Likimų rašytojas Rūtai nepagailėjo aštraus siužeto. Galvojo, ji tikrai ištvers. Taip ir atsitiko. Šiandien kalbamės su žavia 2 mažų vaikučių mama, o kodėl kartais lūžta balsas ir gerklėje užstringa gumulas, sužinosite perskaitę neįtikėtiną istoriją.
Dvi atvirutės pusės
Rūta Degutytė prieš 8 metus ištekėjo už garsenybės – muzikinės britų grupės OMD įkūrėjo ir vokalisto Paulo Humphreys. Grupė legendinė, sukurta 1978 metais, sulaukusi pasaulinio populiarumo. OMD vasaros pabaigoje koncertavo Vilniuje, savo akimis teko matyti įsimylėjusią publiką ir neišblėsusią grupės magiją, nors Paului ir jo kolegoms jau virš 60.
Su Paulu Rūta susilaukė dukrytės Lily ir sūnaus Luco Juliano. Šeima įsikūrusi Prancūzijoje, Žydrosios pakrantės mieste Grase. Gyvenimas kaip rojuje, ir čia galėtume palinkėti charizmatiškai porai sėkmės bei dėti tašką. Jei Rūta nebūtų atvira ir nepapasakotų tokių dalykų, kuriuos (galimai) 9 moterys iš 10 būtų linkusios nutylėti.
Tad kitoje atvirutės pusėje – patirtis lauktis ir gimdyti vyresniame amžiuje, vėžio diagnozė ir surogatinės motinystės išbandymas. Įvykiai, kurie sukrito labai staigiai vienas po kito.
Rūta, pradėkime istoriją nuo dienos, kai, neilgai trukus, po dukros gimimo sužinojote, kad jums krūties vėžys. Kokie požymiai parodė ligą?
Krūties vėžį nebūtinai išduoda apčiuoptas guzelis. Aš, pavyzdžiui, jokio guzelio nejaučiau. Tačiau bendra savijauta kurį laiką buvo klaiki. Nežinojau, kas su manimi darosi, tačiau aiškiai supratau, kad sergu.
Kai kreipiausi, ligą labai greitai nustatė atlikę biopsiją. Operavo po mėnesio, gydytojas gražia pavarde Lanvin. Vadinu jį savo krikštatėviu, nes manimi labai rūpinosi, puoselėjo. Medikų komanda buvo tiesiog fantastiška. Tokių medikų neprisimenu nei iš gyvenimo Anglijoje, nei Lietuvoje. Kadangi jaučiausi labai geros rankose, nepatyriau jausmo, kad vyksta kažkas baisaus. Tiesiog ėjau į operaciją kaip į ringą, nes reikėjo viską padaryti užtikrintai. Gyvenime esu labai užsispyrusi, laikausi filosofijos, kad turi neabejoti tuo, ką darai, o savo sprendimais privalai pasikliauti. Tik tu žinai geriausią sprendimą. Ir jeigu tau kažkas primeta kitokias nuomones, reikia atsiriboti.
Prireikė trijų operacijų.
Kadangi mano tipo vėžys atakuoja visą reprodukcinę sistemą, o aš vis dar buvau vaisingo amžiaus, iškart patekau į aukščiausios rizikos grupę. Man aiškiai pasakė: „Jeigu nori ramiai gyventi ir išvengti kiaušidžių vėžio, reikia jas šalinti.“ Kiaušidžių vėžys ne veltui vadinamas tyliuoju žudiku (silent killer), nes vystosi be simptomų ir pasirodo tik vėlyvose stadijose. Esu laiminga, kad priėmiau ryžtingą sprendimą, nes operacija ne tik sumažino rizikas, bet ir išsprendė kitas mane kamavusias ginekologines problemas (endometriozė, adenomiozė ir pan.).
Esu tvirta, kai reikia pakentėti, aš pakentėsiu ir niekam nesakysiu. Bet iš esmės tos operacijos buvo sukrečiantis laikotarpis. Juk išoperavo mano moteriškumą, sujaukė visus moteriškus hormonus. O kai atsigavau po šių dviejų operacijų, buvo ir trečia, rekonstrukcinė. Dar laukė hormonų terapija, nes mano atveju vėžys buvo hormoninės kilmės.

Ant rankų maža dukrytė, ką tik išoperuotas vėžys, o jūs nutariate turėti dar vieną vaiką. Kaip tai nutiko?
Tai filosofinis klausimas. Susirgusi nežinojau, kiek man liko. Žinoma, tai buvo akis atveriantis, sukrečiantis gyvenimo laikotarpis. Važiuodama pasiimti dukros iš darželio, galvodavau: „Gal po kelerių metų manęs čia jau nebebus? Nematysiu visų šitų kalnų, šito grožio. Nematysiu savo vaiko.“
Kadangi prieš Lily gimimą ketinome atlikti pagalbinį apvaisinimą (jo nepririekė, pavyko pastoti natūraliai), saugojome užšaldytų embrionų. Pradėjome svarstyti, ką su jais daryti. Atiduoti kitiems – na jau ne, niekaip. Tai didžiulis moralinis klausimas, patikėkite. Pasikalbėjau su pažįstama medike. Ji patarė: „Rūta, privalai gyventi gyvenimą taip, kaip tau norisi. Jeigu tau norisi auginti vaikus ir būti laimingai, – tai ir daryk.“
Aš tą patarimą „gyventi gyvenimą“ labai tiesiogiai priėmiau ir pasakiau Polui: „Suprantu, kad tu galvoji, jog esu beprotė, bet mano ligos prognozės geros, juolab kad žinau kaip prisižiūrėti. Norėčiau dar vieno vaiko, nes Lily labai reikia broliuko ar sesutės.“
Mes su Polu užaugome vienatvėje. Kai buvau 6 metų, mirė mano mama ir broliukas. Polas anksti neteko sesutės ir tėčio. Abu augome vienišiai. Nors turėjau draugų, jaučiausi vieniša, ta vienatvė buvo labai nemaloni, ne mano pačios pasirinkta. Galvojau: „Dieve, jeigu galiu savo vaikui parinkti likimą, tai renku ne vienatvę.“
Kadangi esame vyresni tėvai, mums pasirodė logiška, kad vaikai turės vienas kitą visada. Tad sprendimas pasinaudoti surogatine motinyste buvo ne spontaniškas, o apgalvotas ir išnešiotas.

Surogatinė motinystė iki šiol apgaubta mistikos. Kaip šis procesas vyksta, kur radote moterį, kuri sutiktų išnešioti?
Mums irgi kilo daugybė klausimų. Dažnai surogacijai ieškoma artimo žmogaus, pavyzdžiui, sesės. O aš neturiu nieko. Pagalvojome, kad pirmiausia reikia pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau tai yra darę. Norėjome rasti žmonių, kurie siekia tų pačių interesų – kad gimtų laimingas ir sveikas vaikas, bet nebūtų patirta didelių juridinių komplikacijų. Kreipėmės į vieną iš agentūrų, kuri dirba šioje srityje.
Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad mums juridinių komplikacijų kilo, nes buvome vakarietiškai naivūs ir manėme, kad agentūra viską padarys už mus. Bet agentūra nusprendė, kad jeigu „įteikė“ mums sveiką vaiką, nieko daugiau nebedarys, todėl truputį įstrigome dėl mažylio paso. Sūnus gimė spalio pabaigoje, o mes į savo namus grįžome tik gegužę, po septynių mėnesių. Galvojome, kad vaiko tapatybės dokumentus galima pasidaryti nuotoliu, bet pasirodė, kad ne. Kadangi vyras turėjo išvažiuoti dėl darbo į Meksiką ir Ameriką, viskas užtruko. Samdėme teisininkus ir Gruzijoje (ten vyko surogacija), ir Anglijoje, susidūrėme su didžiule biurokratija. Be reikalo visi bado pirštais į prancūzus, neva čia didelė biurokratija, patikėkite, Anglijoje ji nė kiek ne mažesnė. Galų gale pasą gavome.

Sūnaus gimimas apjungė keletą šalių: embrionai saugomi Anglijoje, jūs gyvenate Prancūzijoje, o mamą radote Sakartvele. Kaip suvaldėte tokią geografiją?
Nebuvo labai sudėtinga, nes agentai turi embrionų transporterius – tai specialiai paženklinti šaldymo konteineriukai, kuriais vežama gyvybė. Agentūra viską organizuoja, paruošia dokumentus. Agentūra tarpininkauja ir parenkant kandidates. Tai nėra taip paprastai, kaip „patinka nepatinka“, nes turi būti medicininis atitikimas pagal kraujo grupę ir įvairius kitus parametrus. Atrinkusi moterį agentūra ją pristatė. Mums ji puikiai tiko. Pamačiusi jos nuotrauką tiesiog pajutau, kad tai ji (prieš tai buvo vienas pasiūlymas, kurį intuityviai atmečiau).
Buvo visiškai nesvarbi moters tautybė ar kilmė, man visi žmonės gražūs – juk mes visi vidumi vienodi. Mes, visos moterys, turime tokias pačias gimdas, visos gimdydamos patiriame tuos pačius skausmus. Mums parinkta moteris buvo visapusiškai graži, tyra, o to jauniems žmonėms dabar trūksta. Iškart su ja susijungėme nematomu ryšiu. Ji padėjo man, o man labai norėjosi padėti jai.
Kai mergina pradėjo lauktis, mes gaudavome medicininius reportažus, kaip sekasi jai ir vaikui. Per nėštumą ji gyveno Sakartvele, prižiūrima medikų, o mes visi trys su dukryte atvykome į Tbilisį likus iki gimdymo porai savaičių, kad būtume šalia. Beje, gimdymas buvo ne toks, kokio tikėtasi, teko atlikti skubų cezario pjūvį, nes moteriai pradėjo kilti spaudimas. Kadangi buvome apsistoję už valandos kelio nuo ligoninės, per kamščius atlėkėme į operaciją.
Ką galvojote ir jautėte, kai paėmėte ant rankų sūnų?
Surogatinėje motinystėje viskas griežtai reglamentuota. Vaikutį po gimimo medikai tuoj pat perduoda į biologinės mamos rankas. Kadangi buvome šalia, iškart gavome sūnų į savo glėbį, pabuvome su juo prisiglaudę oda prie odos. Po to ėjome lankyti kiekvieną dieną, leisdavome kartu valandas. Personalas buvo labai palankus, leido mums ateiti į gimdyvių kliniką, būti kiek norime.
Ryšys su sūnumi ir man, ir Polui užsimezgė iš karto. Ne tik mums, bet ir Lily – ji tiesiog spurdėjo iš laimės pamačiusi brolį. Visi ištirpome pamatę jį.
Maloniai išsiskyrėme su surogatine mama, ji gavo savo atlygį, dovanų. Ji buvo sujaudinta mūsų istorijos, kad vaikučio negaliu pagimdyti dėl sunkios ligos. Uždirbti pinigai jai buvo stimulas keisti savo karjerą. Mergina buvo po skyrybų, norėjo atsistoti ant kojų. Kaip nustebome, kai po kelių dienų, kai reikėjo susitikti dėl dokumentų, sužinojome, kad ji jau pradėjusi dirbti. Pavadinčiau tai happy end’u abiem pusėme.
Gal be reikalo surogatinė motinystė pas mus neįteisinta, juk jūsų pavyzdys parodė, kad ji padaro šeimas laimingas, atveda nuostabias gyvybes?
Nustebsite, bet laikausi nuomonės, kad šis procesas turi būti dar labiau kontroliuojamas ir reglamentuojamas. Buvau sukrėsta vieno atvejo. Surogatinė mama pagimdė vaikutį, turintį sklaidos defektą (kiškio lūpą), kurį galima nesunkiai koreguoti. Tačiau biologiniai tėvai (jie buvo kinų tautybės) šio vaiko nepasiėmė, nes nepatiko. Matydama tą vaikutį, apimta emocijų prašiau Polo, kad jį įsivaikintume. Galų gale tą vaiką paėmė močiutė.
Todėl linkėčiau, kad surogacija būtų dar griežtesnė. Kad būtų labai rimtai pažiūrėta į motyvus. Jeigu tai medicininė surogacija, kaip mano atveju, ji galėtų būti lankstesnė. Na, o kitos rūšies surogacija, pavyzdžiui, kai kalbama apie surogaciją dėl užgaidos – tada turėtų būti griežtesni standartai.

Kūdikį parsivežėte namo būdama jau 50-ies, juolab po sunkios ligos. Ar motinystė vyresniame amžiuje lengvai pakeliama?
Lucas labai ramus, jis mūsų visiškai nešokdina. Tai Dievo dovana už visą mūsų kovą ir už mano didelį norėjimą. Iš tikrųjų geresnio vaiko nesu mačiusi. Lily buvo rami naktį, nuo kokių 3–4 mėnesių išmiegodavo neprabusdama. Mažylis irgi. Jis keliasi tada, kai alkanas arba kai jaučia diskomfortą. Dabar mes miegame visi kartu, turime įsirengę savotišką kambarį-lovą, kad Lucui nebūtų jokių kliūčių, visokių pagalvėlių ar dar kažko. Labai gražiai išmiegame visą naktį. Sūnus mane anksčiausiai pažadina šeštą. Anksčiausiai.
Rūta, kokia jūsų pagrindinė žinutė: gimdykite 20-ies, tada nereikės sukti galvos dėl sveikatos, ar vis dėlto – laukite savo laiko, nes jis skirtas būtent jums?
Aš manau, kad kiekvienas turi savo kelią, ir kam lemta gimdyti anksti, tai jie taip ir daro. Per pastaruosius 50 metų visiems gyvenimas stipriai pasikeitė, ir tikrai nereikia plakti savęs, kad nesusilauki vaikų dvidešimties ar trisdešimties.
Galų gale mūsų branda yra labai nevienoda: vieni subręsta labai anksti, kiti vėlai. Aš, pavyzdžiui, galvojau, kad būsiu senmergė. Nuo vaikystės buvau vienišė, maniau, kad man nelemta turėti šeimą, bus sunku prie kažko pratintis. Bet sutikau tokį patį vienišių, ir mums tiesiog labai patiko būti kartu. Iš pradžių net nežinojau, kas yra Polas. Tik vėliau draugai pasakė: „Ar tu žinai, ką jis veikia?“ Neva, su garsenybe susipažinai!
Savo dukrai patarsiu – be vienodų vertybių, yra du dalykai renkantis partnerį: vyras tave turi gebėti prajuokinti ir tu turi jaustis su juo saugi. Tik du dalykai. Nieko daugiau. Jeigu turite tuos abu dalykus, tai tikrai jums įveikiama ir surogatinė motinystė, ir įsivaikinimas, ir vėlyvas gimdymas.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Annos Gnatenko ir iš asmeninio albumo














































