Londone gyvenanti, Kinijoje gimusi rašytoja Lijia Zhang pristato romaną „Lotosas“, kuriame pasakoja apie šiuolaikinę Kiniją, ir kviečia pokalbiui apie šią šalį. Tai šalis, balansuojanti tarp tradicijų ir dabarties, tarp griežtų visuomenės moralinių normų ir prekybos žmonėmis, tarp sunkiai įsivaizduojamos prabangos ir nežmoniškų sąlygų didžiuliuose fabrikuose. Pasak rašytojos, didžiulis ekonominis šalies augimas ryškiausią įtaką turi Kinijos moterims. Jos vis dar suvokiamos kaip silpnesnės ir prastenės, gauna žymiai mažesnius atlyginimus, dažnai joms kur kas sunkiau susirasti darbą.
Būtent todėl pagrindinė romano veikėja – jauna mergina Lotosas ieškodama naujo gyvenimo iš mažo kalnų kaimelio persikelia į triukšmingą Šendženo metropolį ir tikisi, kad čia uždirbti pinigai padės išlaikyti šeimą. Galiausiai baisių aplinkybių į kampą įspausta Lotosas ima verstis prostitucija, kad išgyventų. Tiesa, Lotosas romane sutinka meilę ir auga kaip asmenybė, nes, autorės teigimu, tai istorija ne apie auką, o žmogaus ištvermę ir kelią.
Pačios L. Zhang istorija verta romano. Jos šeima mergaitei suplanavo ateitį, kokia Kinijoje laukdavo nemažai mergaičių. Kai jai sukako šešiolika, tėvai nutarė, kad mergaitei mokytis pakaks, metas išlaikyti šeimą ir todėl atsiėmė ją iš mokyklos. Dešimt metų L. Zhang dirbo raketų gamykloje Nankine. Bandydama ištrūkti ji pradėjo mokytis anglų kalbos, susidomėjo rašymu, nusprendė palikti gamyklą ir tapti žurnaliste. Žinoma, pastangos sulaužyti nusistovėjusias normas pareikalavo daug jėgų. Šiandien L. Zhang gyvena Londone ir save vadina mediatore tarp Vakarų ir Kinijos, bendradarbiauja su BBC, CNN, The Guardian, The New York Times ir kita Vakarų žiniasklaida. Prieš atvykdama į Vilnių romano „Lotosas“ autorė sutiko duoti specialų interviu.
Kodėl nusprendėte apie šiuolaikinę Kiniją pasakoti prostitutės akimis?
Susidomėjau šia tema, kai išsiaiškinau ilgai saugotą šeimos paslaptį: mano močiutė iš mamos pusės jaunystėje vertėsi prostitucija. Vėliau supratau, kad per prostituciją galėčiau atskleisti socialinius pokyčius, nes ji glaudžiai susijusi su ne viena šiandieninę Kiniją ištikusia problema: migracija, atotrūkiu tarp kaimo ir miesto, augančiais pajamų skirtumais, tradicijų ir šiuolaikinio gyvenimo susipriešinimu.
Kokie pirmieji klausimai iškilo sužinojus šią ilgai slėptą šeimos paslaptį? Ar jūsų močiutės patirtis atsispindi pagrindinės veikėjos Lotoso istorijoje?
Žinoma, buvau šokiruota. Močiutė buvo artimiausias žmogus mano gyvenime. Taip, Lotoso istorija atspindi kai kuriuos močiutės išgyvenimus.
Be to, Lotosas labai panaši į mano močiutę: abi gražios ir dvasiškai stiprios, už save kovojančios moterys, abi budistės.
Skaitant susidaro jausmas, kad sąmoningai mąstote apie skaitytoją, mėginate pristatyti jam Kiniją, šalies kultūrą ir politinę situaciją. Jūs dažnai vadinama mediatore tarp Rytų ir Vakarų. Kiek tai jums svarbu?
Taip, laikau save tarpininke tarp Kinijos ir ją supančio pasaulio, bandau pristatyti žmonėms savo šalį ir jos kultūrą, na, bent jau tiek, kiek išeina. Kinija tapo per daug svarbi, kad būtų ignoruojama. Ir vis dėlto žmonės dar tiek daug apie ją nežino.
Visą laiką norėjau tapti rašytoja, ir dabar, kai pasiekiau savo tikslą, puikiai suvokiu su šiuo darbu ateinančią atsakomybę: privalau prakalbinti tuos, kurie neturi balso visuomenėje, privalau skleisti tiesą, o ne propagandą.
Rašydama romaną „Lotosas“ bendravote su prostitucija besiverčiančiomis merginomis. Kaip tai pakeitė jūsų požiūrį į šią veiklą bei ja užsiiminėjančias moteris? Ar kalbėdamasi su merginomis sužinojote ką nors netikėto, kas privertė pasukti romano siužetą neplanuota linkme?
Beveik nieko nežinojau apie seksualinių paslaugų teikėjas Kinijoje ir apie aplinkybes, kurios paskatina jas imtis šio darbo. Man itin padėjo savanorystė vienoje nevyriausybinėje organizacijoje. Ėmiau interviu iš daugybės jaunų merginų, su keliomis jų susidraugavau – patekau į slaptą ratą, apie kurį pasaulis žino tiek nedaug. Po pokalbių daug geriau supratau šias moteris, jų problemas, emocinį sąmyšį, kartu sužinojau apie jų stiprybę ir viltis.
Iš pradžių ketinau pabaigti savo romaną niūriai ir tragiškai – atskleisti šiuolaikinės visuomenės šaltakraujiškumą. Tačiau išklausiusi įkvepiančios vienos merginos istorijos sukūriau optimistiškesnę pabaigą. Rašydama romaną „Lotosas“ vyliausi suteikti balsą sekso industrijos darbuotojoms, parodyti jų žmogiškumą. Be to, šia knyga pagerbiau savo močiutės atminimą.
Kaip prostitucija susijusi su ekonominėmis reformomis Kinijoje?
Kelis pastaruosius dešimtmečius sekso industrija Kinijoje nenumaldomai plečiasi. Dėl to kalta sparčiai auganti ekonomika. Moterys sumokėjo per didelę kainą. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad moterims, ypač išsilavinusioms merginoms iš kaimo, rinkos ekonomika suteikė daugiau galimybių, tenka pripažinti, kad jos susiduria su naujomis kliūtimis. Kai kurios įmonės įdarbindamos moteris reikalauja iš jų daug daugiau nei iš vyrų, kai kurios iš viso atsisako samdyti moteris, kurios pagal amžių dar gali gimdyti vaikus. Baigusios universitetą merginos daug sunkiau susiranda darbą, o skirtumas tarp vyrų ir moterų uždarbio per didelis. Moteris Kinijoje vis dar suvokiama kaip silpnesnė, prastesnė už vyrą.
Ne taip, kaip mano močiutė, kuri buvo parduota į prostituciją, šiandien didžioji dauguma įklimpsta į šią profesiją savo noru. Tačiau tai padaryti moteris dažnai priverčia skurdas ar kitos nelaimingos aplinkybės: palikęs vyras, prarastas darbas, sunki liga. Žinodamos, kad beveik neturi šansų susirasti gerai apmokamą darbą, vis daugiau jaunų, patrauklių universiteto studenčių pradeda siūlytis turtingiems, įtakingiems vyrams. Tokias merginas Kinijoje vadina ernai – antrosiomis žmonomis.
Šalia tamsiosios prostitucijos pusės romane figūruoja budizmas. Matome savo kūną už pinigus pardavinėjančią moterį, išpažįstančią religiją. Kokį vaidmenį tikėjimas atlieka Lotoso gyvenime? Ir kaip nusprendėte budizmą ir jo išpažįstamas tiesas sugretinti su pogrindine prostitucija?
Pradėsiu nuo antro klausimo. Tikiu, kad budizmas padėjo mano močiutei susidoroti su neįtikėtinais sunkumais verčiantis prostitucija. Tą patį galima pasakyti ir apie Lotosą. Ieškodama informacijos apie prostituciją perskaičiau, kad sekso industrijos darbuotojos daug dažniau išpažįsta religiją ar bent jau lankosi šventyklose ir meldžiasi nei didžioji dalis visuomenės. Visų pirma, jų gyvenimai kupini nežinomybės, netikėtumų ir rizikos. Religija joms sukuria tvirtą pagrindą, kuris teikia ramybės. Be to, budizmas padeda apsivalyti.
Traumas patiriantys žmonės dažnai atsigręžia į religiją ir dvasinį pasaulį.
Romane paliečiate opią Kinijos migracijos problemą – iš kaimo į miestą persikėlę žmonės dažnai nepajėgia susirasti darbo, jiems tenka dirbti fabrikuose, jie išnaudojami kaip pigi darbo jėga. Jūsų istorija irgi stulbina: tėvai atsisakė jus leisti į mokyklą ir įdarbino fabrike. Papasakokite apie savo patirtį.
Visą laiką labai domėjausi vidine Kinijos migracija. Maždaug 350 milijonų žmonių persikėlė į didmiesčius ieškodami geresnio darbo ir geresnio gyvenimo. Tačiau ne visiems pasisekė: daugelis iš jų yra išnaudojami, ypač dirbantieji drabužių fabrikuose, kuriuos valdo privačios įmonės ar užsienio investicinės bendrovės. Romane pasakoju istoriją, kur darbuotojai tiesiog užrakinami ir net negali pabėgti nelaimės atveju. Mano pačios darbo patirtis raketų fabrike skiriasi nuo išnaudojamų darbuotojų.
Gamykla, kurioje dirbau, laikėsi taisyklių.
Kalbėdama apie socialines problemas, kartu pateikiate ir kruopščią psichologinę analizę.
Kai vienuolė paklausia nuo savo praeities pabėgti bandančios buvusios prostitutės, ko ji nori iš gyvenimo, ši atsako: gyventi oriai. Kas, jūsų manymu, svarbiausia moteriai, siekiančiai atgauti prarastą orumą? Apskritai ar prostitucija užsiiminėjusi moteris gali jį atgauti?
Tikiu, kad buvusi prostitutė gali atgauti orumą ir savigarbą. Daugelis įsivaizduoja, kad prostitutės tėra pasileidusios, orumą praradusios moterys. Tačiau jos nuolat mėgina išsaugoti orumą savais būdais. Yonggan, buvusi prostitutė, dabar dirbanti nevyriausybinėje organizacijoje, kurioje savanoriavau, papasakojo man vieną istoriją. Kartą klientui pareikalavus oralinio sekso mergina atsisakė. Jis pradėjo rėkti ir pasiuntė jos motiną. Mergina liepė atsiprašyti. Nesulaukusi atsiprašymo mergina smogė jam per veidą pelenine. Ji prarado darbą, bet išsaugojo orumą.
Vis dažniau sakoma, kad ateitis priklauso Kinijai, kad čia persikels galios svertai. Dalis Vakarų su nerimu žvelgia į šią sparčiai augančią, kontroversijų kupiną šalį. Kaip jums, esančiai tarp Rytų ir Vakarų, atrodo šis skirtingų pasaulio pusių susidūrimas?
Mane kamuoja stipri nuojauta, kad daugelis žmonių Vakaruose žiūri į Kiniją ir spartų jos įtakos augimą su baime, nerimu ar bent jau jauduliu akyse. Suprantu kai kuriuos jų nuogąstavimus. Stengiuosi padėti žmonėms suprasti Kinijos praeitį, šiuo metu Kinijoje vykstančius reiškinius ir kryptį, kuria mūsų šalis eina.
Parengė Augustė Burbaitė
