Prasidedant vasaros atostogoms, daugelis emigrantų planuoja bent trumpam apsilankyti Lietuvoje. Susitikimų laukia ir vaikų, anūkų pasiilgę artimieji. Tačiau neretai kyla ir klausimas: „Ar (dar) susikalbėsime?“
Seneliai ir kiti giminaičiai išties kartais nerimauja, ar pavyks sklandžiai bendrauti, vieniems kitus suprasti. O paviešėti Lietuvoje trumpam atvykstantys emigracijoje augantys vaikai ir paaugliai neretai jaučia įtampą ir baimę suklysti, sulaukti kandžių replikų, ar apsijuokti. Įvairiausių jausmų išgyvena ir dvikalbių vaikų tėvai, ypač mamos.
Todėl siekiant, kad vaikai noriai ir drąsiai kalbėtų lietuviškai, labai svarbios ne tik tėvų pastangos, bet ir artimųjų palaikymas Lietuvoje, priėmimas ir įsitraukimas. O vasara ir laikas kartu yra puiki proga sustiprinti ne tik tarpusavio ryšį su anūkais, bet ir vaikų lietuvių kalbą.
Tad ką gi daryti, kad vaikai neprarastų ūpo kalbėti lietuviškai ir bent pabandytų kalbėtis su seneliais, tetomis, dėdėmis, pusbroliais, pusseserėmis ar kitais giminaičiais lietuviškai?
NEKRITIKUOTI: AKCENTUOTI NE KLAIDAS, O PASTANGAS
Neįprastas ausiai akcentas, painiojami linksniai, giminės ar keisti naujadarai kartais trukdo iškart suprasti, ką gi tas dvikalbis ar daugiakalbis vaikas bando pasakyti. Tačiau verta atidžiai įsiklausyti, pagirti pastangas ir nesibarti dėl klaidų. Juk ir žemaičiai su aukštaičiais ne visada vieni kitus iškart supranta, tad natūralu, kad kitoje kultūrinėje ir kalbinėje aplinkoje augantis vaikas kalba šiek tiek kitaip nei gimęs ir augantis Lietuvoje, apsuptas lietuvių kalbos kasdien.
Svarbiausia – noras ir pastangos kalbėti. O kad tas noras stiprėtų ar bent nemažėtų, labai svarbu nespausti ir nepamokslauti dėl kiekvienos klaidelės, nelyginti vaikų tarpusavyje, su geriau kalbančiais draugų ar giminaičių vaikais. Taisyklingos kalbos geriau mokyti savo pavyzdžiu – persakant frazę ar sakinį taisyklingai, tačiau nesusitelkiant į klaidas, jų nepabrėžiant. Svarbu nekaltinti vaikų ar tėvų dėl to, kad nepakankamai stengiasi, o klausti ir drauge ieškoti būdų, kaip visa šeima, artimieji galėtų įsitraukti, prisidėti prie vaikų lietuvių kalbos klestėjimo.
Seneliai, tetos, dėdės ir kiti giminaičiai gali būti didžiulis ramstis, pagalba ir motyvacijos šaltinis siekiant išsaugoti lietuvių kalbą emigracijoje. Tačiau kartais didžiausia pagalba yra neskubėti komentuoti ir susilaikyti nuo žodžių, kurie gali užgauti, sumenkinti ar numušti vaiko ar paauglio ūpą (stengtis) kalbėti lietuviškai.
Frazės, kurių griežtai rekomenduojama vengti:
❌ Koks keistas / juokingas / stiprus akcentas, kaip keistai kalbi.
❌ Ojei kiek klaidų, neteisingai sakai.
❌ Tai jau nebe lietuvis / netikras lietuvis.
❌ Nieko nesuprantu, ką sakai, vertėjo reikia.
STIPRINTI TARPUSAVIO RYŠĮ IR KURTI GERAS EMOCIJAS
Palaikymas, supratimas ir pagalba labai reikalinga ne tik užsienyje augantiems vaikams, bet ir emigraciją pasirinkusiems jų tėvams. Sociolingvistė dr. Inga Hilbig (Vilniaus universitetas) pastebi, kad užsienyje vaikus auginančios lietuvės mamos, ypač mišriose šeimose, gali jausti nusivylimą, liūdesį, kaltę, gėdą dėl to, kad joms nepavyko ar, jų manymu, nepakankamai gerai pavyko išmokyti vaikus lietuvių kalbos, o kiekvienas grįžimas į Lietuvą, artimųjų komentarai ir net nepažįstamų žmonių viešumoje pastabos kelia daug įtampos ir pykčio.
Kartu nestinga ir pavyzdžių, kaip įsitraukiantys, palaikantys seneliai gali tapti motyvacijos ir įkvėpimo šaltiniu ir tikra lietuvybės tvirtove. Daugumai senelių labai rūpi, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, tačiau jie ne visada žino, kaip galėtų padėti, prisidėti ar iš didelio noro ima vaikus ir anūkus spausti, o tai, deja, dažnai duoda atvirkščią rezultatą.
Labai svarbu kalbėtis apie lietuvių kalbos išsaugojimą šeimoje, įsivardinti, kodėl tai jums svarbu ir, jei noras, kad vaikai kalbėtų lietuviškai yra bendras – ieškoti būdų siekti šio tikslo kartu. I. Hilbig skatina Lietuvoje gyvenančius senelius ar kitus giminaičius tiesiai paklausti emigracijoje kalbą išsaugoti bandančių artimųjų, kaip, kuo galėtų padėti, o jiems viešint Lietuvoje pasistengti vaikams sukurti kuo daugiau malonesnių akimirkų ir patirčių. Jei lietuvių kalba siesis su įtampa šeimoje, barniais ir kaltinimais, tai vaikų tikrai neskatins jos mokytis.
UŽSIIMTI KARTU VAIKAMS ĮDOMIA VEIKLA
Norint lavinti vaikų lietuvių kalbą, jiems reikalingos ne tik galimybės, bet ir gyvenimiškos paskatos kalbėti lietuviškai. O kad Lietuva ir lietuvių kalba sietųsi su maloniais prisiminimais ir geromis emocijomis, reikėtų nesusitelkti į pačią kalbą: veikiau stiprinti ją per žaidimus, bendras veiklas, pasakas, daineles, mįsles, vaidinimus, jodinimus ant kelių ir pan. Labai svarbu parodyti anūkams, kad seneliai jais džiaugiasi ir didžiuojasi.
Atostogaujant Lietuvoje seneliai, jei tik turi galimybę, gali duoti tėvams atsipūsti ir su anūkais leisti kuo daugiau laiko: vestis į ekskursijas, spektaklius, koncertus, muziejus, filmus, bibliotekas, maudytis, gaminti, uogauti, žvejoti, meistrauti, sodininkauti, įtraukti vaikus į kitas bendras veiklas bei darbus. Kuo daugiau kalbėtis, šnekučiuotis, pasakoti istorijas (apie šeimą, giminę, žmones, tradicijas, vietas, istorinius herojus ir t.t.). Seneliams labai rekomenduojama nepereiti į kitą – vaikų stipresnę kalbą, net jei seneliai ją moka (pvz., anglų), o kiek tik įmanoma išlaikyti bendravimą vien lietuvių kalba. Ir tarpusavio ryšiui, ir kalbai labai naudinga vaikams reguliariai skaityti nuo mažų dienų. Tą seneliai daryti gali ir nuotoliu, susikurdami kasdienę ar savaitgalinę rutiną.
Šiais ir kitais patarimais seneliams sociolingvistė, dvikalbystę ir šeimos kalbų politiką tyrinėjanti I. Hilbig dalijosi virtualios emigrančių bendruomenės „Tarp 2 šalių“ surengtame seminare „Noriu, kad užsienyje augantys anūkai kalbėtų lietuviškai!“ Senelių vaidmuo perduodant lietuvių kalbą emigracijoje“.
Šios bendruomenės įkūrėja Justina Mikeliūnaitė, dvyliktus metus gyvenanti Bulgarijoje ir auginanti du dvikalbius vaikus, pastebi, kad pozityvūs komentarai, pagyrimai ir stiprūs ryšiai su giminaičiais Lietuvoje skatina vaikus išlaikyti lietuvių kalbą ir kasdienybėje, stiprina pasididžiavimo jausmą.
Meilės emigrantė ir iš asmeninės patirties, ir nuolat bendraudama su kitomis įvairiose šalyse vaikus auginančius lietuvėmis, mato, kaip sudėtinga išlaikyti lietuvių kalbą, jei tai tik vieno žmogaus atsakomybė. Tad skatina šio bendro visų mūsų tikslo – kad užsienyje augantys vaikai kalbėtų lietuviškai – siekti kartu. Vasara ir viešnagės Lietuvoje – puiki proga apie tai ne tik pasikalbėti, bet ir (pradėti) veikti išvien.
Susiję straipsniai
