Lietuvoje dažniausiai mamos sprendžia, ar eiti į darbą, kai vaikui sueina metukai, ar palaukti, kol sueis dveji. Vaiko pirmasis gimtadienis ypač dažnai susijęs su mintimis apie auklę ir kitas vaiko priežiūros alternatyvas.
Vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė
Turbūt esame girdėję pasakojimų iš savo mamų ir močiučių, kad „jų laikais“ mamos vaikus augindavo namuose, ypač kaimo vietovėse, nes nebuvo darželių, o juo labiau lopšelių. Aš asmeniškai iš savo močiutės sužinojau, kad ji, pati jau turėdama savo vaikų, jiems paaugus, dirbo „ponų lenkų“ namuose guvernante. Mano močiutė gimusi 1900-aisiais metais, taigi visa tai vyko tarpukariu. Ten ji prižiūrėjo vaikus, gamino valgyti, tvarkė namus. Močiutė labai gerai kalbėjo lenkiškai ir mane mažą šiek tiek tos kalbos išmokė. Kalbėti man nelabai sekasi, tačiau suprantu beveik viską.
Noriu pasakyti, kad tokia profesija kaip „auklė, guvernantė“ egzistuoja jau nuo senų laikų. O jeigu dar prisiminus filmą „Merė Popins“ arba „Muzikos garsai“.
Mane mažą irgi protarpiais prižiūrėjo tai močiutė, tai auklė, nes mama turėjo grįžti į darbą po devynių mėnesių. Tiesa, tarybiniais laikais nebuvo legalu dirbti aukle, nes tam, kad mamos galėtų taip anksti palikti savo vaikus ir eiti dirbti, lopšeliuose priimdavo vaikus būtent nuo devynių mėnesių amžiaus. Turiu net išlikusią spalvotą nuotrauką, kurioje aš labai nusiverkusi, raudonomis akytėmis ir nelaimingiausia pasaulyje veido išraiška stoviu įsikibusi į kažkokių laiptelių turėklą tame lopšelyje ir… verkiu.
Sąmoningų prisiminimų iš to laikotarpio neturiu, tik tas kelias nuotraukas. Anot močiutės, labai verkdavau ir dažnai sirgdavau, todėl tik keletą kartų ir buvau palikta tame lopšelyje. Tiesa, pati, jau būdama paauglė, gal kokių keturiolikos, vasarą tame pačiame lopšelyje dirbau auklyte – vadinamąja auklėtojos padėjėja, kuri dar metų neturintiems, nevaikštantiems, nekalbantiems ir daugiausia verkiantiems leliukams keisdavo vystyklus, – juk tais laikais nebuvo sauskelnių. Štai šią patirtį puikiai prisimenu ir tikrai iki šiol negaliu suvokti, kaip skaudu turėjo būti mamai, paliekančiai kūdikį tokioje grupėje. Ir kaip skirtingai jautėsi tie palikti kūdikiai – vieni tylėdavo, kiti garsiai verkdavo, treti (kaip aš) susirgdavo, kad juos pasiimtų namo.
Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais formuojasi prieraišumas: saugus arba nesaugus. Tai labai priklauso nuo tos aplinkos, kurioje auga kūdikis, ir kūdikiu besirūpinančio žmogaus gebėjimo suteikti pakankamai meilės ir švelnumo. Net ir augant namuose su abiem tėvais, kūdikiui gali susiformuoti nesaugus prieraišumas (daugiau ir išsamiai apie tai skyriuje „Antrieji metai“), priklausomai nuo tėvų asmenybių ir elgesio su vaiku. Tačiau lopšelio grupėje, kurioje apie penkiolika ar net dvidešimt vaikų (mano vaikystės laikais), viena auklėtoja ir viena auklėtojos padėjėja net savo gražiausiose fantazijose nesugebėtų patenkinti kiekvieno prižiūrimo kūdikio poreikių laiku ir tinkamai. Taip, tie vaikai būna prižiūrėti, tačiau tik „išgyvenimo“ lygmeniu: pamaitinti, pervystyti ir užmigdyti. Emocinio bendravimo kokybė gana menka, todėl vaikams, augantiems lopšeliuose ar – vėliau – savaitiniuose darželiuose (o tokių buvo, studijuojant pirmame kurse tokiame teko ir dirbti), dažniausiai formuojasi įvairių tipų nesaugus prieraišumas.
Yra žinoma ir visais balsais rekomenduojama: vaikui iki aštuoniolikos mėnesių geriausia būti prižiūrimam vieno žmogaus – taip jam lengviau susiformuos saugus prieraišumas, ir tai ateityje kur kas palengvins gyvenimą. Tačiau juk visko nutinka, o ir tam vienam prižiūrinčiam žmogui reikia poilsio – atgauti jėgas.
Manoma, kad vaiką iki dvejų metų atskyrus nuo mamos (ar kito jį auginančio asmens) ne ilgiau kaip 48 val., jis sugeba išlaikyti emocinį ryšį su mama ir, grįžus mamai (ar kitam asmeniui), vėl lengvai įgyja pasitikėjimą tiek savimi, tiek pasauliu. Atsiskyrus ilgiau, vaiko atsiskyrimo nerimas taip išauga, kad kūdikis gali tapti net apatiškas, nereaguoti į aplinką. Neretai tokie vaikai netenka apetito, blogai miega, ir tai jau ženklai, kad vaikas patiria didelį stresą. Kūdikis, nesugebėdamas suvokti ir „planuoti“ laiko, jau nuo pusės metų patiria atsiskyrimo nerimą, mamai nutolus ar išnykus jam iš akiračio. Artėjant antrajam gimtadieniui, šis nerimas mažėja. Todėl planuoti atostogas be vaikų geriausia jau po antrojo vaiko gimtadienio. O bent jau iki pusantrų metukų reikėtų vaiką visur vežtis kartu arba likti namuose.
Kas gi būtų geriausia kūdikiui, jeigu mamai jau tikrai reikia eiti į darbą? Beje, net jei mama arba tėtis bent jau iki 18 mėnesių nuolat prižiūri vaiką namuose, jiems irgi reikia pertraukėlių ir laisvo laiko.
Taigi, jeigu nėra močiutės ar senelio, pasiryžusio tapti Mere Popins, – gera išeitis yra susirasti auklę. Mano asmeninė bendravimo su auklėmis patirtis jau aprašyta kone kiekviename skyriuje. Pačią geriausią, patikimiausią ir ilgus metus mano pagalbininke tapusia auklę man išsirinkti padėjo agentūra „Mama ir auklė“.
Štai todėl ir paprašiau šios agentūros „Mama ir auklė“ įkūrėjos ir direktorės Ievos Augustinienės pakonsultuoti, kaip geriau ir lengviau išgyventi pereinamąjį periodą vaikui pratinantis pasilikti be mamos. Taigi – trumpi jos patarimai: ką reikia apgalvoti prieš ryžtantis šiam ypatingam žingsniui.
Agentūros „Mama ir auklė“ įkūrėja Ieva Augustinienė
Lietuvoje dažniausiai mamos sprendžia, ar eiti į darbą, kai vaikui sueina metukai, ar palaukti, kol sueis dveji. Vaiko pirmasis gimtadienis ypač dažnai susijęs su mintimis apie auklę ir kitas vaiko priežiūros alternatyvas.
Ar likti namie? Kuris iš tėvų ims dar metus atostogų?
Ar samdytis auklę?
Ar pasikliauti kuo nors, kas gali pakeisti auklę (močiute, giminaite, seneliu)?
Ar leisti į darželį?
Iš pradžių atrodo, kad darželis už auklę yra pigesnis, tačiau dažniausiai kainuoja dvigubai: vaiko ligos atveju tenka brangiau samdytis auklę, o už tai, kad žmogus lauktų pasiruošęs bet kada atbėgti jį pakvietus, auklei mokamas bazinis – t. y. garantuotas, nesvarbu, vaikas sirgs ar ne, – atlyginimas.
Statistika Lietuvoje teigia, jog namuose auginamas vaikas vidutiniškai serga 1–2 kartus per metus, o pirmuosius metus darželyje vaikas vidutiniškai serga 8–12 kartų per sezoną.
Vaiko psichologinė būklė sprendžiant alternatyvas dažnai pamirštama, o yra ne mažiau svarbi.
Prie naujų žmonių vaiką pratinti reikėtų palaipsniui: jei mažiukas dar nė karto nebuvo pasilikęs net su tėčiu, be abejo, pradėkite nuo to. O ar yra kada pabuvęs su močiute ar kuo kitu (mamos ar tėčio sese arba broliu, teta), ką dažniau mato?
Auklė yra tarpinis variantas tarp tėvų priežiūros ir darželio: vaikas (ir jo tėvai) išmoksta suprasti, kad jis gali gerai jaustis ne tik tėvų rankose, bet vis dar turi namų komfortą. Tai yra sava lovytė, įprastas jam komfortiškas režimas, naminis maistas, pažįstama aplinka ir į širdelę įsileistas vienas naujas suaugusysis, kuris atstovauja vienintelio vaiko interesus.
Tada, kai vaikas jau sustiprėja ir išmoksta bendrauti bei pakovoti už save, jis būna pasiryžęs dar vienam – kolektyvo – iššūkiui. Kol vaikas mažas (iki 2–2,5 metų), gajus vienas mitas, kuriuo dangstomas tėvų pasirinkimas leisti į kolektyvą: „Jam reikia socializuotis“.
Socializavimosi, kuris vyksta kiemo smėlio dėžėje ir kartais viename kitame būrelyje, mažam vaikui tikrai pakanka. Kuo vaikas mažesnis, tuo jam svarbesnė galimybė atsitraukti ir būti apgintam.
Deja, ne visada sprendimai priimami logiškai, kartais sprendimas darželio labui būna ne dėl to, kad jau vaikas subrendo, o dėl patalpų grožio ar vaizdo už lango.
Ko bijo tėvai, samdydamiesi auklę? Štai keturios pagrindinės baimės:
- Labiausiai neramu, kad žmogus bus netinkamas dirbti su vaiku.
- Reikės įsileisti svetimą žmogų į namus, į savo erdvę.
- Neramu, kad vaikas nepripras.
- Ne geriausio varianto baimė.
Aptarkime galimybes šioms baimėms įveikti:
Agentūra aukles parenka pagal psichologinius profilius: kokiai šeimai ir vaikui kokia auklė tinka: žmonės nėra universalūs ir, pavyzdžiui, naujagimio auklė nuo jau paaugusio vaiko auklės labai skiriasi. Yra žmonių, kuriems jokių vaikų prižiūrėti neturėtų būti leidžiama: tai nestabilios psichikos asmenybės, nesąžiningi, nesubrendę ir kiti nesaugūs tipažai. Dėl to į auklės atranką pasižiūrėkite rimtai ir patikėkite vaiką auklei tik tada, jei dėl pasirinkimo pasistengėte.
Jūsų namai – jūsų tvirtovė? Pastebėkite, kaip reaguojate į svečius savo aplinkoje. Kas jums yra įprasta, o kur jaučiate diskomfortą? Pavyzdžiui, jei kas pasiims jūsų asmeninį puodelį, ar bus nejauku? Galbūt užtektų puodelį pasidėti kitur ir dalies streso nebeliktų? Jei jaučiate, kad į namus įsileisti sudėtinga, darykite tai palaipsniui. Vaikams priprasti irgi kartais lengviau prie auklės, kuri eina kartu pasivaikščioti, o ne sėdi ant sofos sustirusi iš baimės.
Visada patariu pirmiausia priprasti prie auklės patiems: išgerti arbatos, kavos, pasišnekėti apie viską, pažinti žmogų ir imti juo pasitikėti. Tada Jūsų pasirinkta teta ims pasitikėti ir jūsų mažasis.
Neturėdami patirties ir aiškių kriterijų, tėvai dažniausiai norėtų auklės, kuri būtų jų pačių kopija: ieško išsilavinusių, tokio paties amžiaus, gražiai atrodančių ir apsirengusių kandidačių (arba kandidatų vyresniems vaikams). Šitaip jūs sau labai apsunkinate paiešką: tokio amžiaus žmonės auklių darbo neieško, nes augina savo vaikus arba daro karjerą. Įsivaizduokite, kodėl tokio paties išsilavinimo lygio kaip mama ir tėtis kandidatai norėtų dirbti auklėmis ir dar mokėti savo socialinio draudimo mokesčius? Suprantama, tada auklė norėtų ir uždirbti tiek pat, kiek gauna tėveliai. Bet nusiminti neverta, tiesiog pažvelkite į žmones kitose gyvenimo situacijose, kada aukle dirbti yra geras pasirinkimas. Rinkdamiesi žinokite, kad prioritetas yra vaiko interesai, svarbiausia, kad jam būtų gera ir jauku.
