Neseniai mus pasiekė geroji naujiena – ketvirto vaiko susilaukė mūsų mylima fotografė Anna Jankunec (Anna Smile). Anna (39 m.) ir Kšyštof (39 m.) Jankunec turi 4 dukras: Pauliną (14 m.), Moniką (12 m.), Emanuelą (7 m.) ir Miriam Adeliną (2 mėn.). Anna su vyru yra fotografai, o vyras šiuo metu dar ir profesionalus treneris.
Anna, ar ketvirtas vaikas buvo iš anksto numatytas?
Mes su vyru visada esame atviri naujai gyvybei, bet sveikatos problemos gana ilgai neleido turėti ketvirto vaiko. Vyras yra po inkstų transplantacijos, jo vartojami vaistai nebuvo palankūs planuoti didesnę šeimą. Kai nutarėme planuoti ketvirtą vaiką, teko pakeisti vaistus ir palaukti, kol praeis metai, kad neliktų senųjų vaistų pėdsakų organizme.
Laukdami pradėjome mėgautis nauju gyvenimu – be mažų vaikų. Dukros paaugo, atsirado laisvės, vis labiau linkome prie to, kad gal vaikučių mums ir užtenka. Pradėjome daugiau keliauti visi penki, lankėme Kanarų salas – išbandydami vis kitą vietą – Tenerifę, Gran Kanariją, Maljorką. Važiuodavome į Austriją su draugais, mėgome kilti į kalnus vasarą, o žiemą – slidinėti. Daugiausia keliavome po Ispaniją, visos trys dukros mokosi ispanų kalbos, jau kalba.
Vaikų auginimo rūpesčiai pasidarė maži, o laisvės vis daugiau.
Vis dėlto vėl nėrėte į kūdikio auginimo vargus?
Viską lėmė, matyt, tai, kad atradau sportą. Priklausome katalikiškai bendruomenei „Namų bažnyčia“, ten viena moteris pakvietė jungtis į asociaciją „Jos juda“ ir lankyti plaukimo treniruotes baseine. Šioje bendruomenėje moterys ne tik plaukia – kai kurios bėgioja, važinėja dviračiais, lanko salės treniruotes, net maudosi eketėse. Iš pradžių nelabai norėjau. Bet vyras skatino – nueik, pabandyk. Ir ką jūs manote, man labai patiko. Plaukimo treniruotės vykdavo Lazdynų baseine, jas vesdavo profesionalus treneris Žilvinas Ovsiukas (garsrus treneris, treniravęs Rūtą Meilutytę). Treniruotės prasidėdavo 6 ryto, o mes gyvename Riešėje. Keldavausi anksti, paplaukiojusi valandą (su kompanija plaukioti labai smagu) neskubėdavau namo. Pirkdama plaukimo abonementą galėjau lankytis ir sporto klube, tad kodėl gi ne – po baseino eidavau į salę pasportuoti. Vykdavo grupiniai užsėmimai, iš kurių pasirinkau boksą ir dar vieną treniruočių rūšį, vadinamą „Braziliškas užpakaliukas“. Pirmiausia pabėgiodavau ant takelio 5 km, o tada eidavau dirbti su treniruokliais arba į grupines treniruotes. Labai labai patiko.
Kiekvieną dieną plaukdavau ir sportuodavau 2–3 valandas. Kadangi viską pradėdavau anksti, jau 10 ryto būdavau namuose. Jokie reikalai nenukentėdavo – galėjau fotografuoti, vežioti dukras po mokyklas ir būrelius. Nors atrodytų, kad po tiek treniravimosi turėjau būti be jėgų, viskas buvo atvirkščiai – jėgų atsirasdavo vis daugiau.
Vyras, matydamas mano nuotaikas, irgi susidomėjo plaukimu, o pradėjęs plaukti, subūrė visą vyrų grupę. Juokaujame, kad „Jos juda“ tapo „Jie juda“.
Kaip tik tuo metu vienas mūsų bažnytinės bendruomenės narys, profesionalus sportininkas, atidarinėjo savo sporto salę „Exodus Gym“, hebrajiškai tai reiškia „išėjimas“. Tai katalikiškas vertybes išlaikantis sporto klubas, nes čia galima ateiti su vaikais, niekas jų nebara, sudarytos sąlygos vaikučiams lakstyti, sportuoti. Kurdamas klubą, bičiulis pasiūlė mano vyrui tapti asistentu – tiek įrenginėjant klubą, tiek vėliau vedant treniruotes.
Mano vyras labai susidomėjo. Net įsigijo elektrostimuliacijos kostiumus, kad galėtų vesti tokias treniruotes. Su šiais kostiumais kur kas greičiau pasimato rezultatas, nes kostiumas padidina mobilumą, judrumą. Pasportavus su kostiumu 30 minučių, pasieki tokį patį rezultatą, kaip be kostiumo sportuodamas 2 valandas.
Susidomėjimas sportu buvo toks didelis, kad vyras įstojo į Kauno sporto universitetą. Mano vyras – fotografas, turintis geodezininko išsilavinimą, netikėtai tapo profesionaliu sporto treneriu! Savaime aišku, kad ir aš pradėjau lankyti tą klubą. Taip pat ir dukros. Po pamokų (jos netoli klubo lanko muzikos mokyklą) merginos eina sportuoti pas tėtį, visada pasiėmusios sporto aprangas.
Vėliau, kai lankiau pozityviosios tėvystės kursus, kur mamos susitinka su psichologe, pasakiau: „Mielos mamos, ne tik vaikai yra mūsų pasaulyje. Aš pradėjau sportuoti ir pamačiau kitą gyvenimą. Eikite ir jūs, labai įdomu“. Pridursiu, kad gyvenime niekada nebuvau sportiška, ir tas sporto atsiradimas man buvo visiškai nauja patirtis. Visada šiek tiek norėjosi, bet auginant vaikus nebuvo laiko. Pasikartosiu – būtent ta pauzė tarp vaikų ir atvedė mane į sportą.
Sportuojant sustiprėjo mano sveikata, dingo buvę negalavimai. To pakako, kad netrukus pradėčiau lauktis. Kai moteris yra sveika ir turi pakankamai jėgų, ateina vaikutis. Iki sportavimo turėjau bėdų dėl šlapimo pūslės, skaudėjo nugarą. Pasirodo, sportas gali išgydyti daug dalykų.
Anna, o kaip dėl braziliško užpakaliuko – nebuvo gaila, kad suformavote, ir štai – vėl nėščia?
Išties, užpakaliuką beveik pavyko suformuoti. Juokas juokais, bet turint stiprų užpakaliuką sustiprėja ir nugara. Tad man ši sporto kryptis labai tiko ir tikrai palengvino ketvirtą nėštumą. Tiesa, aktyviai sportuodama svorio nenumečiau, jo gal net priaugo, bet linijos pasikeitė, sustiprėjo kūnas.
Pradėjus lauktis, žinoma, teko atsisakyti bokso ir „užpakaliuko“. Pykino, tad ir baseino chloro kvapas netiko. Bet pradėjau daug vaikščioti, užsiregistravau vaikščiojimo programėlėje, ėmiau skinti rekordus (juokiasi), nueidavau po 15 000 žingsnių. Net šuniukas nenorėdavo tiek eiti.
Iki paskutinės nėštumo savaitės ėjau sportuoti į klubą pas vyrą. Būdavo linksmų situacijų, kai salėje sportuodavo tik vyrai ir aš. Jiems buvau stimulas pasitempti, juk neparodysi, kad sunku, kai šalia tą patį daro nėščia moteris. O viena moteris, laikydama lentos pratimą, taip ir pasakė – jeigu nėščioji šalia laiko „lentą“, kaip aš galiu pasiduoti. Net iš gimdymo palatos turiu nuotraukų, kur sportuoju. „Lentos“ gimdykloje nedariau, bet įtupstus – kodėl gi ne. Pagąsdino, kad skirs skatinamųjų, todėl stengiausi, kad veikla būtų greitesnė.
Sportas tiek daug man davė, kad nėštumo fotosesijos norėjau būtent tokios, kuo gyvenu, – sporto salėje.
Kol kas į klubą dar negrįžau, mankštinuosi namuose. Vakarais, kad dukrytė užmigtų, tenka padaryti 100 pritūpimų laikant ją ant rankų. Bet jau tuoj tuoj grįšiu į salę ir bandysiu privilioti kitas mamas. Juk mūsų klube galime būti su vaikučiais, juos pažindyti, su jais sportuoti, kaip su svoriais.
Kokios sulaukėte aplinkinių ir dukrų reakcijos, kai pasakėte, kad laukiatės?
Mūsų bendruomenėje dauguma šeimų turi daug vaikų. Yra turinčių net 8–10. Penki vaikai tiesiog norma. Tad aplinkoje nieko nenustebinome. O dukros labai apsidžiaugė. Ypač mažoji, kuri nuolatos klausdavo – kada, kada bus sesė ar brolis? Vyriausioji dukra, tiesa, šiek tiek jaudinosi, kad bus didokas amžiaus skirtumas. Dabar ji didelė mano padėjėja. Sesės rungiasi viena su kita, kuri paims kūdikį, pakeis sauskelnes.
Papasakokite reto Miriam vardo istoriją – tikriausiai tai padėka Dievui?
Vardą sugalvojo vyras. Mirijam hebrajų kalba yra Marija. Aš esu Anna, o Marijos mama irgi buvo Ana. Mes nesame žydų tautybės, bet esame tikintys, mums Šventasis raštas labai svarbus. Antras vardas Adelina yra mano proprosenelės vardas. Antro vardo reikėjo, kad būtų aišku, jog Miriam yra mergaitė. Kai kuriems kilo klausimų – juk nėra lietuviškos galūnės. Kai vardą registravome, buvo keblumų, vyrą stipriai įkalbinėjo, kad pakeistų vardą į Mirijama. Vis dėlto vyras laikėsi savo.
Ketvirto visi tikėjosi berniuko, ar tiesa?
Iš tiesų, buvo minčių, kad bus berniukas. Bet po vieno įvykio tai tapo nebesvarbu. Kai lankiausi pas ginekologą, man jau buvo skirti tyrimai, kaip „senai“ gimdyvei. Kai laukiausi man buvo 38-eri. Atlikus tyrimus, gydytojai labai išgąsdino, kad gali gimti vaikas, turintis Dauno sindromą. Iš pradžių tyrė genetikai Santariškių klinikose, paskui buvau nusiųsta į privačią kliniką.
Pradėjau domėtis šiuo sindromu, daug skaityti, gilintis, žiūrėti filmukus. Raminausi, kad tie vaikučiai labai įvairūs, tačiau nerimo ir baimės buvo daug. Kai sužinojome, kad vaikas vis dėlto yra sveikas, nebeliko jokio skirtumo, kokia jo lytis.
Gimė didžiulė atjauta šeimoms, kurios susilaukia neįgalaus vaiko. Nutariau surengti fotoprojektą, kuriame kursiu tokių šeimų nuotraukas. Tai normalūs visuomenės nariai, kuriuos turime priimti, mylėti ir padėti. Į fotografavimo veiklą grįžau praėjus 2 savaitėms po gimdymo. Mano darbas puikiai suderinamas su kūdikio auginimu. Iki gimdymo buvo labai daug darbo, kalėdinis laikotarpis. O po gimdymo buvo natūralus fotografavimo štilis, kai iki Velykų fotografai šiek tiek atsipučia. Tad pagimdžiau labai patogiu darbinės pauzės metu.
Esate tikinti, matyt, labai lengva laukti gimdymo, nes Dievas vis tiek padės. Papasakokite, kaip į tokius fatališkus gyvenimo momentus žiūri tikintys žmonės?
Bažnyčios mokymas nesako, kad reikia gyventi tik plaukiant pasroviui ir nieko nedaryti. Reikia kiek įmanoma daugiau stengtis pačiam. Jeigu tikėjimas būtų toks aklas, jis niekuo nesiskirtų nuo kortų ir horoskopų. Mes turime daryti sąmoningus dalykus. Nors laukiausi ketvirtą kartą, lankiau pozityviosios tėvystės kursus. Būtina išklausyti profesionalų patarimų. Ne tik apie gimdymus, bet ir apie vaikų auklėjimą, bendravimą su paaugliais. Ir tikinčiose šeimose visko būna – pykčio, pavydo, paauglystės krizių.
Ar skiriasi brandi motinystė nuo pirmųjų kartų?
Atsirado daugiau kantrybės ir suvokimo, kad galbūt čia paskutinis kartas, todėl visiškai nesunku kažko atsisakyti ar pakentėti. Kai auginau pirmąsias mergaites, jos blogai užmigdavo naktimis, nešiodavau, pamenu, ir pykdavau – na kada tu pagaliau užmigsi? Nešiojant Mirijam kartą irgi buvo beapimantis tas nekantrumo jausmas, bet sustabdžiau save. Pala pala, ko man pykti, čia gal paskutinis vaikas, šito mielumo ir smagumo ant rankų gal nebeturėsiu. Gal vis dėlto pasimėgaukime? Paleidi įtampas, liūliuoji, žiūri į kūdikį – palaima.
Kad ir kaip keistai nuskambės, bet man sunkiau ne auginti kūdikį, o spręsti vyresniųjų dukrų problemas. Juk kūdikėliui svarbu tik būti pažindytam ir pamigdytam. Vyresnės dukros jau turi ragučių, ypač septynmetė. Pavyzdžiui, ji sugalvojo, kad nenori eiti į mokyklą. O į darbą ji irgi negali eiti, nes vaikai neprivalo dirbti. Ne tik neprivalo – dirbti vaikams draudžiama (juokasi). Tikriausiai ši dukrytė pajuto didžiausią konkurenciją kūdikiui.
Kaip vertinate dabartinę madą, kai žmonės sąmoningai apsisprendžia neturėti vaikų?
Nieko negaliu teisti, tai žmonių pasirinkimas. Gal tie, kurie sako, kad nenori, iš tiesų negali susilaukti? O gal jie dabar sako „ne“, o vėliau apsigalvos? Gaila, nes jie labai daug praranda.
Neila Ramoškienė, nuotraukos Annos Jankunec, Studio Smile
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.05.09.
