten, kur šilta. Kartais žiemą važiuoja į kalnus slidinėti. Mėta nuo pat mažens labai mėgsta sniegą, įkopusi į snieguotą viršukalnę, puola daryti „ledus“. „Ji tikra slidininkė. Pirmąkart ant slidžių atsistojo dar neturėdama dvejų. Kai buvo 2,5 metų, nusivežėme ją į Austriją slidinėti. Slidinėjimo kurortuose vaikai pirmiausia vedami į „varlynuką“ ir mokosi su instruktoriumi. O Mėta pati išmoko čiuožti per pusdienį, po pietų jau užsikėlėme į viršukalnę ir ji pasileido slidėmis žemyn… Nespėjome nė sureaguoti, kaip ji nučiuožė prieš mus ir pirmoji atsidūrė prie viešbučio – nė kartelio neapvirtusi!“, – juokiasi mama.
„Mes visus metus gyvename fiziškai labai aktyviai. Sekmadieniais visi einame į baseiną. Tiesiog plaukiojame baseine, nemėgstame karštų pirčių ir chloruotų burbulinių vonių. Kas kita keliaujant pagulėti natūraliuose terminiuose baseinuose ar mineralinėse voniose. Abu su vyru manome, kad vaikams būtina plaukioti. Visi trys vaikai plaukioja ir nardo nuo gimimo. Atsimenu, vyresnieji dar nemokėjo vaikščioti, bet baseine lengviau vaikščioti ir nardyti. Vanduo ne tik lavina kūno koordinaciją, bet ir grūdina, apsaugo nuo ligų. Mėta dar nežino, ką reiškia sirgti sloga. Dar neturėdama metukų pati nušokdavo nuo baseino krašto į vandenį ir panirusi perplaukdavo nedidelį baseiną. Labai svarbu, kad vaikas neprarastų įgimto plaukimo įgūdžio“, – sako Seda Bukauskienė.
Mokslo metai užpildyti ir kitokia aktyvia veikla – kartą per savaitę Mėta su tėvais eina į čiuožyklą (žiemą čiuožia ant užšalusios Grigiškių užtvankos). Dažnai dalyvauja „Snaigės“ slidinėjime, Mėta turi vardinį medalį kaip jauniausia slidininkė. Mergaitė apdovanota Lietuvos rekordų agentūros „Factum“ diplomu kaip jauniausia Lietuvos alpinistė. Du kartus per savaitę lanko baleto pamokas, keturis kartus – muzikos mokyklą. Dar Mėta su mama lanko Grigiškių etnografinį ansamblį. Be to, pirmokė laisvai kalba angliškai ir norvegiškai. „Manau, tai, kad Mėta labai aktyviai gyvena ir daug keliauja, ugdo jos kaip lyderės savybes. Kieme ji vadovauja net vyresniems vaikams, be Mėtos neapsieina jokie kiemo žaidimai“, – pasakoja mama.
Mama, kuriai neskauda nugaros
Kasdienis fizinis krūvis duoda pliusų ne tik vaikui, bet ir mamai. Po gimdymo beveik kiekvienai moteriai skauda nugarą, kai tenka vaiką nešioti ant rankų. Seda Bukauskienė šios problemos neturėjo nė su vienu vaiku. Kai Mėta buvo maža, ją žygių metu mama nešdavo nešynėje – ant nugaros 30 kilogramų sverianti kuprinė, priekyje, nešenėje, – 12 kilogramų sveriantis vaikas. Slidinėjo kalnuose irgi su vaiku nešynėje.
„Kai raumenys stiprūs, tada stuburo neskauda. Dar studentiškais metais mane kviesdavo dalyvauti visokiose varžybose. Man labiausiai patiko ištvermės ir sumanumo reikalaujantis sportas. Su Lietuvos rinktine dalyvaudavau turizmo technikos varžybose. Niekada nesilaikiau dietų, niekada neturėjau antsvorio – fiziškai aktyviam žmogui kilogramai nesikaupia. Stengiuosi daug judėti ir kasdienybėje, Lietuvoje, pavyzdžiui, nuvedu Mėtą į mokyklą, o namo porą kilometrų parbėgu. Kartais į darbą Vilniuje iš Grigiškių (16 kilometrų) važiuoju dviračiu. Galėčiau gyventi be automobilio, nes į Vilnių gali nuvažiuoti dviračiu arba nubėgti (juokiasi). Esu iš Vilniaus į namus plaukusi ir baidare. Kelis kartus į tėviškę Žemaitijoje važiavau dviračiu. Man nepatinka sportavimas salėse – jeigu judėti, tai tik gryname ore“, – sako Seda Bukauskienė.
Kelionių metu buities nesureikšmina
Du vyresnieji Bukauskų vaikai jau studentai, jau turi savo kelionių draugus. Pastaraisiais metais visa šeima automobiliu keliavo į Norvegiją. Kartais šeima pasiskirsto į grupeles ir keliauja vienas iš vaikų su mama ar tėčiu. Pavyzdžiui, vyresnieji kartu važiavo į Japoniją, Filipinus. O Mėtai didelį įspūdį padarė Madagaskaras, kur 80 procentų gyvūnų ir augalų unikalūs, niekur kitur nesutinkami. Pavargus grupės dalyviams, Mėta būdavo pagrindinė gido interesantė. Sugebėdavo anglų kalba išsiaiškinti visas chameleleonų, lemūrų, keistų driežų ir spalvotų varlių gyvenimo subtilybes.
Patyrę keliautojai nesiveža daug daiktų. Trijų savaičių kelionei vaikui ima vos porą marškinėlių, porą kelnių ir dvejus batus – basutes ir sportbačius. Miegmaišis užsikloti, hamakas pasikabinti ant medžio – ir visa manta. Išskalbti drabužėliai netrunka išdžiūti užkabinti ant kuprinės. „Dabar jau ir maisto nebeimame, nes daugelyje šalių jis nebrangus, be to, vietinius produktus ragauti įdomiau“, – įsitikinusi Seda.
Ji sako, kad kelionių metu dukrytė niekada nesiožiuoja, nes įspūdžiai, smalsumas ir noras bendrauti jai yra svarbiausia. Vaikai ožiuojasi tada, kai tėvai ką nors draudžia. O jei vaikui suteikiama daug laisvės, jis nebeturi prieš ką protestuoti.
Mėta ir kompiuteris
Nors septynmetės Mėtos gyvenimiška patirtis labai skiriasi nuo bendraamžių, ji jau labai daug matė, patyrė, bet, kaip ir visa „išmaniųjų vaikų“ karta, nori sėdėti prie kompiuterio.
„Kontroliuoju, kad nenaršytų po begalinį informacijos srautą, o prie kompiuterio nuveiktų ką nors naudingo. Surašau ant lapelio, į kokius puslapius jai rekomenduoju eiti, pavyzdžiui, „Kids geo“. Ten galima sužinoti, kaip susidarė žemė, kas yra žvaigždės. Mėta mėgsta įsijungti muzikinę programą ir pagal ją dainuoja, šoka ir moko kaimynų vaikus, organizuodama jiems pamokėles. Kai matau, kad užsisėdėjo per ilgai, pasiūlau kartu pabėgioti. Nubėgame keletą kilometrų Grigiškių miškeliais. Pastebiu, kad fiziškai aktyvūs vaikai turi geresnę atmintį. Mūsų dukra mokosi groti pianinu ir puikiausiai atsimena natas, vos kartą kitą į jas pažiūrėjusi. Ištisai sėdėti prie kompiuterio neleidžia ir mūsų augintiniai – mes gyvename soduose, turime ožkytę, šuniuką, pavasarį per gimtadienį Mėta gauna gyvų žaislų: keletą žąsiukų, ančiukų ar viščiukų – tai džiaugsmas ir kaimynų vaikams. Kai nekeliaujame, vis tiek esame labai arti gamtos“, – sako Seda.
Ginta Liaugmininienė
„Mamos žurnalas“
