Papildomas maitinimas, kai kūdikiui 8 mėnesiai. Tęsiame projektą „Vincas valgo“

9 mėnesių Vincas sveria 9,5 kg

Nuo kada, kiek, ko, kaip? Daugiausia klausimų kūdikystės etapu kyla pradėjus papildomą maitinimą.

Tęsiame interaktyvų projektą – kiekvieną mėnesį mama pasakoja, kaip sekėsi papildomai maitinti kūdikį, o gydytoja dietologė komentuoja.

Projekte dalyvauja vilnietis Vincas, kuriam papildomas maitinimas pradėtas nuo 5 mėnesių.

Vincas gimė 4 530 g ir 57 cm.

Iki 5 mėnesių valgė tik mamos pieną.

Būdamas 5 mėnesių, svėrė 7500 g.

Per pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį papildomo maitinio mėnesius priaugo po 500 g.

Dabar 9 mėnesių Vincas sveria 9,5 kg.

Projektą komentuoja valgymo įgūdžių centro Valgymas.lt gydytoja dietologė Lina Barauskienė.

KAIP SEKĖSI KETVIRTĄJĮ PAPILDOMO MAITINIMO MĖNESĮ (kūdikiui 9 mėnesiai)

PASAKOJA MAMA

Puikus mėnuo. Ketvirtasis papildomo maitinimo mėnuo buvo nuostabus, juk mitybos ir miego tvarka nusistovėjusi, vaikas valgus, ragauja noriai, tad šį kartą tiesiog žaidžiau su papildomais produktais. Be to, Vincukas visą mėnesį buvo sveikas, tad niekas nesutrukdė ragauti, ragauti ir vėl ragauti.

Spalvingos košės. Vos tik dietologė leido, Vinco košę praturtinau žirneliais ir burokėliais. Žirnelių dedu nedaug, tik dėl kvapo ir spalvos – vis dar baiminuosi, kad pūs pilvą. Kai dedu žirnelių, visą daržovienę verdu žaliaspalvę – be žirnelių, dedu dar brokolių ir salierų. Kartais daržovienę gaminau tik oranžinę – saldžioji bulvė, morka, moliūgas.

Dabar spalvų paletę papildė ir burokėlis – nuostabi rožinė košė su mėsa būna lyg tiršta burokėlių sriuba. Kelis kartus burokėlius viriau su kitomis daržovėmis, tačiau burokui reikia daugiau laiko virti, kitos daržovės pervirė, be to, kažkur prapuolė rožinė spalva. Tad dabar savaitgaliais orkaitėje kepu į foliją suvyniotus burokėlius, juos vėliau nulupu, ir sodrūs, saldūs burokėliai visą savaitę džiugina Vincą ir kitus šeimos narius.

Vos tik dietologė leido, Vinco košę mama praturtino žirneliais ir burokėliais

Skirtingų spalvų košes kaitalioju kas dieną. Kaip ir buvau pasižadėjusi, kelis kartus į košes įtraukiau ir paprikų, tačiau po Linos Barauskienės patarimų, kad gal dar neverta, nustojau. Iš tiesų, pati sunkiai jas virškinu, tad nesuprantu, kodėl taip veržiausi jų duoti sūnui.

Pagaliau žuvis. Vinco racioną papildžiau ir žuvimi. Tetos patarimu, užsukau į netoliese esančią krautuvėlę „Fishop“, kur balsiai perskaičius Linos rekomendacijas („gėlavandenės, baltos ir ne tokios riebios“) į rankas gavau atlantinės menkės gabaliuką.

Pardavėja sakė, kad žuvis tobula, švari, šviažia. Tad patikėjau ir jau kitą dieną sūnų pavaišinau žuvimi. Iš pradžių daviau paragauti grynos virtos žuvies, o vėliau – ir su koše. Vincas išvis nesureagavo, nepajuto jokio skirtumo, tad dabar kartą per savaitę daržovienę ruošiu su kiaušiniu, o likusias dienas – su žuvimi arba mėsa.

Kai po kelių savaičių nupirkau tos pačios atlantinės menkės gabalą ir išviriau Vincui košės su žuvimi, sūnų išbėrė. Vis dėlto dar vieną kartelį pabandysiu jam duoti, o jei išbers dar kartą, keisiu žuvies rūšį. Mane pačią išberia, pavalgius neriebios žuvies, tad galbūt ir sūnaus organizmas panašiai reaguoja.

Jau įvesta jautiena. Įsigijau smulkintos jautienos, viriau Vincui košės su faršo kukulaičiais. Viską sutyniau šakute, tad ir daržovės, ir mėsa turėjo savo faktūrą ir buvo kramtomi. Valgymas užtruko apie 40 minučių, Vincas nuoširdžiai gromuliavo, pasitaikius didesniems gabalams, pažiaukčiodavo, bet šiaip jam smulkinta mėsa visai patiko. Žinoma, dabar jam dygsta viršutiniai dantys, tad kas kartą, kai šaukšteliu duodu maisto, į burną įslysta ir Vinco pirštas. Tuomet pusė košės praryjama, kita pusė iškrenta per tarpus ar aplimpa pirštus. Visi valgymai yra ypač purvini, jau net nebetausoju drabužių (nei savo, nei sūnaus), nes net mažytis kukurūziukas gali ištepti pusę šeimos rūbų (ar baldų).

Deriniai su kiaušiniu. Kalbant apie košes, vis dėlto sudėtingiausia ir daugiausia klausimų kyla ruošiant košę su kiaušiniu, nes niekaip neatrandu gerų derinių su juo. Galbūt reikėtų pradėti kiaušinį maišyti su grūdais? Nes su daržovėmis, jei atvirai, košė su kiaušiniu būna nelabai skani. Galbūt keptas kiaušinis ar omletukas galėtų atstoti virtą kiaušinį?

Šį mėnesį su vyru minėjome penktąsias vestuvių metines, tad su visa šeima vykome į trumpą kelionę su nakvyne. Ta proga nupirkau pirmąją pramoniniu būdu pagamintą košę su mėsa vaikams. Vincas ją visai skaniai suvalgė, tačiau, jei atvirai, man pačiai nepatiko nei kvapas, nei konsistencija, net nebuvo skanu. Tokios košės nusipirkimas buvo vienkartinis atvejis, visomis kitomis dienomis pareigingai verdu košes pati, o jei dar turiu daugiau sudėtinių dalių, tai palieku ir šeimai (vyrui labai patiko „žalioji“ košė su kalakutiena, brokoliais, žirneliais ir bulvėmis).

Tyrės spaudžiamose pakuotėse – jėga

Tyrės spaudžiamose pakuotėse – jėga. Parduotuvėse perku tik saldžiąsias tyreles (Vincas jau bando siurbti iš maišelių) ir grūdines košes.

Vaisių tyrelių duodu ir su grūdais, ir vienas pačias. Dėl grūdų – kelis kartus tryniau Vincui šeimai virtų grikių, sūnui visai patiko (likusieji nebuvo sužavėti grikiais be druskos). Gaila, vėl susidūriau su fantazijos stoka, nes nesumąstau, su kuo vaikui patiekti tuos pačius grikius ar kitokių grūdų košes.

Vinco šaldiklis. Mūsų šaldiklyje gausiausias Vinco stalčius (dar yra šaldytų uogų ir paprasčiausių ledukų stalčiai): nusipirkusi tam tikrų daržovių, žuvies ar mėsos, viską užsišaldau. O kadangi dabar – brokolių metas, tai iš parduotuvių tempiu ir tempiu brokolius – ši daržovė turbūt kasdien pakliūva į Vinco košes. Galiu pasidžiaugti, kad ir vyras su dukra jau nebepurkštauja, kai vakarienei paruošiu brokolių, tad papildomas maitinimas paveiks ir mūsų šeimos mitybą.

Atšilus orams, vis mažiau laiko lieka virti daržovių košeles, tad norėjau pasiteirauti Linos, ką ji mano apie košių pasigaminimą kelioms dienoms ar net visai savaitei ir šaldymą porcijomis? Galbūt taip paprasčiau ir patogiau? O galbūt taip visi tėvai ir elgiasi, o aš viena kvailai vargstu kasdien virdama vis naują košę?

Jau paminėjau, kad turime ir šaldytų uogų. Pasiskaičiusi mamų grupėje, kad jų vaikai jau ragauja ir valgo uogas, nusprendžiau ir aš Vincą supažindinti su močiutės braškėmis. Deja, sūnų šiek tiek išbėrė, tad braškių daugiau ir nedaviau, gal reikės pabandyti vėliau. Tačiau Vincas jau mėgavosi (iš tiesų, sunku tai pavadinti mėgavimusi) šilauoge ir liofolizuota braške.

Laukiu nesulaukiu, kada užderės daugiau uogų ir bus galima duoti ragauti neatvežtinių gardumynų.

Mamos pienas vis dar reikalingas. Vincas vis dar nemažai geria mano pieno, ypač vakarais, naktį, net ir vidury dienos. Todėl nusprendžiau savo pieną po truputį keisti užkandžiais – taip mūsų namuose atsirado burnočio kukurūzų, visokiausių kūdikių sausainių ir pan. Tikiu, kad vaikui norisi kramsnoti, jam tai – ir puikus užsiėmimas, ir kramtymo pratybos, tad drąsiai duodu į rankas po kokį pagraužtuką. Vėliau, kaip minėjau, persirengiame abudu. Užkandžiavimas nėra nuolatinis, Vinco dantukus labai saugau! Kita vertus, labai lengva motinos pieną keisti kitu maistu, nes Vincas – tobulas ragautojas. Jis visais įmanomais jutikliais pajunta, kad kas nors ką nors valgo ar geria, ir prisistato šalia. „Ar skanu?“ – klausia žvilgsniu, nes pasičepsėdamas. Šį rytą jam daviau paragauti kavos, nes neatstojo, svajingai žvelgdamas į mano rytinį puodelį.

Mėnesio apžvalga. Apibendrinusi ši mėnesį, galiu pasidžiaugti, kad žuvies įvedimas į sūnaus mitybą nebuvo toks skausmingas (finansiškai irgi), kaip bijojau. Po truputį pastebiu, kad mano gaminamas maistas pernelyg monotoniškas, įdomesnių derinių nesumąstau, tad reikės kurią dieną pasidarbuoti ir susirasti receptų, nes net pačiai liūdna darosi sūnui patiekiant tą patį bananą su grikiais ar brokolį su saldžiąja bulve. Po ilgų pratybų pavyko sūnui be ašarų sugirdyti kelis šaukštus vandens (kompotai jo nesužavėjo). Kitą mėnesį nekantrauju išbandyti jogurtą, daugiau vaisių rūšių (pavyzdžiui, persikų, abrikosų, kivių ar mangų), gal net pabandysiu ką nors sūnui iškepti (Lina, ką manote apie sveikuoliškus blynukus?).

KOMENTUOJA DIETOLOGĖ

Valgymo įpročių koregavimo centro valgymas.lt vadovė gydytoja dietologė Lina Barauskienė

Komentuoja gydytoja dietologė Lina Barauskienė, valgymo įpročių koregavimo centras „Valgymas.lt“

Mamyte, pavydėkite pati sau. Ne kartą Austėjai sakiau, kad smalsus maistui kūdikis yra kiekvienos mamos svajonė ir laimė. Patariau jai mėgautis šiuo etapu – iki 2–2,5 metukų, nes paprastai tokio amžiaus vaikams prasideda kitas etapas, vadinamoji naujo maisto baimė, kai jie pradeda atsisakyti ragauti naujų produktų, tampa išrankūs maistui.

9 mėnesių kūdikio mitybos režimas jau turi būti gana nusistovėjęs – valgymai kas 3 valandas.

Spalvingos košės. Papildomo maitinimo siekiamybė – spalvingos daržovių košės. Kai manęs mamos klausia, kokias daržoves ar vaisius rekomenduoju, atsakau – spalvotas. Kasdien kuo daugiau spalvų: raudonos, žalios, geltonos, oranžinės. Džiugu, kad Vinco mama jam kuria „vaivorykštes“ lėkštėje.

Šis tas dėl žuvies. Mama sako, kad Vincą nuo menkės išbėrė. Reikėtų pabadyti dar kartą. Jeigu bėrimas kartojasi, jeigu ir mamą išberia nuo menkės (kaip kad Austėja sako), tada reikia kurį laiką neduoti šios žuvies, o pabandyti kitas rūšis, jau ir riebesnes ir jūrines. Tarkime, karpį, lašišą, upėtakį.

Valgymas purvinas, taip jau yra. Leiskite vaikams patiems valgyti, jei nenulaiko šaukšto, – leiskite valgyti pirštais.

Daugybei mamų tai kelias siaubą, nes nešvaru tampa 2 metrų spinduliu, bet kūdikiai taip mokosi paimti maistą, įsidėti į burną. Duokite kūdikiui šaukštą ar net vaikišką šakutę, tačiau mano patarimas – tegul kūdikio stalo įrankiai kuo labiau primena natūralius, nebūna išraityti, banguoti (paskui vaikui bus sunku priprasti prie tikrų įrankių).

Košių konsistencija. Taip, rupesnė košė prailgins kūdikio valgymo laiką kone dvigubai. Taip, gerai sutrintą trintuvu ar užpilamą košę sumaitinti labai paprasta, kūdikis tik ima į burną ir ryja. Tačiau nieko gero, kai 10 mėnesių kūdikis vis dar valgo 4 mėnesių kūdikiams skirtas košes. Kūdikis turi mokytis maistą smulkinti ir trinti dantenomis – tai kramtymo įgūdžių pradžia. Jei kūdikis ilgus mėnesius bus maitinamas tik labai vientisa koše, jis paskui nuo mažiausios kruopos žiaukčios arba ris nekramtydamas, o tada prasidės pilvuko pūtimas, tuštinimasis nesuvirškintu maistu, maistas nebus gerai pasisavinimas ir t.t.

Nebijokite, kad rupesnio maisto kūdikis nesusmulkins. Nesvarbu, ar dantukų 2, 4 ar 6, kūdikiai puikiai maistą trina dantenomis.

Omletas – kodėl ne. Omletukas kūdikiui – puikus maistas, tik dar nepatarčiau jo gaminti su pienu, verčiau su paprastu vandeniu, taip, šlakelis vandens padaro omletą purų. Kepant kūdikiui kiaušinienę ar omletą, pagrindinis patarimas – gerai iškepti, kad neliktų jokių skystų dalių (nei trynio, bei baltymo). Į omletuką galima įdėti troškintų daržovių. Galime kūdikiui net iškepti minkštų blynų, kurie tiktų kaip užkandis, paimamas į ranką.

Jau greitai laikas varškei. Varškė rekomenduojama, kai kūdikis jau paragavo ir priprato prie raugintų pieno produktų (jogurto, grietinės, kefyro), nes yra gana koncentruotas ir sunkiau virškinamas baltymas. Dabar Vincas gavo užduotį priprasti prie jogurto, o tada ateis papildomo maitinimo palengvinimo metas – įsijungs tikrai šaunių ir sveikų patiekalų iš varškės (blyneliai, virtiniai, apkepai).

Spaudžiamos košės. Esu už, ypač kai reikia pasiimti į keliones (ar tai būtų kelių valandų skrydis į kitą šalį, ar trumputė kelionė į baseiną). Jos nepradarytos nesuges, stiklainiukas nesuduš, vaikas patogiai gali laikyti pats. Patariu mamoms tokias košeles išbandyti, kai vaikas pratinamas prie naujo skonio. Tarkime, norime jam pristatyti veršienos skonį, bet nesinori gaišti verdant gabaliuką mėsos. Gera žinia ta, kad tokios košės yra nepriskanintos jokiais maisto priedais, o jų kūdikiui ir nereikia!

Mamos, norėdamos, kad kūdikiui būtų „skanu“, į namų gamybos košes kartais prideda visokiausių pagardų. Mūsų, suaugusiųjų, skonis jau yra sugadintas, todėl mums be cukraus, be druskos, be prieskonių atrodo neskanu.

Kūdikiui (jeigu jo skonio nesugadinome) tikrai skanu paprasti be druskos vandenyje virti grikiai, pagardinti šaukšteliu sviesto, patikėkite.

Fantazija ir kūdikių mityba. Vinco mama guodžiasi, kad nesugalvoja vis naujų patiekalų. Ir neriekia. Auksinis standartas, kad tas pats patiekalas nepasikartotų 14 dienų, tačiau auginant kūdikius galima „sukti“ patiekalus ir kas 7 dienas, nieko tokio. Ta įvairovė reikalinga labiau mamai, nes mažylis mielai kasdien valgytų tą patį, svarbu, kad gautų visų reikalingų medžiagų.

Ar gaminti dviem dienoms? Mano atsakymas – iki metų tikrai dar ne. O dėl šaldymo nesu tokia kategoriška. Kartais, taupant laiką, galima užšaldyti porciją košės kitam kartui. Šaldymas yra papildomas maisto apdorojimo būdas, tad netenkama dar kažkiek maistinių medžiagų, be to – gaištamas laikas atšildant (negalima staiga, reikia pamažu, kambario temperatūroje). Gal ne tiek daug ir sutaupome to laiko?

Vandens sugirdymo gudrybės. Kad kūdikis nenori vandens – daugybės mamų problema. Artėja šiltas metas, vandenuko reikės duoti gerti. Mamoms patariu tokią gudrybę, kuri labai pasiteisina, kai auga mano pačios vaikas. Duokite vandens spalvingose gertuvėlėse. Kūdikiui bus smalsu, jis tikrai mažiausiai savaitę domėsis nauju daiktu ir iš įdomumo gers. Kai atsibos viena gertuvėlė, nupirkite kitą, paskui po kurio laiko vėl ištraukite senąją ir t.t.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− vienas = 4

Kitos temos: