Išvardinti, kuo užsiima Žilvinas Beniušis, yra reikalų. Žilvinas – teatro režisierius, verslo ugdymo partneris, teatro studijos vadovas, dėstytojas, organizacijos „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ vienas iš veiklos pradininkų. Ir tai dar ne viską surašėme.
Mes Žilviną kalbiname kaip 4 sūnų tėtį. Su žmona psichologe Simona jie augina Jokūbą (11), Vincą (10), Motiejų (8) ir Juozapą (3).
Pasakoja Žilvinas.
Didelės giminės grožis
Nors turiu tik brolį, bet augau didelėje giminėje. Senelis buvo iš 17 brolių ir seserų! Įsivaizduokite, kokio dydžio būdavo giminės gimtadieniai, susitikimai, suvažiavimai, kaip skambėdavo dainos prie stalo. Geriausia būdavo tai, kad giminaičiai atsiveždavo savo vaikus, ir aš turėjau didžiulį pasirinkimą, su kuo žaisti. Labai laukdavo šių susitikimų (net laidotuvių). Buvau tas, kuris per giminės balius užimdavo visus mažus vaikus. Mėgau inicijuoti žaidimus arba mažesniems pusbroliams ir pusseserėms pasakoti istorijas.
Užsifiksavo, kad didelė šeima ir daug vaikų yra gėris. Kai mokykloje manęs paklausdavo, atsakydavau, kad noriu turėti bent 4 vaikus.
Susitikimas ypatingoje vietoje
Su būsima žmona susitikome ypatingoje vietoje. Abu lankėme savanorystės kursus „Big Brother, Big Sister“. Vaikai, kuriuos globojome, buvo iš sudėtingų šeimų, kai kurie turintys negalią.
Mums tuo metu buvo po 19 metų, abu neseniai atsikraustę į Vilnių, Simona iš Biržų, o aš iš Salantų. Galiu visiems patvirtinti, kad tai labai gera vieta ieškoti savo antros pusės. Jeigu jaunuolis eina į tokią savanorystę, tai didelė tikimybė, kad jo vertybės labai gražios.
Kai pamačiau Simoną, man viskas iš karto tapo aišku – norėčiau, kad ji būtų mano žmona, man su ja bus saugu ir ramu. Ji spinduliavo. Pasąmonėje pajaučiau, kad mes turėsime didelę šeimą.
Pradėjome draugauti.
Mes nemokame draugauti?
Po pusmečio pajutome, kad draugystė poroje nėra lengvas dalykas. Sau įvardinome, kad mums trūksta žinių, nes to mūsų mokykloje nemokė. O tėvų pavyzdys tada atrodė senoviškas, nes „juk tada buvo kiti laikai“ ir „ką jie čia išmano“.
Labai anksti pradėjome lankyti įvairius psichologinius poroms skirtus kursus. Mokėmės bendrauti, atlikdavome pratybas. Sąmoningai mokėmės būti vyras ir žmona. Visiems rekomenduoju tokius mokymus.
Susituokėme studijuodami paskutiniuose kursuos – mums buvo po 21-erius. Aptarėme, kad vaikus planuosime tada, kai rankose laikysime magistro diplomus.
Prireikė šv. Jokūbo kelio
Ir štai, abu magistrai, pradėjome planuoti vaikus. Bet po metų pamatėme, kad mums neduota! Viską protu planavę, tobulai sudėlioję, abu tokie sąmoningi. Kaip taip gali būti, juk abu sveiki!?
Iškeliavome abu į piligriminę kelionę šv. Jokūbo keliu (Santiago de Compostela). Šis maršrutas jau buvo pradėjęs populiarėti, bet tikrai ne toks garsus, kaip dabar. Galvojome, nueikime šį kelią su intencija ir galbūt tuomet pavyks susilaukti. Kelionė mums buvo išbandanti patirtis. Vienas eina lėčiau, kitam nutrina kojas. Auginome atjautą ir pakantumą.
Iš šios kelionės grįžome jau besilaukdami. Mūsų pirmagimis gavo Jokūbo vardą.
Gyvybė turi augti
Tarp mūsų vaikų nedideli amžiaus skirtumai. To neplanavome specialiai. Laikėmės filosofijos, kad viskas, kas gyva, turi augti. Negalėjimas susilaukti (nors ir trumpas, nes kitos poros vargsta ilgiau) mus išmokė, kad gyvybė yra daugiau, negu planavimas. Ne viskas tavo rankose. Gyvybė pasirenka tave, o ne tu ją. Ir jeigu ji pasirinko tave, turi už tai jausti dėkingumą.
Mano bičiulis demografas dalijosi tyrimu, kad vyresniame amžiuje dauguma žmonių sako – „galėjau turėti daugiau vaikų“.
Pasitikėkite pasauliu
Pamenu, jau turėjau du vaikus ir draugui pasakiau, kad laukiamės trečio. Jis nustebo. Pasak jo, pirma reikia turėti dideles pajamas, stabilų darbą, namą, o tada galima lauktis. Juk pasaulyje pilna pavojų. Gali kilti karas ar krizė. Buvau tikinamas, kad pasaulis yra prasta vieta gimdyti vaikus.
Mes su žmona mąstome atvirkščiai. Pasaulis yra gera vieta, tik reikia tai pastebėti. Jame yra labai daug grožio ir gėrio, kuris auga tik tada, kai juo daliniesi. Tai puikiai suvokia seni žmonės. Kai dirbau senelių namuose su gydytojais-klounais, senukai sakydavo – pasitikėkite pasauliu, mes vaikus išauginome per karus, badus. Ir mano močiutė sakydavo, kad kiekvienas vaikas atsineša savo šaukštą (sakydavo šiurkščiau – „bus skrandis, atsiras, kuo užkišti“).
Pasitikėjimas pasauliu ir žinojimas, kad jis yra gražus, mums labai padeda.
O kaip dėl šaukšto
Liaudies išmintis, kad visi vaikai kažką atneša ir duoda, pasivirtino. Gimus pirmam sūnui, išmokau vairuoti automobilį. Nesunkiai susiradau darbą. Mano privalumas buvo tai, kad jau turėjau vaiką. Darbdavys į mane žiūrėjo, kaip į brandesnį, patikimesnį kandidatą. Su kiekvieno vaiko gimimu sulaukėme daug dėmesio, palaikymo – Lietuvoje visuomenė draugiška šeimoms, moka pasidžiaugti. Vieniši savo kelyje niekada nebuvome. Taip, mūsų tėvai negali daug prisidėti prie anūkų auginimo, nes vieni gyvena Palangoje, kiti Biržuose. Bet nuo pirmo vaiko gimimo mes būrėme vaikus auginančių šeimų bendruomenę. Kartu švenčiame šventes, susitinkame ir be progų. Nieko nestebina situacija, kai žmona gimdo, mes abu ligoninėje, o draugų šeima atveža vakarienę, pagloboja kitus vaikus.
Ryšius galima kurti ir didmiestyje. Tik nereikia laukti, kol kas nors tave pakvies, o reikia pačiam eiti, kurti, kviesti.
Įtampa yra graži
Įtampa tarp vaikų auginimo šeimoje ir lūkesčių iš sociumo visada yra. Aš, mums auginant vieną vaiką, buvau išėjęs tėvystės atostogų. Žmona, nors yra aukštos kvalifikacijos specialistė, irgi turi daug metų būti nutolusi nuo veiklos. Ryte ji eina pasivaikščioti su vaikučiu ir gaudo saulės spindulėlius, bet gali jausti įtampą, kad tuo metu negilina savo profesinių žinių, juk galėtų daugiau konsultuoti ir būti labiau matoma viešumoje, o ne su vaiku gaudyti spindulėlius.
Mes į tą įtampą žiūrime natūraliai. Galima ant jos pykti, bet tai tuščias pyktis – kaip pykti ant blogo oro. Žmoguje užkoduota įtampa tarp namų laimės ir karjeros pasiekimų. Kokia prasmė dejuoti, kad visuomenė nepalaiko? Visuomenė ir negali būti tokia jautri individui. Tačiau savo mikropasaulyje gali sukurti palaikymą, kuris atsilaikys prieš bet ką.
Mąstymas, kad ši įtampa auginant vaikus yra natūrali, ją labai sumažina. O dar labiau palengvėja, kai suvoki, kad ta įtampa yra graži. Kai esu darbe, visada pagalvoju – kaip ilgiuosi vaikų, kaip noriu su jais būti, reikia skubėti namo. Jaučiu įtampą, kuri verčia mane arba pasiimti atostogas, arba grįžus namo su vaikais žaidžiant atiduoti visas jėgas. Man gražu, kai darbe pamatau kolegę, kuri prieš penktą valandą jau pradeda muistytis, ir jos galvoje tik viena mintis – greičiau pas savo vaiką. Tai ir yra meilė. Tai ir yra gyvenimo grožis. Apie tai mes, režisieriai, kuriame spektaklius, o rašytojai rašo knygas.
Namų taisyklės
Mano ir žmonos profesinės žinios stipriai pasitarnauja auginant vaikus. Gal dėl to ir buvome tokie drąsūs susilaukti net keturių. Žmona psichologė, aš režisierius ir aktorius, baigęs pedagogikos studijas. Tėvystei psichologiškai ruošėmės, matyt, visą gyvenimą. Kai dar draugaudami išvykdavome į kitą šalį, nuėję į kokį muziejų nepamiršdavome pajuokinti šalia paveikslus stebinčių vaikų.
Svarbiausia mūsų auklėjimo taisyklė – mes kritikuojame veiksmą, o ne vaiką. Sakau – „Vincuk, man kelia liūdesį tai, kad tu nesusitvarkei kambario“, bet nesakau – „Vincai, tu esi grybas iš esmės, nes nesusitvarkei kambario.“ Juk tiesa yra tokia, kad šiaip tai, net jeigu 100 kartų iš eilės Vincukas nesusitvarkys kambario, mes tėvai, vis tiek mylėsim jį labiausiai pasaulyje. Tėvų žodžiai neturi sužeisti vaiko. Visada tarp eilučių turi būti aiški žinutė – mes tave amžinai mylėsime, nors ir nesutariame dėl vieno ar kito tavo poelgio.
Kita taisyklė, ko dar nesame išmokę, bet mokomės, – laikytis žodžio, jeigu pasakei vaikui, kad už tam tikrą elgesį bus tam tikros pasekmės. Gaila, kad to laikytis neišeina visada, bet reikia bandyti. Tai vaikui duoda ribas, o ribos juk irgi yra meilės kalba.
Klouniškas žaismingumas
Viena iš mano veiklų – „Raudonos nosys Gydytojai klounai“. Klouniškas žaismingumas tėvystėje labai padeda. Galima barti vaiką piktai, o galima tą jausmą parodyti apžaidžiant – ne sakyti pastabą nuogą („tu nervini mane, greitai susitvarkyk“), bet ją pasakyti su žaismingumu („na, vaikai, greitai, greitai susitvarkom, tada marš žaisti“). Tada vaikų neužgauni. Šią metodiką išmano ir naudoja geri pedagogai. Ja galima labai daug pasiekti. Tai griežtumas per žaismingumą, kai meilė vis tiek eina pirma. Šis metodas naudojamas ir klounadoje – per humorą galima pasakyti daug tiesos. Tiesa būna pasakyta ir išgirsta, bet niekas neįsižeidė. Visos širdelės liko sveikos.
Ir visada reikia atsiminti, kad vaikai tau duoti tik truputį pabūti kartu. Jie nebus su tavimi amžinai. Tai irgi kaip žaidimas. Juos pasaulis tau davė, kad pažaistumei tėtį ir mamą, bet kažkada vaikus reikės paleisti. Tada, tikiuosi, jau žaisime senelių žaidimą.
4 berniukų tėtis
Džiaugiuosi, kad vaikų susilaukėme jauni. Jei būtų mums po 50 metų, o keturi judrūs berniukai kviestų į lauką, būtų sunkiau. Kiek jie reikalauja fizinės jėgos, bėgiojimo, nešiojimo, dūkimo! Tad jeigu tik yra galimybė susilaukti jaunesniame amžiuje, rekomenduoju.
Tikriausiai augindamas mergaites ištirpčiau, ir jos galėtų su manimi daryti ką nori. Būčiau jų kilimėlis po kojomis. Na, o su berniukais turiu susikūręs tam tikrą discipliną. Mama juos apgaubia paguoda ir rūpesčiu, o aš skirtas aktyviai veiklai. Mano įsitikinimu, veiklos su vaikais turi patikti ne tik vaikams, bet ir tėvams. Mes labai dažnai traukiame į žygius – pėsčiomis ar dviračiais. Jei važiuojame, tai 20–30 km yra normalu. Esame apvažiavę skersai išilgai visas įmanomas vietas aplink Vilnių.
Dar viena mūsų berniukiška gyvenimo dalis yra krepšinis ir futbolas. Vaikus nuo mažų dienų mokiau žaisti, o dabar jie lanko treniruotes, važinėja į varžybas užsienyje.
Su vaikais galima dar kartą patirti vaikystės nuostabą. Kartais juk taip norisi nukeliauti į atrakcionų parką ir kartu mėgautis, pačiam vienam būtų keista lipti į karuselę su meškučiu, o su vaikais visai nekeista.
Be vaikų sunkiau
Viena mūsų draugų šeima ilgai negalėjo susilaukti, pavyko tik po kokių 7 metų. Kartą mes su žmona jiems skundėmės ir bambėjome, kaip sunku auginti vaikus, kaip norisi daugiau valstybės paramos, palankesnio požiūrio į pagimdžiusią moterį ir t.t. O jie atsakė: „Tikrai, labai sunku su vaikais. Bet dar sunkiau be jų.“
Ir pabaigoje – dar viena mintis. Jau turėdami 3 vaikus trumpam buvome išvykę gyventi į Prancūziją, kur studijavau teatro meną. Gyvenome Paryžiaus priemiestyje. Man studijose vienu metu pradėjo sunkiau sektis. Kartą grįžęs garsiai pasakojau žmonai, kad „tas dėstytojas Filipas užsisėdo ant manęs, kabinėjasi, nervina“. Maži vaikai tuo metu žaidė netoliese ir viską girdėjo. Staiga visi išėjo į kitą kambarį. Buvome iš Lietuvos atsivežę senovės riterių amunicijos – kardų, skydų, šalmų – pirktų per kažkokią mugę. Jie visi užsidėjo šarvus ir šalmus, pasiėmė kardus ir atėję pasakė: „Tėti, vesk mus pas tą Filipą.“
Kitą dieną nuėjau pas Filipą, garsų dėstytoją, parodžiau apsiginklavusių vaikų nuotrauką ir pasakiau: „Jeigu toliau varysi ant manęs, tau bus šakės nuo jų.“ Buvo labai daug juoko.
Turėdamas daug vaikų, esu labai pažeidžiamas. Bet kartu esu labai labai stiprus. Nenugalimas.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.11.06.
Susiję straipsniai
