Vaiko pyktis ir pavydas, gimus kūdikiui, – visiškai suprantamas. Bert kaip pateisinti konfliktus, kai vaikai dvynukai, pametinukai, kai jų daug, kai jie jau ūgtelėję?
Konsultuoja Europos Sertifikuota klinikinė psichologė dr. Viktorija Grigaliūnienė
Kodėl broliai ir seserys negali sugyventi taikiai
Jie valgo tą patį maistą, rengiasi tokiais pačiais drabužiais, juos glaudžia tas pats tėtis ir mama. Tai kodėl jie visada kažkuo nepasidalina? Net lovoje, kurioje miega kartu, nusibrėžia „demarkacinę“ liniją. Kodėl vakarais iš vaikų kambario girdėti riksmai ir bumpsėjimai?
Psichologai ramina: ,,Jie myli vienas kitą, negalėtų vienas be kito gyventi, tik pats gyvenimas jiems skyrė konkurentų vaidmenis“.
Pavydas ir konkurencija. Tai vieni stipriausių jausmų, kurie ir stumia pirmyn, ir griauna. Kiekvienas vaikas šeimoje grumiasi dėl tėvų meilės. Kiekvienas vaikas nori, kad tėvai mylėtų tiktai jį, tik jam skirtų savo dėmesį. Nesvarbu, kiek šeimoje vaikų, kokio jie amžiaus, visi be išimties jie – konkurentai. Skiriasi tik karo pobūdis, ,,ginklai“, taktika, nuo erzinimo iki gnaibymųsi ir atvirų muštynių.
Riaušių iniciatoriai
Vyriausiam vaikui visada bus sunkiausia išgyventi antrojo atsiradimą. Jo pavydo jausmas stipriausias.
Nesvarbu, po kelerių metų gimė antrasis, vyresnėlis nebus geriausias jo draugas. Juk iki jo gimimo vyresnysis su niekuo nesidalino tėvų meile, buvo mylimiausias, geriausias, jam buvo viskas perkama.
Staiga į šeimą atėjo kažkas kitas, kuris tėvams pasirodė ir reikalingesnis, ir mylimesnis. Stresas, atsiradus kitam vaikui, – vienas didžiausių vaikystėje. Tėvai pastebi, kad po mažylio gimimo vyresnysis tapo it velnio apsėstas. Kai tėvai nemato, mažiuką erzina, atiminėja žaislus, kartais net slapta įgnybia.
Tai būsimų konfliktų užuomazgos, tikroji kova prasideda, kai mažylis ūgteli.
Vyresnėlis yra už jaunesnį gudresnis, jis gali išprovokuoti konfliktą, o po to ,,nusiplauti rankas“, kaltę suversdamas mažyliui. Netrukus ir mažius išmoksta žaisti karą. Jis išmoksta garsiau riktelėti, kad ateitų mama ir nubaustų vyresnėlį. Pavydas suformuoja įžeidumą. Vaikas, kuris jaučiasi mažiau mylimas, greičiau įsižeidžia, įsiplieskia.
Jei šeimoje daugiau nei du vaikai, tikėtina, kad du iš jų sutars gerai. Mat trys vaikai – jau grupė, galima išsirinkti artimesnį sielai, sąjungininką. Gali susigrupuoti du atstumtieji. Pavyzdžiui, gimus trečiam susikooperuoja du vyresnieji, nors iki tol pešėsi.
Vienodų daiktų terapija
Norėdami išvengti vaikų rietenų, tėvai bando problemą spręsti banaliai: perka vaikams vienodus drabužius, vienodus žaislus, indus. Ne daiktais matuojama tėvų meilė ir jų atsidavimas vaikui.
Psichologai yra prieš tokį „auklėjimą“, juk dešimtmečio ir penkiamečio poreikiai visiškai skiriasi. Jei vieną vakarą parnešėte vyresniam vaikui knygą, galbūt kitą kartą jaunėliui parnešite mašinytę. Ne pagal tai vaikai suvokia, ar tėvai juos myli. Reikia bendrauti su vaiku, ir viskas stos į savo vietas.
Bendra ir atskirta erdvė
Jei vaikai pykstasi, galima surežisuoti situacijų, kad jie nors trumpam pabūtų atskirai. Tėvai pastebi, kad pabuvę atskirai vaikai geriau sutaria, gali taikiai žaisti, visą dieną neišeiti iš kambario. Vakare irgi nebeišgirsite: „Tu pasiėmei per daug antklodės, o tu atsigulei į mano lovos pusę“.
Abiems vaikams sveika pabūti svetimos aplinkoje – pas gimines, senelius, stovykloje. Patekę į kitą aplinką, vaikai atsipalaiduoja. Mato kitokius santykius, semiasi kitokios bendravimo patirties.
Vyresnėliui gimsta noras mažiuką globoti, atsakomybės jausmas. Išvažiavę iš namų, vaikai susitelkia.
Juk kartais namie besipešantys vaikai, kelioms valandoms palikti su giminaite, būna „šilkiniai“. Svetimoje vietoje jie tampa „mes“.
Trintis iki senatvės
Atrodo, vaikams užaugus, viskas turi stoti į savo vietas. Sveikas protas turėtų ištrinti visas vaikystės nuoskaudas, juk tampa aišku, kad šio pasaulio modelio pakeisti neįmanoma. Be to, neliko dėl ko konkuruoti, juk tėvų namai seniai palikti, sukurtos savos šeimos. Tačiau ir užaugę broliai bei seserys dažnai neranda bendros kalbos. Kartais per giminės susibūrimus atsipalaidavus tiek, kad ne gėda prisipažinti, brolis broliui pasako: „O juk manęs tėvai nemylėjo, tu buvai jų akių šviesa, o aš – rakštis“.
Iki žilos senatvės, kol gyvi broliai ir seserys, kartu su jais gyvena vaikystės godos. Vaikiškas karas užsimiršta, daug kas išsitrina, išblėsta. Bet giliai širdies kamputyje 40-metė sesuo griežia dantį ant savo 35-metės jaunėlės, nes šią tėvai iki šiol labiau myli, štai ir butui pirkti davė pinigų, ir kaskart atvažiavus prikrauna uogienių.
Vaikų pyktį kursto tėvų klaidos
Pirma. Gimus mažiukui, tėvai staiga nustoja matyti vyresnįjį vaiką, jis tampa savimi pasirūpinančiu augintiniu. Ši tėvų klaida nubrėžia vėlesnius brolių santykius. Juk naujagimiui pakanka minimalaus dėmesio – svarbu, jam šilta, jis sotus. Didžiausias dėmesys turi būti skirtas vyresnėliui, kad šis suvoktų – tėvai jo nepamiršo, jis ir toliau mylimas, visada sulauks tėvų dėmesio. Ne veltui, gimus jaunėliui, vyresnėliai tarsi suvaikėja, vėl pradeda šlapintis į lovą, švepluoja, mikčioja. Jie regresuoja, nes stengiasi grįžti į ankstesnį laiką, kai tėtis ir mama besąlygiškai lepino ir mylėjo.
Antra. Tėvai, gimus mažyliui, staiga praregi, kad vyresnėlis yra LABAI didelis, ir užkaria jam labai daug pareigų. Žinoma, jis jaučiasi reikalingas ir reikšmingas, bet negauna tėvų šilumos. Vyresnysis vaikas galvoja: „Kokia neteisybė. Mažiukas nedaro nieko gero, tik teršia ir rėkia, o tėvai jį vis čiūčiuoja. O aš darau tiek daug, bet niekas manęs neprisimena“.
Trečia. Tėvai nepaiso vaikų būdo skirtumų. Vienas ramesnis, lėtesnis, jam sunkiau „pasiimti“ tėvų meilę. Jis pats neprieis, neprisiglaus, o lauks. Kitas – atviresnis, be sienų, jis pats prieina, prisiglaudžia ir „pasiima“, ko jam reikia. Jautruolis visada jausis nuskriaustas. Tėvai turėtų dažniau priglausti jautruolį, patys ieškoti kontakto. Būtent su švelnesniu, užsidariusiu vaiku reikėtų pabendrauti pirmiausia grįžus iš darbo. Deja, tėvų rankos pačios tiesiasi „paminkyti“ meilūną, kuris pats pribėgęs lipa ant kaklo.
Ketvirta. Kuris tėtis ar mama vaikams susipešus lieka ramūs? Norisi įsiveržti į vaikų kambarį ir abiem rėksniams duoti į kailį. Tačiau kaip susigaudyti, kuris vaikas teisus iš tipinio dialogo:
„Ko rėki, ką tau Lina padarė?“
„Lina iš manęs atėmė rudą flomasterį“.
„Lina, kodėl atėmei iš Vaidos tą flomasterį? “
„Aš neatėmiau, ji pati jį nurideno po sofa“.
„Nenuridenau, tu atėmei ir dar pasakei, kad naktį sukarpysi mano spalvinimo knygutę“.
„O tu, kai mama nematė, išmetei į šiukšlių dėžę kotletą“.
Protingiausia būtų ne teisti, o išsaugoti ramybę. Konfliktas – grupinis veiksmas, vieno kalto čia nėra. Be to, greitai susipykę vaikai greitai ir susitaiko. Jei pavyks išlaukti, kol riksmas nutils, po kelių minučių rasite vaikus ramiai žaidžiančius. Jei neleisite vaikams taikytis patiems, o būsite teisėjais, jie taip ir neišmoks ieškoti sprendimų. Įsikišti į ginčą verta tada, kai jis aklavietėje arba kai kyla pavojus vaikų saugumui (vienas kitą puola beisbolo lazdomis).
Penkta. Tėvai dažniau gina mažesnį vaiką. Tačiau net ir kūdikis moka puikiausiai apsiginti: gnybti, brėžti, trypti kojomis, kąsti, o svarbiausia – spiegti. Ne visada kaltas yra tas, kuris tyli, o nuskriaustas tas, kuris riaumoja.
Šešta. Vaikų elgesys yra šeimos lakmuso popierėlis. Kaip tarpusavyje elgiatės jūs, taip mokosi elgtis ir vaikai. Kartais rami aplinka senelių namuose padaro vaikus angelėliais, o griausmingi tėvų barniai juos išderina.
Tėvai pastebi:
Vaikai dažniau pykstasi „piko“ valandomis – vakarais prieš miegą.
Daugiau kivirčų kyla lietingais savaitgaliais, kai visi vaikai namie, o į lauką negalima išeiti.
Didžiausias peštynių provokatorius – nuobodulys ir neturėjimas ką veikti.
Daugiausiai ginčų kyla dėl nuosavybės teisių – žaislų, dantų šepetukų, pieštukų.
„Mamos žuralas“