[su_spoiler title=“Labai noriu įverti dukrytei (6 mėn.) auskarus. Norėčiau žinoti apie tai daugiau. Ar galima verti? Ar nepakenks?“ style=“fancy“]
Auskarai, kad ir kokie jie būtų gražūs, vaikams iki 3 metų neturėtų būti veriami, nes:
Gali supūliuoti ta vieta, kur bus veriamas auskaras, kitaip tariant, kyla infekcijos pavojus.
Kiekvienam kūdikiui ateina toks augimo tarpsnis, kai jis atranda ausis ir visaip jas liečia, tampo, trauko, be to – viską, kas pakliūva po ranka, kiša į burną. Iškyla pavojus, kad vaikučiui atsitiks nelaimė: jis gali užspringti auskaru arba jį praryti.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mažoji gimė su 2 priekiniais apatiniais dantukais (gimė 41 savaitės). Gal galite pakomentuoti, kodėl taip atsitiko? Skaičiau, kad tai labai retas atvejis. Dabar dukrai 11 mėnesių, anie dantukai neiškrito, kiti išdygo tik 9,5 mėn.“ style=“fancy“]
Skaitėte teisingai. Naujagimis gali gimti su vienu arba dviem dantukais. Jie gyvenimui netrukdo, nėra jokios ligos požymis. Gimimas su dantukais patvirtina tai, kad nėra taisyklės be išimties. Kiekvienas gimęs žmogutis yra nepakartojama asmenybė, dviejų vienodų žmonių nėra… Dantukai neturėjo iškristi. Jie iškris, kai visi pieniniai dantys keisis nuolatiniais, 6-7 gyvenimo metais.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kokia baseino nauda kūdikėliui? Lankome baseiną, bet žinau tik tiek, kad baseinas (vanduo) kūdikiui yra labai gerai, o norėčiau sužinoti daugiau.“ style=“fancy“]
Jeigu nepučia vėjas, šaltuoju metų laiku būkite gryname ore, kol temperatūra ne žemesnė kaip 5–7°C šalčio. Kai lauke vėjuota, kūdikį migdykite ten, kur nepučia ir nepatenka dulkių ir dūmų. Vėjas, priklausomai nuo jo greičio, aplinkos temperatūrą sumažina iki 2–3 kartų, ir dėl to kūdikis gali atšalti, nušalti jo veidukas. Negerai daro tos mamos, kurios, išvedusios į lauką mažylį šaltuoju metų periodu, taip jį apmuturiuoja, kad matyti tik vaikučio akys. Po visais šalikais neįmanoma matyti mažojo veiduko, o tai jau negerai. Šaltuoju metų laiku išsivežus antrojo pusmečio kūdikį ar mažą vaiką į lauką, reikia nuolat stebėti jo veido odos spalvą. Šaltame ore nedidelis skruostukų paraudimas yra požymis, kad mažajam nešalta. Paraudę skruostukai rodo, kad aplinkos temperatūra dar odos nepaveikė taip, kad susitrauktų poodžio kraujagyslės ir dėl to atsirastų blyškumas – vienas iš požymių, kad būtina grįžti į namus. Šaltuoju metų laiku su mažuoju daug nenutolkite nuo namų, užtenka pabūti kieme (suprantama, jei negyvenate centrinėse miesto gatvėse). Kai per ilgai užsibūnama šaltame ore, gali atsirasti nuožvarbų. Kad jų neatsirastų, negalima prausti veido, kaklo, rankų prieš pat einant į lauką. Oda dažniau nužvarbsta, kai įvyksta staigūs temperatūros pokyčiai, pučia vėjas. Dažniau nužvarbsta atviros kūno vietos, maži vaikai nužvarbsta arba apšąla nosytes, skruostus. Tam, kad išvengtumėte nuožvarbų, prieš eidami į lauką, esant drėgnam, vėjuotam orui, vaikučio veido odą patepkite riebiu kremu. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kokiai žemiausiai temperatūrai esant, su 10 mėn. kūdikiu galima eiti į lauką? Ar tepti veidą kremu?“ style=“fancy“]
Jeigu nepučia vėjas, šaltuoju metų laiku būkite gryname ore, kol temperatūra ne žemesnė kaip 5–7°C šalčio. Kai lauke vėjuota, kūdikį migdykite ten, kur nepučia ir nepatenka dulkių ir dūmų. Vėjas, priklausomai nuo jo greičio, aplinkos temperatūrą sumažina iki 2–3 kartų, ir dėl to kūdikis gali atšalti, nušalti jo veidukas. Negerai daro tos mamos, kurios, išvedusios į lauką mažylį šaltuoju metų periodu, taip jį apmuturiuoja, kad matyti tik vaikučio akys. Po visais šalikais neįmanoma matyti mažojo veiduko, o tai jau negerai. Šaltuoju metų laiku išsivežus antrojo pusmečio kūdikį ar mažą vaiką į lauką, reikia nuolat stebėti jo veido odos spalvą. Šaltame ore nedidelis skruostukų paraudimas yra požymis, kad mažajam nešalta. Paraudę skruostukai rodo, kad aplinkos temperatūra dar odos nepaveikė taip, kad susitrauktų poodžio kraujagyslės ir dėl to atsirastų blyškumas – vienas iš požymių, kad būtina grįžti į namus. Šaltuoju metų laiku su mažuoju daug nenutolkite nuo namų, užtenka pabūti kieme (suprantama, jei negyvenate centrinėse miesto gatvėse). Kai per ilgai užsibūnama šaltame ore, gali atsirasti nuožvarbų. Kad jų neatsirastų, negalima prausti veido, kaklo, rankų prieš pat einant į lauką. Oda dažniau nužvarbsta, kai įvyksta staigūs temperatūros pokyčiai, pučia vėjas. Dažniau nužvarbsta atviros kūno vietos, maži vaikai nužvarbsta arba apšąla nosytes, skruostus. Tam, kad išvengtumėte nuožvarbų, prieš eidami į lauką, esant drėgnam, vėjuotam orui, vaikučio veido odą patepkite riebiu kremu. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kokio amžiaus vaikus galima vestis į pirtį, kokiam laikui ir kokios temperatūros pirtis turi būti?“ style=“fancy“]
Džiugu, kad dabar atgyja amžių patikrintas paprotys – pabūti pirtyse, atsipalaiduoti, pasisemti sveikatos, atgauti jėgas. Anot rašytinių šaltinių, pirtys Lietuvoje atsirado XIII amžiuje. Žinoma, kad valstietės jose gimdydavo, maudydavo vaikus. Laikui bėgant, dūminės valstiečių pirtys patobulėjo, tapo atsipalaidavimo, rimties ir švarinimosi vieta. Į pirtį galima vestis sveiką kelių mėnesių kūdikį, kai jos temperatūra yra 60-65°C (ne daugiau kaip 70°C). Kūdikiai ir maži vaikai prie pirties turi būti pratinami pamažu. Kūdikiai turi gulėti tėvams ant kelių, ir (kaip ir suaugusieji) būti su kepurėmis. Jeigu kūdikis pravirko ir raminamas greitai nenurimsta, iš pirties išeikite į šiltą (23-27°C) priepirtį. Geriausia maži vaikai toleruoja sausą šilumą, t.y. kai į pirtį įeina nesušlapę. Su kūdikiais atsisėskite ant apatinio suolo, o kai pripranta, ant antro – aukštesnio – suolo. Visi žaidimai pirtyje vyksta su vantomis. Vaikus mokykite akmenis aptaškyti vanta suvilgytu vandeniu, žiūrėti, kaip kyla garai, pajusti naują šilumą. Šlakstykite saikingai, kad garų šnypštimas ir jų šiltos srovės mažųjų neišgąsdintų. Leiskite vaikams vanta pašlakstyti suaugusiuosius, ja pakutenti artimuosius. Taip vaikai mokomi pėrimosi pirtyje. Vaikų pėrimas turi būti saikingas, nesukelti neigiamų emocijų. Vaikams nenaudokite jokių šepečių, netrinkite kūno aliejais, medumi, druska ir pan. Pirtyje per ilgai irgi neužsibūkite, nes vaikai greičiau nei suaugusieji perkaista. Būdami pirtyje atidžiai stebėkite vaiko nuotaiką, elgesį, jam pakitus, išeikite į priepirtį.
Su kūdikiu pirtyje būkite trumpiau, nei su mažu vaiku. Kūdikiui paprastai užtenka vieną kartą užeiti į pirtį, o mažam vaikui, jeigu jo nuotaika gera, galima pasiūlyti užeiti dar kartą. Kol vaikai pripranta prie pirties, užtenka 1-2 užėjimų, o vėliau – 3-4. Negalima jokiu būdu vilioti vaiką pabūti ilgiau pirtyje arba užeiti į ją dažniau, nei vaikas nori. Priepirtyje drungnu 36-37°C vandeniu apiprauskite vaikutį ir švelniu, gerai drėgmę sugeriančiu rankšluosčiu nusausinkite, bet netrinkite, kad nepažeistumėte švelnios odos. Po pirties vaikui visuomet pasiūlykite atsigerti drungno negazuoto 35-37°C vandens. Pirtis vaikams ir suaugusiesiems turi teikti tik teigiamų emocijų. Buvo graudu ir liūdna, kai viename SPA mačiau du jaunus tėvelius, betampančius vaikus iš vienos pirtelės į kitą, o tose pirtelėse jaunuosius lankytojus beverkiančius. Vaikas pirtyje turi būti saugus, jam turi būti malonu. Jis neturi tapti tėvų laisvalaikio praleidimo įkaitu. Pirtys, kai jos reguliariai lankomos ir jose tinkamai elgiamasi, organizmą ne tik švarina, bet ir grūdina. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kaip sužinoti, kada vaikučiui jau gana vieno pietų miegelio?“ style=“fancy“]
Kiekvieno žmogaus miego poreikis skirtingas. Dėsninga viena – naujagimis miega kur kas ilgiau nei kūdikis, o šis – kur kas ilgiau nei 1-2 metų vaikas. Kiekvienas augantis mažylis pats pasirenka laiką, kada atsibusti ir kiek laiko būti budriam. Miego ir būdravimo tarpsniai nėra kaip kompiuterio programa. Todėl jokiu būdu negalima kūdikio ar vaiko kasdien migdyti pagal laikrodį (juolab kad jis dukart per metus valdininkų valia kaitaliojamas) ir stengtis, kad vaikas būtinai išmiegotų tiek valandų, kiek parašyta lentelėje (joje pateiktas kūdikių ir mažų vaikų miego trukmės vidurkis). Būdraujantys kūdikiai ar vaikai ne visuomet būna vienodai aktyvūs, nevienodai greitai pavargsta, tampa mieguisti, nustoja domėtis aplinka. Svarbu pastebėti tą momentą ir guldyti miegoti. Nėra jokio prietaiso, kuris nustatytų, kurią dieną vaikas labiau pavargo, ir kiek miego jėgoms atstatyti prireiks. Dieną miegančio vaiko nežadinkite. Jo organizmas žino, kiek miegoti.
Kūdikių ir vaikų miego trukmė
| Amžius | Miego trukmė | ||
| Naktį | Dieną | Per parą iš viso | |
| 1 mėnuo | 8 val. 30 min. | 7 val. (3 k. per dieną) | 15 val. 30 min. |
| 3 mėnesiai | 10 val. | 5 val.(3 k. per dieną) | 15 val. |
| 6 mėnesiai | 11 val. | 3 val.(2 k. per dieną) | 14 val. 15 min. |
| 9 mėnesiai | 11 val. | 3 val. (2 k. per dieną) | 14 val. |
| 12 mėnesių | 11 val. 15 min. | 2 val. 30 min (2 k. per dieną) | 13 val. 45 min. |
| 18 mėnesių | 11 val. 15 min. | 2 val. 15 min. (1 k. per dieną) | 13 val. 15 min. |
| 24 mėnesiai | 11 val. | 2-1,5 val. (1 k. per dieną) | 13-12,5 val. |
| Tretieji gyvenimo metai | 11-10 val. | 1,5 val. (1 k. per dieną) | 12-13 val. |
| Ketvirtieji-penktieji gyvenimo metai | 11-9 val. 30 min. | 1-1,5 val. (1 k. per dieną) | 10-13 val. |
Jei vaikas popiet nebeužmiega, tą laiką, t.y. 1-1,5 val., jis turėtų pagulėti ar ramiai pavartyti knygelę, pasiklausyti pasakos ar lopšinės – kas žino, gal ir užsnūs? Jei mažylis per tą laiką neužmigo, jo prievarta lovoje nelaikykite. Prievarta bandomas užmigdyti vaikas miegą supras kaip bausmę nežinia už ką. Vėlai užmigęs vaikas atsikels tik vakare, todėl bus sunku jį užmigdyti nakčiai. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kokius batukus pirkti tik ką pradėjusiam vaikščioti mažyliui?“ style=“fancy“]
Avalynė tampa reikalinga, kai kūdikis pradeda savarankiškaivaikščioti.
Vieni mažyliai, pradėję vaikščioti, drąsiau jaučiasi, kai vaikšto basi, kiti – atvirkščiai. Batukai apsaugo pėdas nuo sužeidimų, nes besimokydamas vaikščioti vaikas žiūri į priekį, o ne ten, kur stato pėdą, dėl to užlipa ant netvarkingai pamestų daiktų. Gerai parinkta avalynė saugo mažylį nuo griuvinėjimų, galimų traumų, padeda susidaryti taisyklingam pėdos skliautui.
Kuo mažesnis kūdikis, vaikas, tuo batuko padas turi būti plonesnis ir lankstesnis. Nesvarbu, koks būtų padas – ar guminis, ar iš natūralios ar dirbtinės odos, svarbu, kad jis būtų lankstus. Pirkdami batukus neužmirškite patikrinti paduko lankstumą. Jeigu sunku sulenkti batuko padą – vaikui jis netinkamas. Kai padas kietas, mažyliui sunkiau vaikščioti, jis griuvinėja. Į tai jis reaguoja protestu – atsisako vaikščioti, tampa neramus, kai apaunamas.
Batuko priekis turi būti platus, kad nespaustų pirštukų, jie neturi siekti jo galo (iki galo turi likti 1-1,5 cm).
Užpakalinė batuko dalis turi būti gana kieta, standi. Suimkite užpakalinę batuko dalį nykščiu ir kitais pirštais ir paspauskite. Jei užkulnis pasirodys minkštas, vadinasi, batukai netinkami. Tokių batukų užkulnis vaikštant neišlaikys mažylio kulno reikiamoje padėtyje, išsikreips, trukdys išmokti taisyklingai vaikščioti.
Kulnas turi būti neaukštas. Jis reikalingas tam, kad vaikščiodamas vaikas neatsiloštų atgal.
Iš vidinės pusės padukas turi turėti standoką pakilimą, kuris padėtų formuotis pėdos skliautui.
Viršutinė (ten kur yra raištukai) ir šoninės batuko dalys turi būti gana minkštos, kad netrukdytų vaiko kojai lankstytis per čiurnos sąnarį.
Geriau, kai mažylio avalynė pagaminta iš natūralaus audinio. Vaikštant koja prakaituoja, ji privalo kvėpuoti. Sintetinės medžiagos, nors ir atsparios, gražios, tačiau mažiau higieniškos.
Pirkdami vaikui avalynę parduotuvėje neužmirškite pasikonsultuoti su nešiotoju – apaukite, leiskite pavaikščioti ir stebėkite, kaip jis jaučiasi (ar negriuvinėja, neslidinėja).
Nepirkite per didelės ir per mažos avalynės. Parduotuvėje apautam vaikui paspauskite priekinį batuko galą. Tarp jo pirštukų ir bato galo turi likti 1-1,5 cm tarpas. Batuko aulas neturi per daug standžiai aptempti čiurnos sąnario, tarp batuko liežuvio, esančio jo priekinėje dalyje, ir kūdikio kojos turi įtilpti apie 1-2 mm storio medžiagos skiautė.
Per didelė ir per maža avalynė kūdikiui trukdo. Jo pėda auga greičiau nei batukai sunešiojami. Todėl kas 3 mėn. patikrinkite, ar batukai netapo per maži. Jeigu pastebėjote, kad mažylis vaikšto netaisyklingai, pakreipia pėdą į išorę ar vidų, eidami į konsultaciją pas vaikų ortopedą, nusineškite batukus. Tai gydytojui padės įvertinti situaciją ir duoti patarimų. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano dvynukams (6 mėn.) padidėjęs raumenų tonusas. Ar tai blogai? Kodėl į tai kreipiamas dėmesys?“ style=“fancy“]
Kiekvieno susitikimo su šeima metu vaiko gydytojas turi atkreipti dėmesį į raumenų tonusą. Gydytojas, radęs raumenų tonuso pokyčius tuomet, kai jau jų turi nebebūti, mažąjį pacientą siunčia specialisto konsultacijai, skiria specialų masažą, fizinius pratimus, o kartais ir vaistų. Tiek padidėjęs, tiek sumažėjęs raumenų tonusas nėra gerai, nes mažajam trukdo normaliai fiziškai ir protiškai tobulėti. Kad taip neatsitiktų, jei buvo nustatyta raumenų tonuso pokyčių, jie turi būti gydomi tol, kol išnyks. Pirmus 2 kūdikio gyvenimo mėnesius padidėjęs raumenų tonusas yra norma. Dėl padidėjusio raumenų tonuso sunkiai išsitiesia rankutės, kojytės, dėl to mažylį sunku aprengti ir nurengti, prižiūrėti pažastų odelę, o judesių yra nedaug ir jie nekoordinuoti, netikslūs, „kampuoti“. Plaštakos suspaustos į kumščius. Per trečią gyvenimo mėnesį beveik visiems išnešiotiems kūdikiams padidėjęs raumenų tonusas išnyksta. Dvyniams raumenų pokyčiai išnyksta vėliau. Mažylius stebėkite. Jeigu aptiksite mano išvardintus požymius, nedelsdami kreipkitės į vaiko gydytoją ir vaikų neurologą. Padidėjusio raumenų tonuso požymiai:
Bet kuriuo paros metu kūdikis, paguldytas ant vieno ar kito šono, galvutę riečia atgal.
Vis dar laiko sugniaužtus kumštukus, sunku atlenkti pirštukus.
Sunku aprengti ir nurengti, nes rankas, kojas sunku ištiesti – tiesiant jaučiamas pasipriešinimas.
Paėmus kūdikį už pažastų rankomis ir statant ant kieto pagrindo aiškiai matyti, kad vaikutis remiasi tik kojų pirštų galais.
Kai guli ant nugaros, kūdikis mėgsta kryžiuoti kojas per kelius arba čiurnos sąnarius.
Kartais trūkčioja kojytės.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Ar 1 metų ir 3 mėn. vaikui turi atsismaukti apyvarpė ir kiek? Kokiu atveju yra daroma operacija?“ style=“fancy“]
Bet kurio amžiaus vaikams apyvarpės nereikia atsmukinėti vien dėl to, kad pasižiūrėtume, ar ji atsismaukia ir kiek atsismaukia. Operacija daroma tuomet, kai atsismaukusi apyvarpė taip užveržia varpą, kad sutrinka šlapinimasis. Apyvarpės susiaurėjimas (fimozė) – tai būklė, kai dėl siauros apyvarpės angos gali sutrikti šlapinimasis.
Būdinga:
šlapimas renkasi po apyvarpe, dėl to ji išsipučia;
šlapimas iš po apyvarpės išteka silpna srovele, o dalis lieka šlapimo pūslėje bei po apyvarpe;
atsiranda apyvarpės ir varpos galvutės uždegimas;
sunkus šlapinimasis kūdikiui arba mažam vaikui sukelia nemalonių jutimų, dėl to kūdikis tampa labai neramus, verkia, bijo šlapintis.
Į gydytoją kreipkitės, jeigu kūdikiui ar mažam vaikui dažnai parausta, sustorėja, lyg išsipučia varpos galas (dėl apyvarpės uždegimo gali išsivystyti randinė fimozė, kurios gydymas yra sudėtingas).
Fimozė gydoma operacijos būdu, sutrumpinama apyvarpė. Po operacijos vaikas paprastai neužsibūna ligoninėje. Po operacijos neaprenkite vaiko aptemptomis glaudėmis, nes jos gali spausti ir sukelti nemalonių jutimų.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Vienerių metų sūnus kartais rankytėmis trina ar daužo sau galvytę. Kodėl taip daro, ar reikėtų sunerimti?“ style=“fancy“]
Toks mažo vaiko elgesys atsiranda, kai jis nuobodžiauja. Tai rodo, kad mažajam reikia skirti daugiau dėmesio, su juo bendrauti, jį kalbinti, žaisti. Galvutės trynimas, akučių lietimas gali atsirasti prieš norą miegoti. Besikartojantys judesiai, pvz., galvutės daužymas, gali atsirasti ir tuomet, kai mažasis yra kuo nors nepatenkintas. Tėvams dera įsidėmėti aplinkybes, kada atsiranda tokie mažojo veiksmai, ir tas aplinkybes šalinti. Kai įkyrūs mažojo veiksmai dažnėja, jų nepavyksta pašalinti skiriant vaikui daugiau dėmesio, dera pasikonsultuoti su vaiko gydytoju, paprašyti siuntimo vaikų neurologo konsultacijai. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūnui 20 mėn., jį važiuojant pradėjo pykinti, nors anksčiau to nebuvo. Kaip išvengti pykinimo keliaujant su vaiku? Norėčiau daugiau sužinoti apie šią problemą.“ style=“fancy“]
Jūros liga – tai netoleravimas kelionės automobiliu, laivu. Pasitaiko jautrios nervų sistemos vaikams ir suaugusiesiems. Iš pradžių vaikas išblykšta, išpila šaltas prakaitas, pasako „man negera, silpna“, po to prasideda pykinimas, vėmimas. Kartais vaikas gali nualpti, sutrinka judesių koordinacija. Požymiai ryškesni, kai aplinkoje yra aštrių kvapų. Ką daryti?
1,5–2 val. prieš kelionę neduokite vaikui valgyti, ypač sunkiai virškinamo maisto, pvz., mėsos, sūrio, keptų daržovių patiekalų.
Vieni vaikai geriau jaučiasi, kai važiuoja užkandę, kiti – atvirkščiai. Darykite taip, kaip geriau jūsų vaikui.
Prieš kelionę vaiką nuraminkite, sumažinkite keliavimo nerimą.
Su vaiku atsisėskite ant užpakalinės automobilio sėdynės ir pavartykite knygą, sugalvokite užsiėmimą, kuris atitrauktų vaiko dėmesį nuo važiavimo. Vaiką linksminkite – užsiimkite pasakojimais, muzika.
Kelionėje vaiką stebėkite, tačiau neklausinėkite jo apie savijautą.
Kai tik pastebėjote, kad kinta vaiko elgesys, pvz., jis pablyško, pradėjo nerimauti, sustokite, nelaukite, kol pasakys „mane pykina, vemsiu“. Kuo dažniau stabtelsite, tuo mažesnė tikimybė, jog vaikas vems.
Apie 5 min. pavaikščiokite, leiskite vaikui pakvėpuoti grynu oru.
Automobilyje nesivaišinkite kvapiais produktais.
Jeigu vaikas nori gerti, jam duokite atsigerti dažnai, tačiau po truputį.
Vaiką pasodinkite aukščiau, nes matant kelią mažiau pykina.
Neprišildykite automobilio salono – grynas oras sumažina pykinimo jutimą.
Automobilyje nerūkykite. Jeigu važiuojate automobilių spūsties kolonoje arba paskui sunkvežimį, oro patekimą į saloną sureguliuokite taip, kad kuo mažiau išmetamųjų dujų patektų į automobilio vidų.
Išimtiniais atvejais įtaisykite vaikišką sėdynę priekyje, ir mažyliui patarkite žiūrėti toli į priekį, kalbinkite, rodykite priekyje esančius objektus.
Jeigu teks plaukti laivu, įsitaisykite apatinio denio centre, nes ten mažiausiai supa.
Vaikui, kuris netoleruoja supimo, neleiskite vienam eiti siūbuojančiais, svyruojančiais lieptais, suptis įvairiausio pobūdžio karuselėse.
Jeigu vaikui nepadeda išvardintos priemonės, prieš kelionę duokite vaistinėse be recepto parduodamų antihistamininių vaistų arba tokių, kuriuos rekomendavo vaiko gydytojas.
Kad ir kokių priemonių besiimtumėte, visada būkite pasirengę vaikui suteikti pagalbą, pakeisti suterštus drabužėlius. Turėkite vienkartinių servetėlių, maišelių, jei vis dėlto vaikas vemtų. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“1 metų sūnus visai nedraugauja su puoduku… Kaip pripratinti?“ style=“fancy“]
Išmokyti draugauti su puoduku yra vienas iš svarbiausių mažylio „universitetų“. Mokslams asmenybė turi „subręsti“. Pastebėta, kad vaikai naujų įgūdžių greičiau ir geriau įgyja tuomet, kai jie supranta jų prasmę. Kadangi kiekvienas vaikas tobulėja skirtingai, neįmanoma nurodyti tikslaus laiko, kada mažylį pradėti sodinti ant puoduko.
Anksti sodinti ant puoduko nėra prasmės, nes iki tam tikro laiko vaiko, kaip konkrečios asmenybės, nejaudina šlapios ir nešvarios, pasunkėjusios sauskelnės ar kelnaitės. Kiti vaikai, kai atsitinka „nelaimė“, tampa neramūs, pradeda verkti ar kitaip reikšti nepasitenkinimą. Taigi vaikai elgiasi skirtingai. Bet kurio vaiko sodinti ant puoduko nepatariama, kol jis pats dar gerai nesėdi. Atlikdami bet kokį veiksmą vaikui lėtai, ramiai paaiškinkite, ką darote. Tą patį kartokite daug kartų. Tik šitaip vaikas supras, ko iš jo norima. Nenusiminkite, jei vaikas viską suvokia ne tuoj pat, o vėliau.
Kada pradėti sodinti ant puoduko, yra skirtingų nuomonių. Vieni siūlo sodinti ne anksčiau kaip 11 gyvenimo mėnesį, nes kol vaikas suvokia, ko iš jo norima, praeina dar 3–4 mėn. Kai sodinate jaunesnį vaiką, prisiminkite, kad jis nei fiziškai, nei psichiškai negali padaryti to, ko iš jo norite. Vadinasi, savo vaiką skriaudžiate. Dėl to mažylis susierzina, pyksta ir pradeda neklausyti, nenori sėsti ant puoduko. Amerikiečių psichologas A. Fromas teigia, kad geriausia vaiką sodinti ant puoduko tuomet, kai jam sukanka 13–14 mėn. ir vaikas pradeda suprasti, ko iš jo norima. Yra nuomonė, kad vaikui puodukas suvokiamas tik nuo 2 metų. Pirmiausia vaikas išmoksta pasituštinti, ir tik po to pasišlapinti į puoduką.
Kelios sodinimo ant puoduko taisyklės yra universalios:
Sodinkite, kai tik vaikas atsibunda.
Sodinkite prieš ir po valgio.
Sodinimas ant puoduko turi būti susijęs su maloniais pojūčiais, t.y. puodukas vaikui turi būti nei per didelis, nei per mažas, nešaltas, nekarštas (pasitaiko ydingo įpročio į puoduką įpilti šilto vandens).
Neverskite vaiko sėdėti ant puoduko ilgiau negu 10 min. Jeigu vaiką ilgai laikote ant puoduko, jis pyksta dar ir dėl to, kad neleidžiate jam žaisti. Jis nesuvokia, kodėl mama ar kiti suaugusieji taip su juo elgiasi, kodėl ignoruoja jo norus ir su juo visai nepasitaria…
Su vaiku, sėdinčiu ant puoduko, intensyviai nežaiskite, nes išblaškysite mažylį, ir jam gali nepavykti pasituštinti ar pasišlapinti.
Jeigu pavyko padaryti į puoduką – pagirkite. Jeigu nepavyko – nebarkite, nuraminkite, kad kitą kartą jis tikrai padarys.
Nepriminkite apie puoduką kas 10 minučių.
Įrodyta, kad vaikų iki 2 m., o kartais ir vyresnių, šlapimo pūslę ir išangę reguliuojantys raumenys silpni, todėl neįmanoma juos tobulai ilgėliau valdyti. Dėl to maži vaikai žaisdami, nors buvo įpratinti prie puoduko, kartasi pasišlapina ar net pasituština, t.y. nesuspėja išreikšti savo noro.
Už suterštas kelnaites nebarkite, nes kitą kartą vaikas nepasakys, kad atsitiko „nelaimė“, ir žais nešvarus. Tai kenksminga, ypač mergaitėms. Teigiamos žaidimo emocijos slopina šlapimo pūslės signalus tol, kol jie nepasiekia maksimumo. Kai tai atsitinka, raukai, būdami silpni, atsidaro, ir vaikas pasišlapina arba pasituština.
Kartais, jau įgijęs reikalingų įgūdžių, vaikas vėl pradeda šlapintis į kelnaites. Tai dažniausiai atsitinka tuomet, kai jis dėl ko nors smarkiai sielvartauja (gimė sesutė, pradėjo lankyti darželį, ko labai išsigando).
Normaliai augdami 3–3,5 m. berniukai, 2,5–3 m. mergaitės nustoja šlapintis į kelnaites, bet kai kurie vaikai nustoja šlapintis į kelnaites 4 metų.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kaip išmokyti 3 metų vaiką plautis rankas, valytis dantis? Iki šiol nepavyko…“ style=“fancy“]
Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jį jaudina nešvara ir netvarka. Jis, „išsitepęs iki ausų“, ramiai bėga iš vieno kambario į kitą, sėdasi prie stalo. Mažyliui nesvarbu, kad jo rankos nešvarios, batai ir drabužiai purvini, kad jis ištepa viską, prie ko tik prisiliečia… Jis nenoromis plaunasi rankas ir persirengia, beje, tai daro tik tuomet, kai primenama, kad reikia. Taip yra todėl, kad jis dar nesuvokia, kodėl reikia būti švariam. Nuolatiniai priminimai, kad reikia plauti rankas, valytis dantis, jam nepatinka.
Ką daryti? Vaikai, ypač jaunesnio amžiaus, mėgsta mėgdžioti vyresnius, suaugusiuosius. Todėl:
Jau baigiantis pirmiesiems gyvenimo metams, leiskite mažyliui kartu su Jumis plautis rankas, padėti susitvarkyti žaislus, pasidėti drabužius į jiems skirtą vietą – viską darykite kartu. Taip ne prievarta ugdomi įpročiai.
Nepraleiskite momento, kai vaikas trokšta naudingos veiklos, nori daryti pats, nesvarbu, kad neturite laiko arba už vaiką padarytumėte geriau. Supraskite, jis turi išmokti, o tam reikia laiko. Būtent šiuo periodu ugdant įprotį būti švariam ir tvarkingam pasiekiama geriausių rezultatų.
Kartu su vaiku plaukite rankas, valykite dantis, tvarkykite aplinką tol, kol jis įpras, kad žaislai ir drabužėliai visuomet būtų padėti į jiems skirtą vietą.
Daug kartų kartokite tą patį – kodėl ką reikia daryti ir kada kas daroma. Raskite būdų įtikinti mažylį, kad reikianusiplauti rankas, valytis dantis. Už tai, kad jis tai padarys, nieko nežadėkite, nes pažadų nespėsite pildyti.
Skaitykite knygutes apie švarą, aiškinkite, kad švara padeda apsisaugoti nuo ligų, kad visi geri vaikai yra švarūs, o tu esi geras, todėl turi būti švarus. Paaiškinimai, kodėl reikia būti švariam, turi būti trumpi ir vaikui suprantami.
Jūsų kasdienis pavyzdys įkvepia mažylį, kad reikia daryti taip, kaip daro tėtis ir mama, močiutė ar senelis. Vaikai daugiau pastebi ir girdi, nei manote.Jeigu vaikas pastebės, kad ne visuomet prausiatės, plaunate rankas, valotės dantis, drabužius, avalynę numetate bet kur, jis darys tą patį. Tuomet vaiko jokiais būdais neįprašysite daryti priešingai. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Norėjau plačiau sužinoti apie alergiją atibiotikams.“ style=“fancy“]
Antibiotikai, kaip ir daugelis kitų vaistų, gali išprovokuoti nepageidaujamą reakciją, pvz., alerginę. Taip yra todėl, kad kiekvieno iš mūsų organizmas yra individualiai savitas, ir į kiekvieną medžiagą gali išskirtinai sureaguoti. Alerginė reakcija nustatoma, kai po antibiotiko vartojimo atsiranda niežtintis bėrimas, patinimų, kartais ir pykinimas, vėmimas. Pasitaiko ir labai stipri alerginė reakcija – anafilaksinis šokas, kuris yra pavojingas gyvybei. Jis atsiranda tuomet, kai pakartotinai pavartojamas tas antibiotikas, kurio organizmas netoleruoja. Jeigu po antibiotiko pavartojimo atsirado kokia nors reakcija, apie ją nedelsiant turi būti informuotas antibiotiką skyręs gydytojas, o jei to padaryti neįmanoma, reikia kreiptis į ligoninių priėmimo skyrių, nes tik pamačius atsiradusį reiškinį dažniausiai neįmanoma prognozuoti, kokia bus tolesnė reakcija ir kokios pagalbos reikės. Jeigu skyrus gydymą alerginė reakcija tik didėja, būtina nedelsiant pakartotinai kreiptis pagalbos.
Alerginė reakcija gali atsirasti į bet kokius antibiotikus, bet dažniausiai atsiranda į penicilino grupės antibiotikus. Viena iš priežasčių – šios grupės antibiotikai vartojami plačiai jau daugiau kaip 70 metų. Jei vaikas alergiškas, pvz., vienam iš penicilino grupės antibiotikų, labai tikėtina, kad jis netoleruos kitų tos pačios grupės antibiotikų ir panašių į juos, pvz., cefalosporinų. Šis ir kiti faktai sakyte sako, jog be gydytojo žinios jokių antibiotikų vaikui ir suaugusiajam negali duoti, ypač jei nors kartą buvo pastebėta ar įtarta reakcija į antibiotiką. Kokiai grupei koks antibiotikas priklauso, gali pasakyti tik gydytojas, ir tai – kartais pasitikrinęs žinyne, nes kiekvienas gamintojas tą pačią cheminę medžiagą pavadina jam priimtinu vardu, kartais visai neturinčiu ryšio su vaisto cheminės sandaros pavadinimu. Jei kartą davus vieno iš antibiotikų paaiškėjo, kad vaikas jam alergiškas, vadinasi, kad jam, norint išvengti gyvybei pavojingos sunkios alerginės reakcijos – anafilaksinio šoko, nebegalima duoti tos pačios grupės antibiotikų. Todėl kiekvieną kartą, kai kreipiamasi į gydytoją vaikui susirgus ūmine kvėpavimo organų ar kita liga, būtina pasakyti, kad vaikas yra alergiškas. Pakartotinai davus antibiotikų ar kitų vaistų, kuriam vaikas alergiškas, išsivysto didesnė, audringesnė alerginė reakcija, kuri gali būti net pavojinga gyvybei. Jokie antialerginiai vaistai neapsaugo nuo alergijos antibiotikams ar kitiems vaistams – jie gali tik ją sumažinti. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūneliui (10 mėn.) nuolat laikosi neaukšta temperatūra 37,0-37,4°C. Šlapimo ir kraujo tyrimai geri. Dėl kokių priežasčių gali laikytis temperatūra, ką mums daryti?“ style=“fancy“]
Jeigu nepučia vėjas, šaltuoju metų laiku būkite gryname ore, kol temperatūra ne žemesnė kaip 5–7°C šalčio. Kai lauke vėjuota, kūdikį migdykite ten, kur nepučia ir nepatenka dulkių ir dūmų. Vėjas, priklausomai nuo jo greičio, aplinkos temperatūrą sumažina iki 2–3 kartų, ir dėl to kūdikis gali atšalti, nušalti jo veidukas. Negerai daro tos mamos, kurios, išvedusios į lauką mažylį šaltuoju metų periodu, taip jį apmuturiuoja, kad matyti tik vaikučio akys. Po visais šalikais neįmanoma matyti mažojo veiduko, o tai jau negerai. Šaltuoju metų laiku išsivežus antrojo pusmečio kūdikį ar mažą vaiką į lauką, reikia nuolat stebėti jo veido odos spalvą. Šaltame ore nedidelis skruostukų paraudimas yra požymis, kad mažajam nešalta. Paraudę skruostukai rodo, kad aplinkos temperatūra dar odos nepaveikė taip, kad susitrauktų poodžio kraujagyslės ir dėl to atsirastų blyškumas – vienas iš požymių, kad būtina grįžti į namus. Šaltuoju metų laiku su mažuoju daug nenutolkite nuo namų, užtenka pabūti kieme (suprantama, jei negyvenate centrinėse miesto gatvėse). Kai per ilgai užsibūnama šaltame ore, gali atsirasti nuožvarbų. Kad jų neatsirastų, negalima prausti veido, kaklo, rankų prieš pat einant į lauką. Oda dažniau nužvarbsta, kai įvyksta staigūs temperatūros pokyčiai, pučia vėjas. Dažniau nužvarbsta atviros kūno vietos, maži vaikai nužvarbsta arba apšąla nosytes, skruostus. Tam, kad išvengtumėte nuožvarbų, prieš eidami į lauką, esant drėgnam, vėjuotam orui, vaikučio veido odą patepkite riebiu kremu. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“ Sūneliui, kuriam 1,5 metų, prieš mėnesį „iššoko“ bamba. Iki tol bamba buvo graži. Ar tai gali būti bambos išvarža?“ style=“fancy“]
Bambos „iššokimas“ yra didesnė ar mažesnė jos išvarža. Taip atsitinka dėl tiesiųjų pilvo raumenų silpnumo ir dažniau pasitaiko kūdikiams. Vyresniems tai pasitaiko kur kas rečiau. Kad sustiprėtų pilvo raumenys:
prieš kiekvieną maitinimą paguldykite kūdikį ant pilvuko. Patogu guldyti ant antklode užtiesto stalo;
neleiskite ilgai verkti;
reguliuokite vidurius, maitinkite taip, kad jie neužkietėtų ir jų nepūstų;
masažuokite pilvuką – slaugytoja turėtų išmokyti glostomojo pilvo masažo.
Jei išvarža nedidelė, ją užklijuokite. Pilvo odą suimkite į dvigubą raukšlę taip, kad bambutė būtų išilgai raukšlės, jos gilumoje. Abi odos raukšles suglauskite ir suklijuokite skersai 2-3 cm pločio ir 10-12 cm ilgio pleistro juostelėmis taip, kad kiekviena juostelė dengtų pusę kitos juostelės. Tada bambutė išlieka raukšlės gilumoje ir neišvirsta. Pleistro juosteles keiskite 1-2 kartus per savaitę. Odą apie pleistrą kasdien apžiūrėkite. Jeigu ji paraudo, pradėjo šusti, laikinai neklijuokite. Nuėmusios pleistrą, odai leiskite 3-4 val. atsigauti, o po to vėl užklijuokite. Nedidelė išvarža dingsta per 2-3 mėn.
Bambutės išvarža skiriasi nuo kitų tuo, kad neturi maišelio (kur gali patekti vidaus organai ir – kas blogiausia – jame įstrigti). Bambutės išvarža – tai iš tikrųjų bambutės žiedas jos srityje, kuris susidaro, kai pilvo ertmės sienelės raumenys vienas su kitu visiškai nesusiglaudžia. Kai kūdikis ar mažas vaikas verkia ar rąžosi, jam pučia pilvuką ar užkietėja viduriai, padidėja vidinis pilvo spaudimas, ir bambutė „iššoka“. Atrodo, kad mažyliui skauda, tačiau iš tikrųjų taip nėra.
Ar operacija būtina, kada būtina, galima pasakyti tik 2-3 kartus apžiūrėjus mažylį, stebint, kaip jam augant kinta bambutės žiedas bei išvaržos dydis. Jeigu angos skersmuo ne didesnis kaip 1,5-2 cm, dažniausiai tokia bambutės išvarža gydoma be operacijos. Pastebėta, kad bambutės žiedas pats užsidaro per 12-24 mėn.
Paprašykite savo vaiko gydytojo siuntimo vaikų chirurgo konsultacijai. Jis, pasakys, ar reikia ką daryti, o jei taip, tai kada. Jei išvarža staiga sukietėjo ir neatsistato, nedelsdami kreipkitės į vaikų chirurgą. Jeigu per 3 gydymo mėnesius išvarža nedingo, pasikonsultuokite su vaikų chirurgu. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūnaus (1,5 m.) ausytėse labai kaupiasi siera. Valau kasdien. Ar reikia taip dažnai valyti ausytes? Gal siera kaupiasi dėl dažno valymo?“ style=“fancy“]
Išorinėje ausyje esančių riebalinių liaukų sekretas, susimaišęs su besilupančiu išoriniu odos sluoksniu (epidermiu) ir sustangrėjęs, vadinamas sieros kamščiu. Jis panašus į sierą – įvairių rudos ir geltonos spalvų atspalvių tąsios išskyros. Riebalinių liaukų sekretas saugo nuo dulkių, nešvarumų, bakterijų. Vieniems vaikams ir suaugusiesiems jos susidaro nedaug, kitiems – atvirkščiai. Kai susidaro per daug, susiformuoja sieros kamštis. Kol kas nenustatyta, kodėl vieniems vaikams ir suaugusiesiems susiformuoja kamščiai, o kitiems ne. Pastebima tik tiek, kad kamščiai gali susiformuoti tam pačiam asmeniui ne vienodai dažnai, pvz., kartais per 2, kartais per 4 savaites, o kartais ir kas 2 ar 3 mėnesiai. Išorinėje ausies landoje pastebėtas išskyras reikia valyti taip dažnai, kaip jų pasirodo. Sieros kamščių susidarymas nepriklauso nuo ausų valymo kokybės, dažnio ir būdo. Pakanka išvalyti tik ištekėjusią sierą, o į ausies vidų lįsti nereikia. Kodėl?Vatos pagaliuką kišant į ausį lengvai galima ją sužaloti (pradurti būgnelį, sunaikinti klausos aparatą). Vaikai nemėgsta daiktų kaišiojimo į ausis, burną. Jie juda, priešinasi, dėl to dar labiau padidėja sužalojimo pavojus. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūnui 8 mėnesiai. Nuo gimimo jo odelė nebuvo jautri, nešuto, nenaudojome jokių odos apsaugos priemonių. Tačiau prieš mėnesį sūnaus užpakaliukas pradėjo šusti. Jeigu tai dėl primaitinimo, ar odelė „adaptuosis“?“ style=“fancy“]
Kai sukanka 6 mėnesiai, dauguma kūdikių turi būti papildomai maitinami – gauti daržovių košės, trintos mėsos, vaisių-uogų tyrelių, vėliau ir įvairių kruopų košių. Pradėjus duoti papildomo maisto, kūdikio viduriai gali paskystėti, jis gali imti tuštintis dažniau. Tai natūralu, nes mažasis gauna augalinių skaidulų, kurios žadina žarnyno judesius, ir dėl to padažnėja tuštinimasis.
Kol kūdikis tik žindomas arba jam duodama nutraukto mamos pieno, išmatos būna rūgštesnės, jose mažiau medžiagų, skaidančių kitas medžiagas (enzimų), ir jie mažiau aktyvūs. Todėl žindomi kūdikiai šunta rečiau. Dalies papildomai maitinamų kūdikių išmatos tampa daugiau šarmingos, jų enzimai – aktyvesni. Todėl vaikas smarkiau šunta. Viduriuojančio vaiko išmatos irgi „agresyvios“. Po sauskelnėmis, šiltoje, drėgnoje aplinkoje, susidaro puiki terpė daugintis bakterijoms ir grybeliams.
Pradėjus primaitinti, nors iki tol sauskelnes keitėte gal ir rečiau, vėl reikėtų pradėti jas keisti po kiekvieno maitinimo, bet ne rečiau nei 6 kartus per parą. Jeigu, pradėjus primaitinti, kūdikis pradėjo dažniau tuštintis, sauskelnes dera keisti dažniau nei 6 kartus per parą.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios kūdikiai šunta – oda po sauskelnėmis nekvėpuoja, yra drėgna. Nuolat drėgmės veikiama oda pakinta, tampa jautri, lengvai pažeidžiama. Ją dirgina trynimasis į sauskelnes, irstantis šlapimas ir išmatos. Todėl vienas iš svarbiausių vaiko užpakaliuko priežiūros žingsnių yra sauskelnių keitimas, prieš tai kūdikį apiprausus. Nereikėtų pernelyg dažnai prausti užpakaliuko muilu – muilą naudokite, tik kai vaikas pasituština. Muilas tinka tik toks, kurio pH – 5,5. Sudirgusi oda gali būti jautri net šios reakcijos muilams, todėl visada muilu išmuilinkite tik nežymią odos dalį ir, jei ji nesureagavo paraudimu, pabrinkimu – toliau tokį muilą galite naudoti. Muilo likučius visada reikia kruopščiai nuplauti, geriausia – tekančiu vandeniu. Kūdikį dažniau palaikykite nesuvystytą. Šuntančio vaikučio oda turi būti kuo sausesnė, nes drėgmė – puiki terpė daugintis mikroorganizmams, kurie ir sukelia odos uždegimą. Nuprausę odą, nusausinkite ją švelniu rankšluosčiu, padžiovinkite drungna plaukų džiovintuvo oro srove ir visiškai sausą papurkškite cinko oksido tiksotropine suspensija – purškalu, skirtu šuntančios odos priežiūrai ir gydymui. Aprašytą procedūrą derėtų pakartoti po kiekvieno apiplovimo, kai mažylis būna pasituštinęs. Savamoksliškai negydykite vystyklų bėrimo antibiotikų, hormonų tepalais, barsuko, anties, žąsies, kiškio ar kitais riebalais. Jei vaiko užpakaliukas raudonas nuolatos, pasitarkite su savo pediatru – gal reikės rimtesnio gydymo. Mat ne visada bėrimas yra paprastas iššutimas – gali berti dėl pienligės, kurią gydyti reikia tepalais, turinčiais antigrybelinių medžiagų. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūneliui 7 mėn. Kai išmoko apsiversti ant pilvuko, nebemėgsta gulėti ant nugaros. Nenorėdavo gulti ir į vežimėlį, smarkiai rėkdavo, verkdavo. Pakeitėme vežimėlį iš lopšinio į sportinį, bet situacija nepasikeitė. Nesėdi ir maitinimo kėdutėje, o štai automobilyje savo kėdutėje važiuoja. Kaip pripratinti mažylį prie vežimėlio ir maitinimo kėdutės? “ style=“fancy“]
Kūdikis, išmokęs vartytis, tai daro nuolatos, nes jam greitai pabosta būti vienoje padėtyje. Judėdamas jis lavinasi. Kad galėtų vartytis, reikia erdvės. Vežimėlyje, kad ir koks jis būtų, erdvės ir patogumo daug mažiau nei lovelėje ar ant čiužinuko, kuris patiestas ant grindų. Tik gerai sėdinčiam kūdikiui tinka sportinis vežimėlis, bet ir jame kūdikis turi būti pritvirtintas taip, kaip nurodyta vežimėlio gamintojo. Kai konkrečiam kūdikiui konkreti maitinimo kėdutė nepatogi, jis atsisakys joje būti. Dažniausios to priežastys:
Kūdikis vis dar nesėdi taip gerai, kad galėtų išsėdėti visą maitinimo laiką, kuris užtrunka ne taip jau trumpai. Kai besėdėdamas kūdikis patiria neigiamų emocijų, jis pradeda rėkti vos pamatęs kėdutę.
Jeigu vaikutis sugeba gerai išsėdėti maitinimo laiką, kėdutė jam gali būti per ankšta ir trukdanti judėti.
Sėdėdamas kėdutėje ir valgydinamas kūdikis yra pajutęs nemalonių emocijų, pvz., maitinamas per prievartą – mažylio sąmonėje kėdutės vaizdas susiejamas su prievarta ir dėlto jis jos bijo.
Palyginkite sėdėjimo patogumą visose Jūsų minėtose kėdutėse ir sportiniame vežimėlyje. Gal automobilio kėdutė jam patogesnė už kitas jo sodinimo vietas? Automobilio kėdutėje mažylis tikriausiai patiria daugiau malonių emocijų, nei pasodintas kitose vietose. Sportinis vežimėlis žiemą ne itin praktiška susisiekimo priemonė – kuriam laikui jį užmirškite. Po kurio laiko mažylis bus primiršęs sportinio vežimėlio nepatogumus ir tai priims kaip naują užsiėmimą. Į maitinimo kėdutę nesodinkite ilgam – įvertinkite kūdikio sėdėjimo gebėjimus. Joje mažyliui neturi pabosti ir joje jis negali pavargti. Nenaudokite prievartos. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Susidūrėm su tokia bėdele – kietas ir nejautrus vaiko liežuvėlis, todėl vaikui padidėjęs seilėtekis ir mažai kalba. Internete apie kietą liežuvį arba padidėjusį burnos tonusą informacijos neradau.“ style=“fancy“]
Gavę siuntimus, su vaiku apsilankykite pas vaikų odontologą ir logopedą, nes tik jie gali įvertinti liežuvio būklę ir spręsti, ar pagal amžių vaikas kalba tiek, kiek jis turi kalbėti, ar jam reikalinga pagalba, jei taip – kokia. Jeigu būtumėte parašę, kokio amžiaus vaikas ir ką jis kalba, būtų galima spręsti, ar iš tiesų jis mažai šneka. Jeigu būtų parašytas vaiko amžius – būtų įmanoma spręsti apie seilėtekio kilmę.„Kietas ir nejautrus liežuvėlis“dažniausiai nėra seilėtekio priežastis. Galbūt liežuvis nejudrus – jo judrumas padeda nuryti seiles. Seilėtekis atsiranda 3-4 gyvenimo mėnesiais, o kartais ir vėliau, nes mažylis nesugeba praryti atsiradusių seilių. Seilėtekis – normali organizmo apsigynimo reakcija – seilės iš burnos išplauna tai, kas netinka, o patekusį į burną maistą pradeda virškinti. Kūdikiai, kai tik sugeba sugriebti daiktą, t.y. 5-6 mėnesį, jį kiša burną. Seilės daiktą „pašvarina“ – apiplauna, nes jose yra medžiagų, naikinančių aplinkoje esančius mikroorganizmus. Seilėtekis sustiprėja, kai burnoje atsiranda dantenų uždegimas arba jos patinsta dygstant dantukui. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kūdikis (2 mėn.) sirgo pielonefritu, jam buvo nustatyta e-coli bakterija, ilgai buvo gydomas antibiotikais ir dar papildomai mėnesį tęsėsi palaikomasis gydymas. Norėčiau sužinoti daugiau apie e-coli bakteriją. Nuo ko ji, ar dažnai kartojasi, kaip apsisaugoti, ar būtina gydyti antibiotikais? Kaip paveikia ši bakterija kūdikio organizmą?“ style=“fancy“]
Dažniausias (80-90 proc.) pielonefrito sukėlėjos – Esherichia coli bakterijos. Esherichia coli bakterijos yra išmatų bakterijos. Pielonefritas atsiranda tada, kai minėtos bakterijos patenka į šlaplę, iš jos – į pūslę ir kitus šlapimo takus. Šia infekcija dažnai serga vaikai, ypač mergaitės, nes jų šlaplės yra trumpesnės nei berniukų. Priežasčių gali būti įvairių, bet dažniausiai – dėl higienos taisyklių nesilaikymo. Bet kokio amžiaus kūdikio, nepriklausomai nuo lyties, sauskelnės turi būtikeičiamos ne rečiau kaip 7 kartus, o keičiant sauskelnes mažylis turi būti apiplaunamas tekančio vandens srovele ar bent apšluostomas drėgna servetėle. Apiplaunant vandens tekėjimo kryptis – nuo šlaplės angos išangės link. Rekomenduojama nenaudoti jokio muilo (net ir vaikiško), intymios higienos ploviklių ar dezinfekuojamųjų tirpalų. Odelę rankšluosčiu tik nusausinkite, jokiu būdu netrinkite. Mergaitei nuo kūdikystės derėtų turėti asmeninį rankšluostėlį ir jį naudoti tik lytinei higienai. Į vonelę, kurioje maudote, prieš pat maudymą galite įpilti litrą paruoštos ramunėlių arba medetkų arbatos. Kai kruopščiai paisant asmens higienos taisyklių, pielonefritas kartojasi, paprašykite siuntimo vaikų urologo ir nefrologo konsultacijoms. Antibiotikai ir dar kelios antibakterinės medžiagos yra pagrindiniai vaistai pielonefritui gydyti. Kokį vaistą, kada ir kaip skirti, sprendžia vaikų urologas arba nefrologas. Joks vaistas nepadės, jei nebus paisoma asmens higienos taisyklių. Susirgusį mažylį būtina intensyviai gydyti tam, kad ūmus uždegiminis procesas nepereitų į lėtinį, nes lėtinį sunkiau išgydyti. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Vaikučiui bambutė sugijo labai gerai, tačiau, kai jam buvo 10 mėn., paraudo bambos vidus. Tai pasikartojo ir visai neseniai, truko kelias dienas. Nežinau, dėl ko taip galėtų būti? Gal sauskelnės per daug uždengia bambą?“ style=“fancy“]
Tinkamai užsegtos sauskelnės neturi dengti bambos. Kūdikio rytinio tualeto metu pasižiūrėkite, koks tas bambos vidaus paraudimas, ar bamba nešlapiuoja, ar vaikui neskauda. Svarbu, kad bambutė visada būtų sausa ir švari, kūdikį, kurio bamba „jautri“, maudyti 2 kartus per savaitę. Jei šios priemonės nedavė efekto, ir kūdikio rytinio tualeto metu pastebite, kad paraudęs bambos vidus, parodykite mažylį jo gydytojui, paprašykite siuntimo vaikų chirurgo konsultacijai. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Dukrai sulaukus 1 metukų po smakru pasirodė vandeningas spuogas. Gydytoja sakė, kad tai moliuskas. Spuogai išplito po visą smakriuką, labai negražiai atrodo. Gydytoja sako, kad moliuskai per metus patys išnyks. Ar tai tiesa?“ style=“fancy“]
Moliuskai (dar vadinami kontagioziniais moliuskais, nes jie išsieja pakliuvę ant sveikos odos) yra odos dariniai, panašūs į spuogus, karpas. Jie atrodo kaip odos spalvos 2-6 mm skersmens pakilę dariniai, centre turintys mažytę duobelę. Moliuską sukelia vienas iš virusų, pavadintas parvovirusu. Jis gyvena žmogaus odoje. Šių virusų yra namų dulkėse. Manoma, kad suserga tie vaikai, kurių imunitetas dėl kokios nors priežasties yra sumažėjęs. Virusui patekus į odą per 2-8 savaites susiformuoja mazgelis. Moliuskas būna prisitvirtinęs prie smulkios kraujagyslės, todėl pakrapščius, nukasius kraujuoja. Nukasius (to daryti nereikia) išsiskiria varškės pavidalo masė. Moliuskų negalima spaudinėti, nes tuojau pakliūva kita, t.y. bakterinė infekcija ir nukasyta ar išspausta vieta supūliuoja, o gyjant susidaro negražus randas. Spaudžiant ar kitaip veikiant moliuskas greičiau išplinta po visą kūną.
Užsikrečiama kontaktiniu keliu buityje, pvz., per rankšluosčius, vonią, baseinuose. Vaikai užsikrečia per užkrėstus žaislus, rečiau vienas nuo kito. Moliuskų gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje. Jokių naminių gydymo priemonių nėra. Pastebėta, kad moliuskai gali patys savaime išnykti, tačiau nėra pastebėta požymių, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kada moliuskas išnyks savaime, o kada ne. Kitaip tariant, atsiradus moliuskui, gydymas būtinas. Vieną kartą išgydžius, moliuskas gali atsirasti ir vėl, nes organizmas ligos sukėlėjui imuniteto neišsiugdo. Vasarą užsikrečiama dažniau, nes yra geros sąlygos plisti sukėlėjui, be to, oda prakaituoja, yra lengviau pažeidžiama. Efektyviausias gydymas yra lazeriu, nes tai greita procedūra ir nepalieka raų, jei po gydymo vaikas nekaso, nedrasko gydytos vietos. Jis atliekamas pritaikius vietinę nejautrą, o jei moliuskų yra daug gali būti taikyta ir bendrinė nejautra. Už gydymą užsimoka pats pacientas. Grožio salonuose dar gali būti taikoma skystas azotas ar chirurginis metodas. Moliusko išvengti padeda asmens higienos paisymas, pvz., nesinaudojimas svetimais rankšluosčiais, drabužiais, avalyne, geras miegas, įvairus maistas, vengimas pervargimo, o esant polinkiui, t.y. moliuskui pasikartojus, reikia vartoti vitaminus ir seleną. [/su_spoiler]
[/su_accordion]
Parašykite komentarą