Trijų vaikų mama Diana netrukus sūpuos ketvirtąjį. Apie didelę šeimą ji kalba be pagražinimų – apie nuovargį, vaikų emocijas, savęs atradimą ir ramybę, kuri atėjo kartu su patirtimi.
Šiandien Diana laukiasi aštuntą mėnesį. Namuose auga trys vaikai, o iki susitikimo su ketvirtuoju – berniuku – liko visai nedaug. Dar kelios savaitės, ir šeima pagaliau galės apkabinti savo mažąjį stebuklą.
Nors mažylis dar tik pakeliui, šeimos kasdienybėje vietos jam jau atsirado. Parduotuvėje Diana pagauna save perkančią nebe tris, o keturis jogurtus, vyras namo parneša keturias ledų porcijas. Mažoji bučiuoja ir glosto mamos pilvelį, sūnus jau užsiprašė nešynės, nes ketina būti atsakingas už brolio nešiojimą, o vyresnioji nusprendė maitinti košytėmis.
Tik sauskelnių keisti kol kas niekas nepasisiūlė.
Diana šypsosi, pasakodama apie vaikų planus. Tačiau iki šios ramybės vedė ne viena motinystės pamoka – su kiekvienu vaiku augo ne tik šeima, bet ir ji pati.
Su vaikais augo ir mama
Mama Diana tapo jauna. Pirmieji vaikai atnešė daug meilės, tačiau kartu ir atsakomybę, nuovargį bei daugybę klausimų, į kuriuos jauna mama ne visada turėjo atsakymus.
Su kiekvienu vaiku teko iš naujo mokytis motinystės ir suprasti, kad dviejų vienodų vaikų nėra. Augindama vaikus, Diana vis labiau domėjosi vaikų psichologija ir emocijomis. Patirtis išmokė ją nebijoti ir stipresnių vaikų jausmų – pykčio, ašarų ar pasipriešinimo.
„Kartais vaikui tiesiog reikia vietos išgyventi savo jausmus ir mamos, kuri pabūtų šalia“, – sako Diana.
Kai gimė trečioji dukra Luka, Dianai buvo 24-eri. Gimdymas buvo natūralus ir sklandus, mergaitė – ramus kūdikis, o pati Diana jau jautėsi kitaip. Sako: „Turėjau daugiau patirties, todėl galėjau mažiau bijoti ir daugiau tiesiog mėgautis.“

Daugiavaikė mama, bet ne tik mama
Iš pirmo žvilgsnio Diana gali pasirodyti rami, šeimyniška moteris, kurios gyvenimas sukasi apie vaikus ir namus. Tačiau tai tik viena jos pusė.
Ją traukia sportas, adrenalinas ir iššūkiai. Mėgsta kurti, būti tarp žmonių, fotografuoti. Augindama vaikus, atrado ir meilę mokymui bei psichologijai.
„Mokyklos laikais neturėjau tvirto jausmo, kuo norėčiau būti. Dabar didelę meilę jaučiu mokytojos profesijai ir fotografijai. Supratau, kad esu labai kūrybiškas žmogus – pati anksčiau to nežinojau“, – sako moteris.
Diana neslepia – didelė šeima šiais laikais vis dar atrodo neįprastai. Jai svarbu, kad moteris, pasirinkusi daug laiko skirti vaikams, nebūtų matoma tik kaip mama. „Iš šalies lengva matyti tik mamą, apsuptą vaikų ir kasdienių rūpesčių. Tačiau už to yra ir pati moteris – jos mintys, svajonės, pomėgiai ir noras realizuoti save“, – sako Diana.
Viešumoje su trimis vaikais ir nėščiosios pilveliu Diana sulaukia ir šiltų reakcijų. Žmonės kartais paklausia, ar visi vaikai jos, o išgirdę, kad šeima laukiasi jau ketvirto, nustemba ir pasidžiaugia. Diana sako: „Man tokios reakcijos patinka. Jose jaučiu ne vertinimą, o nuoširdų džiaugsmą.“
Ketvirtas – netikėtas, bet kažkur giliai lauktas
Kai vaikai paaugo ir tapo savarankiškesni, Dianai su vyru pagaliau atsirado daugiau laiko vienas kitam. Jie galėjo daugiau sportuoti, keliauti, pabūti dviese. Atrodė, kad gyvenimas po truputį lengvėja. Vis dėlto abu kažkur giliai jautė, kad jų šeimoje galėtų atsirasti dar vienas vaikas. „Abu norėjome ketvirto vaikelio, tik garsiai vienas kitam to nebuvome pasakę“, – pasakoja mama.
Apie nėštumą Diana sužinojo netikėtai. Po treniruotės pasijuto neįprastai silpnai, o grįžusi namo suprato, kad kažkas ne taip. Nėštumo testas teigiamą rezultatą parodė beveik akimirksniu. „Kai planavome pirmus tris vaikus, buvau išnaudojusi daugybę nėštumo testų, o čia užteko vieno“, – juokiasi Diana.
Vaikams sužinojus naujieną, pasipylė klausimai: „O iš kur?“, „Kaip?“ Ir labai konkretus pareiškimas – sauskelnių jie tikrai nekeis.

Šįkart leido sau pavargti
Nėštumo pradžia nebuvo lengva – Dianą vargino silpnumas, mieguistumas ir pykinimas. Tačiau būtent tada ji suprato, kuo šis nėštumas skiriasi nuo ankstesnių.
Pasikeitė ji pati.
„Anksčiau iš savęs reikalavau būti stipria, viską spėti ir net pavargusi nesustoti. Šįkart, jeigu pavargdavau, – ilsėdavausi. Jeigu kažko nespėdavau, – sakydavau sau, kad nieko baisaus nenutiko. Jeigu reikėdavo pagalbos – jos paprašydavau“, – pasakoja moteris.
Sunkesniu nėštumo laikotarpiu svarbus tapo ir kitų mamų palaikymas. Diana suprato, kad nebūtina visko išgyventi vienai ir visuomet atrodyti stipriai.
Maždaug dvyliktą nėštumo savaitę savijauta pradėjo gerėti. Tuomet Diana pirmą kartą pagalvojo, kad galbūt šįkart laukiasi berniuko, – ankstesni nėštumai su mergaitėmis jai buvo daug sunkesni. Vėliau gydytojas jos nuojautą patvirtino.
„Net neturėjau daug laiko svarstyti, ar norėčiau berniuko, ar mergaitės. Viskas – jau yra berniukas“, – šypsosi Diana.
Augant pilveliui, ir stiprėjant mažylio judesiams, jo laukimas tapo visos šeimos dalimi. Vaikai vis dažniau kalba apie tai, ką veiks gimus broliui, glosto mamos pilvą ir kuria savo planus. Diana sako, kad ketvirtasis nėštumas prabėgo stebėtinai greitai, o dabar, artėjant jo pabaigai, atsiranda net šiek tiek liūdesio.
„Su visais savo vaikais ryšį jaučiau dar prieš jiems gimstant. Atrodo, tarsi jie kažkaip patys būtų norėję ateiti būtent į mūsų šeimą“, – sako Diana.
Didelės šeimos laimė – paprastose dienose
Didžiausią daugiavaikės šeimos prasmę Diana mato visai paprastose akimirkose. Vaikai susipyksta, kartais atrodo, kad konfliktas niekada nesibaigs, o po kelių minučių jau vėl žaidžia kartu ar vienas kitam padeda. „Man labai gražu stebėti jų gebėjimą taip greitai sugrįžti vienam pas kitą“, – sako mama.
Per šiuos metus pasikeitė ir Dianos santykis su savimi. Ji nebesmerkia savęs vien todėl, kad pavargo, suklydo ar kažko nepadarė taip, kaip norėjo: „Mama irgi yra žmogus. Ji gali pavargti, suklysti, supykti. Daug svarbiau mokėti tai pripažinti, atsiprašyti ir eiti toliau, nei bandyti vaikams parodyti tobulos mamos paveikslą.“
Todėl ketvirtojo vaikelio Diana laukia su visai kita ramybe. Ne todėl, kad dabar viską žino ar viską gali. Tiesiog turi daugiau patirties ir labiau pasitiki savimi.

Tai nesitęs amžinai
Šeimos kūrimo pradžioje Dianai labai trūko žmogaus, kuris sunkesnę dieną pasakytų: „Aš tai jau praėjau. Tai nesitęs amžinai.“ Šiandien būtent šią žinutę ji norėtų perduoti kitoms mamoms: „Mažų vaikų etapas gali būti labai sunkus. Kartais atrodo, kad nuovargis ir chaosas niekada nesibaigs. Bet vaikai auga. Nebijokite pasakyti, kai sunku, ieškoti palaikymo ir nebūti sau per griežtos.“
Iki susitikimo su ketvirtuoju vaiku liko visai nedaug. Šįkart Diana jo laukia kitaip – ne todėl, kad jau žino visus atsakymus, o todėl, kad išmoko labiau pasitikėti savimi, priimti savo netobulumą ir suprasti, kad sunkūs etapai praeina.
Netrukus jų namuose bus dar daugiau mažų rankų, juoko, triukšmo ir naujų iššūkių. Tačiau šiandien Diana į visa tai žvelgia su tuo, ko motinystės pradžioje turėjo kur kas mažiau, – ramybe. O paklausta, kur šiandien ji pati mato didžiausią savo gyvenimo stebuklą, Diana ilgai nedvejoja.
„Tikras stebuklas man yra tai, kad turiu tokią gražią ir didelę šeimą. Žiūrėdama į savo vaikus suprantu, kiek daug kartu jau praėjome ir kiek daug jie man davė. O dabar laukiame dar vieno mažo žmogaus, kuris netrukus taps mūsų kasdienybės dalimi. Jeigu mano istorija bent vienai mamai suteiks daugiau ramybės ar drąsos, vadinasi, ja pasidalyti buvo verta“, – sako moteris.
Tekstas ir nuotraukos Dalios Jacėnienės
Fotografės Dalios Jacėnienės projektas „Stebuklas po audros“ skirtas padovanoti besilaukiančiai mamai ypatingą patirtį. Dalia sako: „Norėjau sukurti erdvę, kurioje moteris galėtų trumpam sustoti, pasijusti graži, rami ir ypatinga. Fotosesija su profesionaliu makiažu ir parinkta apranga tampa tarsi maža švente šiuo jautriu laukimo etapu.“
FB https://www.facebook.com/share/1CCwuQGunC/
















































