Psichologė, geštatinės terapijos praktikė ir knygų autorė Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė sako, kad būdų psichologiškai padėti žmogui yra labai daug, – svarbu sutikti kitą su jo jausmais, jo patirtimi, suteikti erdvės būti, klausti, kalbėtis. Svarbu priimti ir palaikyti.
Mažiems vaikams išreikšti savo jausmus ir išgyvenimus tiesiogiai sunku. Dažnai jiems reikia kažkokio „tarpininko“, tad knyga gali būti puiki priemonė. Ji gali padėti atverti tam tikrus klausimus, juos plėtoti – lyg koks katalizatorius pokalbiui ir ryšiui.
Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė yra parašiusi dvi knygas suaugusiesiems: „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“, „Dviejų vaikų mama“ ir knygą vaikams „Didžioji sesė“.
Su knygų autore kalbamės apie vaikų jausmus ir emocinio intelekto ugdymą šeimoje.
Egle, kaip iš knygų suaugusiesiems autorės tapote vaikų rašytoja?
Knygą vaikams parašiau atsitiktinai. Iš tiesų ji gimė drauge su kita mano knyga suaugusiesiems – „Dviejų vaikų mama“. Kai rašiau apie tapsmo dviejų vaikų mama iššūkius, jausmus, problemas ir realybę, pamaniau, kad pasiruošti tam pokyčiui reikia ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Tokių knygų labai reikėjo man pačiai, būčiau su džiaugsmu jas skaičiusi ir radusi paguodos, žinių, palaikymo, kurio taip stigo. Knygą „Didžioji sesė“ teko rašyti pačiai, nes pakankamo išpildymo esamose knygose neradau.
Tuomet su dukra skaitėme knygą „Nojus ir nereikalingas kūdikis“. Man patiko, kas ten rašoma, tačiau tiek man, tiek mano dukrai buvo per mažai ir pernelyg abstrakčiai. Tuomet nejučia ėmiau kurti savas istorijas, papildydama tai, kas parašyta. Vyresnėlei tai patiko ir ji prašė „skaityti“ dar. Konkrečiai „Didžioji sesė“ atspindi mūsų šeimos situaciją, ir knygos herojė Agota yra labai stipriai įkvėpta mano vyresnės dukters, jos smalsumo, jausmų, klausimų, mūsų santykio. Kai kurie dialogai knygoje yra realiai vykę dialogai. Kai kurie – tokie, kokie norėčiau, kad būtų buvę. Bet tai atradau tik rašydama knygą. Ją parašiau tada, kai pirmoji būtinybė tokiai knygai jau buvo nuslūgusi. Tačiau iki šiol, vos tarp sesių padidėja konkurencija, vos jos daugiau pykstasi, vyresnėlė jau tempia šią knygą man – pati aktyviai naudoja kaip pagalbinę priemonę susitikti su savo jausmais ir patirti palaikymą. Jai labai giliai įstrigo mintis iš knygos, kad, gimus naujam šeimos nariui, mamos meilė išauga, kad užtektų visiems.
Brolio ar sesės gimimas – tikrai nelengvas psichologinis išbandymas, kuris gali trukti net ne vienerius metus, nes vyresnieji vaikai išgyvena ir pavydą, ir norą, kad viskas būtų kaip buvę, ir naują vaidmenį šeimoje. Ar dažnai tenka konsultuoti šeimas, kuriose ta problema aštri?
Taip, tai yra didžiulis pokytis visai šeimai, ir kiekvienam šeimos nariui. O vaikui dar sunku suprasti: kaip, kodėl ir kas bus vėliau, – tas pokytis gali stipriai išbalansuoti. Tad vaikai išgyvena įvairius jausmus, ir kiekvienas, kiekvienoje šeimoje labai skirtingai. Tai, kaip reaguos, ir kiek tai tęsis, priklauso nuo daugybės dalykų. Tačiau adaptacija – reakcija į pokyti vis tiek yra. Aš skeptiškai žiūriu į atvejus, kai šeimos sako, jog nebuvo jokios reakcijos į pokytį arba ji vien tik gera. Deja, ne visos šeimos jaučiasi saugiai tokią galimybę įsileisti. Būna ir taip, kad vaikui „negalima“ jausti sudėtingų jausmų, ir tas „negalima“ taip giliai įsišaknijęs, jog net sakyti nieko nereikia, tokie jausmai tiesiog neegzistuoja. Tada vaikai tylia kenčia viduje, būna, pradeda elgtis netinkamai ir problemą būtų galima ištaisyti, jei būtų daugiau kalbama apie tai, kaip kiekvienas jaučiasi. Jei būtų galima jaustis.
Šeimų, kurios kreipiasi dėl sunkumų su pirmagimiu, gimus antram vaikui, sulaukiame labai daug – tiek aš, tiek mano psichologijos studijos kolegos.
Pakalbėkime apie knygą „Didžioji sesė“ – ar yra tam tikra specifika, kai rašai vaikams? Kaip gludinote tekstą, kad būtų būtent tai, ką supranta vaikas?
Taip, tikrai yra specifiška. Kadangi knyga įkvėpta realių klausimų ir pokalbių su mano vyresniąja dukra, stengiausi juos palikti kiek įmanoma labiau tikrus, nenugludintus. Paskui knygos rankraštį skaitė daugybė šeimų su vaikais. Gavau grįžtamojo ryšio. Skaičiau ir taisiau su savo vaikais, stebėdama, kur domisi, o kur dėmesį praranda. Galų gale knygą sukūriau taip, kad būtų tarsi dvi versijos, – ilgesnes istorijas mėgstantiems vaikams ir mažesniems ar nekantresniems skaitytojams – galima rinktis skaityti trumpesnį ar ilgesnį knygos variantą.
Kaip knyga padėjo jūsų pačių vyresnėlei?
Mes labai daug kartų skaitėme knygos rankraštį, mat knyga buvo aktualiausia tada, kai dar nebuvo išleista. Tad iš pradžių „skaičiau“ iš galvos, tiesiog kurdama ir papildydama daugybe istorijų jau esamas knygas šiomis temomis. Tuomet skaitėme mano visus rankraščio variantus, nuolatos, kiekvieną vakarą. Šis skaitinys buvo labai populiarus tuo metu. Jau išleidus knygą, dar kurį laiką skaitėme, o paskui pasisotino ar atsibodo.
O dabar reguliariai tą knygą išsitraukia, kai, matyt, pritrūksta mano dėmesio ar kai sušlubuoja santykiai su sese. Kai ateina vyresnėlė su šia knyga, – jau žinau, kad kažkas kamuoja jos širdelę, – ką gi, taisysime, kalbėsimės, skaitysime.
Apie šią knygą gavau labai daug padėkų ir gerų atsiliepimų iš vaikų tėvų. Man smagu girdėti, jog knyga skaitoma darželiuose, ją rekomenduoja kolegos psichologai. Apibendrindama, pacituosiu vieną atsiliepimą: „Egle, tu prisibeldei į vaiko širdelę. Knyga padėjo pažinti, įvardinti, išlieti tai, kas tuo metu buvo labai svarbu“.
Ar jūs pati dažnai su savo vaikais skaitote kartu? Ar aptariate, kalbate apie tai?
Taip, mes daug skaitome kartu. Ypač su vyresnėle, ji nuo kūdikystės jau mėgo klausytis skaitomų knygų ir turi daug kantrybės ir susikaupimo. Jaunesniąją dukra kai kurios istorijos sudomina, kai kurios ne. Apie tai, ką perskaitome knygoje, būtinai kalbamės – vaikai daug klausia, būna, ir aš jų klausiu, garsiai mąstau, kviečiu diskutuoti. O kartais vaikams taip įdomu, kas bus toliau, jog sako: „Ai, paskui pakalbėsim, greičiau skaityk!“
Ar buvo jūsų šeimoje kokia problema, kai padėjo kitų autorių parašytos knygos?
Knygų turime daug ir jos puikiai atspindi gyvenimišką įvairovę. Tikrai daug skaitėme, ir vaikai tam tikrais savo gyvenimo etapais labai norėjo skaityti knygas apie emocijas. Paskui, pradėjusi lankyti darželį, mažoji gal kelias savaites prašė skaityti darželio knygą. Prieš adenoidų operaciją skaitėme knygą apie ligoninę. Knygos padeda pažinti aplinką, situacijas. Kai kurios knygos padeda atpažinti ir kylančius jausmus.
Kodėl negalima žiūrėti pro pirštus į vaiko emocijas? Kodėl negalima sakyti: „Juk nieko blogo neįvyko, tik pamanykit, atsirado brolis, tai kokios čia problemos?“
Nes taip reaguojant, jausmai juk neišnyks. Jie ir toliau bus, tik vaikas gaus informaciją, jog jie nelaukiami, nepageidaujami, tad mokysis juos slopinti. Ne tik nuo tėvų, bet ir nuo savęs pačių. Tai tiesus kelias į emocinius ir elgesio sunkumus, netinkamą elgesį, sunkumą susikaupti, mokymosi problemas ateityje ir pan. Ir reikalaudami „mylėti ir gražiai draugauti“ mes iš tiesų sukuriame priešpriešą tarp vaikų. Jau čia galima pradėti gadinti vaikų santykį. Kuris formuotųsi savaime, jei kiekvienas iš vaikų jaustųsi saugus, priimamas ir palaikomas.
Sveikas žmogus auga tada, kai jis yra palaikomas jaustis, taip, kaip jaučiasi. Kai netinkamas elgesys stabdomas, o jausmai priimami visi. Kai vaiko poreikiai yra pamatomi ir atliepiami. Taip vaikas išmoksta savireguliacijos ir savipalaikymo. Taip mokosi valdyti savo jausmus ir elgesį – o kol išmoks, vaikams reikia mūsų pagalbos.
Kokie rūpesčiai kamuoja dabartinius vaikus? Ką kaip psichologė pastebite, ko vaikams trūksta?
Aš nesu vaikų psichologė, esu suaugusiųjų, tad galiu numanyti ar nuspėti, mat mažųjų klientų tiesiogiai nesutinku. Bet man atrodo, kad daug vaikų jaučia gana didelį nerimą; stengtis, būti, tikti, įtikti. Man atrodo, dažnai vaikams trūksta ramybės, galėjimo atsipalaiduoti, tiesiog žaisti, būti netaisomam, nekoreguojamam. Judėti, fantazuoti, kurti, svajoti. Ir tai ateina iš mūsų skubančios ir reiklios visuomenės ir iš nerimą patiriančių tėvų. Tokia ta realybė – būti produktyviems, greitiems, šauniems, rezultatyviems. Dabar daugybė galimybių, technologijų, įspūdžių ir reikalavimų – tai skubina vaikus augti ir subręsti. Aktuali ir saugumo tema. Dėl Rusijos pradėto plataus masto karo Ukrainoje, dėl nuolat šviečiančių antraščių apie vaikų dingimus, pagrobimus. Tai veikia tėvus, o per juos – ir vaikus. Nesaugumo lygis yra padidėjęs, ir tai labai suprantama.
Esate parašiusi knygą suaugusiesiems „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ – kodėl taip akcentuojate ryšį su vaikais?
„Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ – knyga apie tėvystę, kokios man irgi labai trūko. Tarp daugybės knygų, kaip auginti vaikus, man trūko knygos, kuri be to kalbėtų ir apie tai, kas vyksta su pačiais suaugusiaisiais, tapusiais mamomis ir tėčiais. Tad ši knyga pirmiausia apie tai, kokia yra motinystės ir tėvystės patirtis, kas ištinka tėvus. Kokie jausmai, lūkesčiai ir poreikiai būna tuo metu. Ir kaip šiuo metu rasti ryšį su savimi.
Savo knygoje ryšį su vaikais kurti kviečiu pirmiausia kuriant ryšį su savimi. Ekranai tikrai veikia žmonių ryšį ir gebėjimus būti dėmesingiems greta esantiesiems. Sudėtingiausia, kad mūsų, šiuolaikinių tėvų, karta gyvena tokiame tarsi lūžio taške, kai patys buvo auginami visiškai kitaip, nei nori auginti savo vaikus. Anksčiau nebuvo žinių apie žmogaus psichologiją, santykius, emocijas, poreikius. O dabar jau yra – tačiau mūsų pačių vaikystės patirtys skaudžiai atsigamina auginant savo vaikus ir neretai trukdo mums auginti juos taip, kaip norėtume. Mūsų pačių vidinis pasaulis ir mūsų motinystės ar tėvystės galimybės yra labai susiję, štai apie ką yra knyga „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“.
Kaip vertinate knygų žanrą ,,terapinės knygos\pasakos“?
Tai gali būti labai plačiai suprantama sąvoka. Vieni „terapiniu“ vadina kūrinį, kuriame yra kalbama apie emocijas ir jausmus. Kiti – tam tikrų metodikų ar įrankių visumą. Aš manau, kad tai reikalinga, naudinga. Tačiau jokios priemonės niekada nepakeis ryšio galios, tikro santykio. Mano knygos terapinio poveikio galia yra atradimas, kad yra ryšys (su mama, su tėčiu), kuriame galima jaustis visaip. Kur padės, supras ir paguos, kad ir kokie jausmai kiltų.
Ar patariate tėvams skaityti savipagalbos, arba populiariosios psichologijos knygas?
Žinoma, tai gali suteikti naudingų žinių, įžvalgų. Tik ne kartą esu pastebėjusi, kad dalis savipagalbos knygų siūlo ir parduoda neva kažkokius „receptus“, kaip greitai jaustis gerai, sukurti puikius santykius ir pan. Tai sukelia didelius lūkesčius, o vėliau nusivylimą, kad tai neveikia. Nes iš tiesų, kad pokytis vyktų, pirmiausia tenka labai gerai pažinti save ir ten, kur esame. Ir iš ten adekvačiais būdais ir priemonėmis pagal savo situaciją galime po truputį pajudėti. Tad žinių nepakaks. Norint geriau jaustis, teks kažką ir daryti, t. y. pabandyti daryti kitaip, nei iki šiol.
Vyresni vaikai jau nebenori skaityti knygų, bet kol maži, jie mielai klauso, ką skaito tėvai, žiūri paveikslėlius. Kuo skaitymas su vaikais naudingas mūsų dienomis?
Ne visi vyresni vaikai nenori skaityti knygų, pažįstu daug vaikų, kurie mėgsta skaityti ir mielai skaito. Man knygos iki šiol yra stebuklas. Jas laikyti rankose, mėgautis jų grožiu, kvapu, istorijų ir vaizdo derme. Man tai didelis malonumas, nusiraminimas, sustojimas skubančiame pasaulyje. Skaitymas vaikams ar su vaikais lavina fantaziją, kalbos raišką, per tai galima apie daug ką kalbėtis, labiau suprasti, pažinti savo vaikus, perteikti vertybes ar reikalingą informaciją, aptarti situacijas, išdiskutuoti, aptarti ribas, lūkesčius, svajones. Man knygos – tai būtinas gyvenimo palydovas. Aš pati vienu metu skaitau kokias 8 skirtingas knygas, ir skaitau ilgai.
Apie ką norėtumėte dar parašyti vaikams?
Netrukus, turbūt jau 2025 metų pradžioje, pasaulį išvys dar viena mano ir bičiulės rašyta knyga, taip pat terapinė istorija vaikams ir jų tėvams, kurios temos dar neišduosiu. Esu parašiusi dar vieną knygą, kuri laukia savo eilės leidybai. Tad paprastai apie ką noriu, apie tai aš parašau! Bet žinau, kad manęs laukia tema apie paauglystės link keliaujančius vaikus, dar nežinau, kas tai tiksliai. Tegu subręsta ji drauge su mano pačios vaikų gyvenimais – tai puikiausias įkvėpimas kūrybai.
Neila Ramoškienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.09.20.
