Kodėl smagu būti tėvelio dukrele

tėvelio dukrelė

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Jeigu moteris sugeba pasiekti savo tikslą, žino, kaip patikti vyrui, vertina savo privalumus ir yra pakanti asmeniniams trūkumams, vadinasi, vaikystėje ji buvo mylima tėvelio dukrytė. Kodėl vienoms iš mūsų gyventi paprasčiau negu kitoms?

Ideali šeima

Idealioje šeimoje mergaitė savo charakteriu panaši į mamą, paveldi jos temperamentą ir ją pamėgdžioja. Mama ir dukra viena kitą supranta, tarp judviejų įsivyrauja tarpusavio pasitikėjimas. Savo dvasia mergaitė artimesnė mamai, nors stipriau myli tėtį ir stengiasi su juo praleisti kuo daugiau laiko.

Įvaldžiusi iš mamos meną „būti moterimi“, išmokusi puoštis, koketuoti ir flirtuoti, ji tuoj pat išbando savo kerus ant tėčio. O tėvelis džiaugsmingai parodo, kad jo mažosios princesės pastangos nenuėjo veltui, jis – sužavėtas ir jo širdis priklauso jai. Mažylė džiūgauja, ji myli tėtį, o per jį – visą vyriškąją žmonijos pusę. Ji įpranta pasitikėti vyrais, yra linkusi jais pasiremti ir su jais bendradarbiauti. Ji išauga ne išlepinta ir kaprizinga, o karštai mylima, pasitikinti savimi, žodžiu, virsta „tikra karaliene“. Šeimoje, kurioje auga keletas dukterų, tėtis paprastai labiausiai globoja jauniausią – vyrams būdinga daugiausia dėmesio skirti silpniausiems. Kad ir kokius šaunius sūnus augintų, didžiausią švelnumą vis tiek padovanos mažylei.

Kiekvienoje šeimoje esama nukrypimų nuo šio idealaus varianto. Ne visada mergaitė tampa „tėvelio dukra“, kartais itin didelė meilė ją sieja su mama. Kartais tėvo išvis nesama: mama sąmoningai pasigimdė kūdikį tik sau, arba jaučia itin priešiškus jausmus buvusiam sutuoktiniui, arba šis pats visiškai atsisakė savo tėviškų pareigų. Tada mergaitė neturi kito pasirinkimo, jai lieka tik prisirišti prie mamos ir pavirsti jos numylėtine. O mamos numylėtinės likimas klostosi jau kitaip.

MEILĖ IR SANTUOKA

idealus tėtis

Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.

Tėvelio dukra

Lina prisimena, kaip vaikystėje su tėveliu lankydavosi lėlių teatre. Ji vilkėdavo rausvą trumputę suknelę, avėdavo baltus batukus ir jautėsi be galo svarbia asmenybe, kai jis atsakinėdavo į visus jos klausimus.

Suaugusi ji neskubėjo strimgalviais rinktis partnerio ir ramiai ištverdavo vienatvės periodus: kaip aiškina psichologai, jos sąmonėje tėvo dėka buvo kruopščiai susiformavęs gero vyriškio įvaizdis su kuriuo galima buvo lyginti visus likusius. Lina buvo įsitikinusi, kad gerų vyrų esama, mokėjo iš pradžių patraukti vyrišką dėmesį kuo nors „rausvu ir trumpu“, o paskui jį išlaikyti. Sulaukusi 27-erių ištekėjo už savo jauno ir perspektyvaus viršininko, su kuriuo štai jau šešerius metus gyvena laimingą šeimyninį gyvenimą.

Mamos numylėtinė

Inesa, vyresnioji Linos sesuo, buvo mamos numylėtinė. Sulaukusi dešimties jau mokėjo kepti pyragus, siūti, megzti ir išdidžiai kartodavo mamos žodžius: „Ant mano pečių visi namai“. Mergaitei nepavyko išbandyti savo moteriškumo remiantis pačia tinkamiausia tam priemone – mylinčiu tėčiu, nes šis beveik visą savo dėmesį skyrė jos jaunesnei seseriai.

Sulaukusi penkiolikos Inesa atstumdavo visus berniukus savo drovumu, labai panašiu į panieką, o devyniolikmetės bandymai būti linksma ir atsipalaidavusia bendraamžiams priminė agresiją. Per vakarėlius prie jos vis pristodavo išgėrę niekam tikę pusamžiai vyriškiai, kuriems jinai nesugebėdavo atsakyti, kadangi siaubingai bijojo likti viena. Ištekėjusi 20-ies, tuoj pat išsiskyrė, todėl, kad nesuprato, kam jai reikalingas vyras, kuris tyli, valgo, miega ir žiūri televizorių.

TIKSLAS IR PRIEMONĖS JAM PASIEKTI

tėtis

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Tėvelio dukra

Tūkstantmečiais vyrai gilinosi į visuomenės sandarą ir pasinerdavo į verslą. Todėl mes nesąmoningai pasitikime tėvo nuomone: „Jis juk žino, koks pasaulis yra už šeimos ribų“. Tėvas mato mus iš šalies „nesudrumstu“ žvilgsniu. Jis visai kitoks ir todėl pastebi dukteryje tai, kuo ji skiriasi nuo kitų moterų.

Kokiomis dukters savybėmis tėvas žavisi, tuo ji vėliau ir didžiuosis visą gyvenimą. Jei tėtis džiaugsis tik dukros koketiškumu ir teigs, kad protas moteriai visai nebūtinas, žiūrėk, metams bėgant, mažylė pavirs tingia, savimi patenkinta, bet laiminga turtingo vyro žmona.

Pasakys: „Tu nuostabiai pieši”, padovanos dažų – ir mergaitė užaugs dailininke. Nupirks fizikos vadovėlį ir pasikalbės apie mokslą – o po dešimties metų aptiks savo numylėtinę fizikos magistratūroje. Holivudo režisierius ir scenaristas Bregas Peltrou „padarė“ iš savo dukters kino žvaigždę, todėl, kad pastebėjo jos talentą. Kadangi tėvai aptinka savo dukteryse kažką, nors ir maža, tačiau sava, tikros „tėvelių dukrytės“ mažiau kenčia nuo nervinių priepuolių ir tvirčiau laikosi ant kojų.

Mamos numylėtinė

Mama irgi giria savo dukrelę. Bet mes ja ne visada tikime, kadangi pačioje širdies kertelėje įtariame, jog ji mums truputį pavydi mūsų jaunystės ir grožio. Mes konkuruojame su ja dėl vyriško dėmesio ir todėl ne itin pasikliaujame jos objektyvumu. Mums atrodo, jog ji specialiai atrado „kažkokį ne tą“ mūsų privalumą, kurį giria. Mamos numylėtinė savo gyvenimo tikslą renkasi savarankiškai, pagal paprasčiausią principą – jeigu mama padarė karjerą, reikia ją pavyti ir aplenkti.

Mama – mokyklos direktorė, o aš vadovausiu firmai, kurioje dirba 400 žmonių, ir nusispjauti man į tai, kad mano nervai neatlaiko bemiegių naktų ir konfliktų su pavaldiniais. Būsiu geresnė už mamą“.

Mergaitė nesusimąsto, kad jai kur kas geriau būtų dirbti mėgstamą dizainerės darbą ir atsakyti tik už save.

Lygiai taip pat mamos numylėtinė sugeba nugalėti savyje garbėtroškiškumą, mat jai labai norisi sukurti šeimą, kur kas tvirtesnę negu tėvų šeima. Jeigu mama nieko nepasiekė nei šeimyniniame gyvenime, ne karjeroje, tai, skirtingai nuo tėčio, ji visiškai nepuls domėtis, į kokią sferą yra linkusi jos dukra, o nukreips ją ten, kur norėjo kažkada „sublizgėti“ pati. Jai nepavyko – vadinasi, dukrai pavyks. Klasikinis pavyzdys – mamos numylėtinė ir talentinga dainininkė Kaili Minoug, nuolat neišlaikanti pusiausvyros, sunkiai išgyvenanti bet kuriuos gyvenimo sunkumus ir nuo jaunystės sakanti labiausiai bijanti senatvės ir mirties.

SAVARANKIŠKUMAS

surogatinis tėtis

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Tėvelio dukra

Svarbia bet kurio gero tėvo užduotis yra atskirti dukrą nuo motinos ir „įstatyti” ją į jos asmeninio gyvenimo vėžes. Mylintis tėvas palaikys savo dukrelės siekį skristi tolyn ir nesugrįžti į gimtąjį lizdą.

Mylinti mama sakys: „Na, kurgi tu važiuosi – svetimus vaikus Afrikoje gydyti nuo dizenterijos, tu pati tenai susirgsi ir po mėnesio prapulsi“. O mylintis tėtis kalbės: „Važiuok, aš žinau, tu sugebėsi“. Mamos širdis krauju apsilieja, vien tik pagalvojus apie išsiskyrimą su mylima dukryte, o tėčiui kur kas svarbesnė už tėvišką meilę galimybė didžiuotis savo dukra.

Įžymioji švedų rašytoja Astrida Lindgren gimė kuklioje valstiečių šeimoje, ir jos tėvas visada labiau mylėjo guvią dukrą už lėtuolius sūnus ir rimtas vyresnes jos seseris. Kai ji ankstyvoje jaunystėje pastojo ir kategoriškai atsisakė tekėti už būsimo kūdikio tėvo, būtent tėvas palaikė jos sprendimą, padėjo išvažiuoti kuo toliau nuo gandų ir įsitaisyti Stokholme sekretore. Majos Pliseckajos tėvas atsižvelgė į savo vienuolikmetės dukters maldavimą išleisti ją į Maskvą mokytis baleto, nepaisydamas mamos nerimo ir būgštavimų.

Mamos numylėtinė

Mes pripratę dvasiškai itin stipriai prisirišti prie savo motinų ir mums labai sunku nuo jų atsitraukti.

Tačiau pernelyg tvirti saitai žmones silpnina. Mama mus globoja, moko, bando už mus spręsti mūsų problemas ir nė už ką nenori paleisti vienai žygiuoti po bauginantį pasaulį. Bet tai, kas leidžia išgyventi mažam vaikui, visai netinka suaugusiai moteriai. Mergaitė ir mama virsta Siamo dvynėmis – kad ir kiek jos bartųsi, jas ima jungti kažkas panašaus į bendrą kraujotakos sistemą, vieną dviems. Ypač stiprus šis ryšys šeimose be vyro ir tėvo.

Mergaitė gali išsiveržti iš mamos glėbio tiktai didelio skandalo ir nervinės įtampos kaina, visam laikui palikdama motinai savo sielos dalelę, ir ši žaizda niekuomet neužgyja. Dukrai bus skaudu, ji kentės nuo depresijos ar nemigos, o mama niekada nenustos tylutėliai verkšlenti: „Aš gi žinojau, tu nesugebi išgyventi be mano meilės“.

SUGEBĖJIMAS SIEKTI SĖKMĖS

tėtis

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Tėvelio dukra

Dažnai tėvas neturi stichinio gailesčio ir didelio gerumo. Jis piktdžiugiškai pastebės: „Reikėjo per konkursą groti taip, kad nė vienam mokytojui nekiltų abejonės, kas čia geriausias. Ir nėra dabar ko verkšlenti ir skųstis. Pati kalta“.

Už nepakenčiamą objektyvumą taip ir norisi tėvui tvoti per galvą, o paskui, pasislėpus kampe, išsiverkti. Tačiau išsiverkusi, tu griebiesi darbo. Pasak tėvo, esi talentinga, tau tik trūksta valios ir darbštumo šį talentą išnaudoti. Galiausiai imi dirbti kaip žvėris ir galiausiai pasieki to, ko nori.

Mamos numylėtinė

Mama, kad jos atžala nesielvartautų, vadovaudamasi moterišku gerumu, nesusimąstydama pameluos: „Pianistų konkurse tu grojai geriau už visus, tik komisijos nariai buvo neobjektyvūs“. Prie mamos krūtinės norisi prisiglausti, visaapimantis mamos gerumas dovanoja paguodą, ramybę ir… neduoda nė vieno realaus šanso ateityje iškovoti pirmąją vietą, kadangi mamos pasaulėlyje visada bus nedorų teisėjų, o nuo tavęs niekas nepriklauso. O jeigu nepriklauso, tai ir nėra ko verstis per galvą – prieš likimą nepakovosi. Ir talentinga mamos numylėtinė nustums į šalį bet kurias mintis apie pianistės karjerą.

Geriau jau ramiai darbuosis muzikos vadove vaikų darželyje.

SUGEBĖJIMAS DIRBTI KOMANDOJE

Tėvelio dukra

Ji nebijo vyrų – nei kaip meilužių, nei kaip kolegų. Sugeba pripažinti kitų autoritetą ir noriai mokosi – kaip vaikystėje autoritetu laikydavo tėvą ir semdavosi žinių iš jo. Yra pasirengusi vadovauti bet kokiam kolektyvui, todėl, kad neabejoja – profesinės žinios anksčiau ar vėliau nugalės vyrišką šovinizmą.

Vadovavimo pamokų ji jau bus gavusi iš tėvo, bet niekuomet nepavirs į „sijonuotą vyriškį“. Margareta Tetčer išdidžiai sakydavo, kad tai tėvas ją padarė „gaujos vadeiva“, tačiau tai jai nė kiek nesutrukdė likti moterimi ir rytais pagaminti vyrui pusryčius.

Na, o jeigu tėtušis augino savo mylimą dukrelę kaip lepią namų gėlytę, jai nė į galvą neateis lipti aukštyn karjeros laiptais. Dukrelė tyliai, be nuoskaudų, pasiners į šeimos gyvenimą.

Mamos numylėtinė

tėtis

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Ji visada truputėlį vengs vyrų ir laikysis nuo jų nuošaly, juk mama jai buvo švelnesnė ir geresnė. Susiras darbą moteriškame kolektyve, kur pamažu imsis visų pastangų nušalinti koleges nuo viršininkės, kad pati galėtų kuo arčiau jos įsitaisyti.

Kadangi ją mama mylėjo tiesiog taip, ji laukia, kad ir viršininkė ją apdovanotų savo prieraišumu. Ne už ypatingas žinias, ne už darbštumą, o už asmeninį atsidavimą, laiku paduotą puodelį arbatos ir malonų balso tembrą. Ji suvoks (tik pavėluotai), kad viršininkai labiausiai vertina pavaldinių žinias ir profesionalumą. Įgavusi išminties ir pati pradėjusi vadovauti kolektyvui, ji nuspręs, kad reikia vadovauti, kaip vadovauja vyrai, taigi – perims ir jų stilių, ir manieras.

Didžiosios tėvų meilės povandeniniai akmenys

Jeigu duktė pernelyg prisirišusi prie tėvo, jo meilė paprastai jai neleidžia sukurti savą šeimą. Tėvas pavydi dukters visiems likusiems vyriškiams. Kai tik tėvas pradingsta iš akiračio – kur nors toliau išvyksta, antrąsyk veda arba, neduok Dieve, numiršta, dukra tuoj pat įsitaiso draugą arba išteka.

Ypatinga meilė mamai, esant šeimoje tėvui, riboja mergaitės ambicijas ir neleidžia jai visapusiškai atskleisti savų gabumų. Ji baikštoka, stengiasi mažiau visiems lįsti į akis, bet sugeba gyventi savarankiškai, sukaupti patirties, pakeisti situaciją ir palaipsniui prisivyti klestinčią tėvelio dukrytę.

Kur kas rimčiau klostosi reikalai šeimoje, neturinčioje tėvo. Mama užima tokią didelę dukters gyvenimo dalį, kad mergaitei sunku ryžtis ištekėti arba išvykti mokytis toliau. Ji beveik niekada savęs iki galo nerealizuoja darbe, retai sukuria laimingą šeimą ir labai sunkiai kenčia, praradusi mamą.

Kaip pakeisti padėtį

tėtis

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Niekada ne vėlu neatsisakant mamos meilės virsti tėvelio dukra, kad ir kiek tau būtų metų – 20, 30 ar 40. Ir tada tavo gyvenimas išties pasikeis į gera. Paslėpk į tolimą kertelę savo kažkada įžeistą savimeilę ar baikštumą. Kuo daugiau kalbėkis su tėvu, kuo dažniau lankyk jį, pasakok jam apie savo problemas, pasiekimus – ir jis pradės tavimi didžiuotis bei džiaugtis, net jei anksčiau šito niekada ir nedarė.

Tavo tėvai išsiskyrę? Nieko baisaus, tėvas juk vis vien kažkur yra. Susirask jį, net jeigu jo niekada nebuvai mačiusi ir jis sukūrė kitą šeimą tau dar būnant kūdikiu. Nebijok įžeisti mamos. Ji niekur nuo tavęs nedings. Pabandyk suprasti, koks žmogus yra tavo tėvas. Retai tarp tėvų pasitaiko tokių, kurie visiškai abejingi savo dukroms.

O jei taviškis būtent toks, abejingas, stabdantis bet kurį tavo žingsnį, vis tiek išeitis yra. Tada susirask sau dvasinį tėvą – išmintingą vyriškį, sugebantį įvertinti tavo privalumus, kurio nuomone gali pasiremti, bendrauk ir draugauk su juo. O užsigeisi – ištekėk už jo, kaip tai padarė Sofi Loren, susiradusi vyrą, tobulą savo tėvo vaidmeniui – režisierių Karlą Pontį. Ji visai neblogai nugyveno su juo ilgą gyvenimą ir tikrai nepasakysi, kad nieko nenuveikė.

Parengė Rimas Mažuolis

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 5 = nulis

Kitos temos: