Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose vis dažniau pranešama apie nepilnamečių smurtą: rugpjūtį Kaune parke mergina įtariama sumušusi dvylikametį berniuką. Tą patį mėnesį Vilniuje susimušus septyniolikmetei su penkiolikmete, viena jų buvo skubiai išvežta į ligoninę. Aiškinamės priežastis, kodėl vaikai skriaudžia vieni kitus, priekabiauja, tyčiojasi, ir bandome rasti sprendimo būdus.
Svarbiausios priežastys
Tėvams analizuoti priežastis, kodėl jų vaikas skriaudžia bendraamžius, yra skausminga patirtis. Kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė sako, kad tai lemia begalė skirtingų priežasčių.
„Kartais vaikai netyčia užgauna net nesuprasdami. Kartais tai būna būdas dorotis su vidiniais sunkumais, stipriais nemaloniais jausmais: pykčiu, nusivylimu, bejėgiškumu, baime, kuomet vaikas dar nemoka tų jausmų atpažinti ir išreikšti konstruktyviai“, – aiškina E.Tamulionytė, atkreipdama dėmesį į tai, kad nemažiau svarbi ir aplinka.
Žeminimas neretai tampa būdu užsidirbti statusą, pagarbą, dėmesį bendraamžių grupėse, kur tvyro hierarchiška atmosfera, įrankiu išvengti pavojaus tapti atstumtuoju ir būdu nuslėpti savo pažeidžiamumą. Didelę reikšmę turi aplinkoje matomi pavyzdžiai ir ribų nebuvimas.
„Vaikai stebi, kaip konfliktai sprendžiami pakeltu tonu, o žeminimas priimamas kaip įprastas elgesys, ir prie to prisitaiko. O skaitmeninėje erdvėje ribos tarp pokšto ir piktybiško priekabiavimo dažnai susilieja, todėl dar sunkiau suvokti savo veiksmų svorį“, – pastebi kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė.
Bendravimas – raktas į problemos sprendimą
Svarbiausia, sužinojus, kad vaikas skriaudžia kitus, yra kalbėtis su juo. Kaip teigia E.Tamulionytė, tą reikia daryti ramiai, nepaisant to, kad gali apimti pyktis, nusivylimas, gėda. Gali būti sunku patikėti, kad taip išties nutiko. Svarbu, kad šitie stiprūs jausmai nediktuotų mūsų atsako ir nevestų į spontaniškas bausmes.
„Verčiau pokalbį pradėti nuo ramaus ir aiškaus ribų nubrėžimo, parodant, kad vaikas yra mylimas, tačiau žeminantis elgesys – visiškai nepriimtinas. Galima sakyti, jog suprantate patiriamą pyktį ar norą išsiskirti, tačiau skriausti kito žmogaus negalima jokiais atvejais“, – pasidalijo patarimu kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė.
Pokalbio metu svarbu klausti atvirų klausimų, pavyzdžiui, kas nutiko prieš tą situaciją ir kaip vaikas jautėsi. Tai gali padėti atpažinti nederamo elgesio motyvus. Kalbantis gali atsiskleisti kitokia įvykių versija. Pasak koordinatorės, ją svarbu išgirsti, tačiau nepamesti dėmesio nuo konkretaus aptariamo veiksmo.
„Verta aptarti ir kaip jautėsi skriaudžiamas vaikas, tai padeda ugdyti empatiją. Taip pat svarbu įvardinti netinkamo elgesio pasekmes: čia jau galime kalbėti, ką vaikas turės padaryti, kad būtų atkurtas ryšys su nuskriaustu vaiku“, – akcentuoja ji.
Kaip pastebi E.Tamulionytė, vaikui augant ir peržengiant pradinių klasių slenkstį keičiasi vaiko ir tėvų santykis pokalbyje. Trečiokui dar gali būti reikalingos aiškios elgesio taisyklės, ribos ir atidus suaugusiojo palydėjimas, atliekant konkrečius žingsnius, pavyzdžiui, kartu parašant atsiprašymo žinutę ar sugalvojant, kaip ištaisyti padarytą žalą. O pokalbis su penktoku ar septintoku jau pereina prie lygiaverčio, partneriško dialogo.
„Tiesioginiai nurodymai, ką daryti, gali sukelti atmetimo reakciją arba norą nuslėpti situaciją. Todėl verčiau užduoti atvirus, mąstyti skatinančius klausimus: kaip vaikas pats šią situaciją vertina, ko siekė tokiu elgesiu, kaip jaučiasi nuskriaustasis ir kokį poveikį tai daro paties vaiko reputacijai bei santykiams klasėje“, – sako pašnekovė ir priduria, kad prisiimant atsakomybę svarbu perleisti iniciatyvą vaikui, pavyzdžiui, leisti jam pasiūlyti būdus, kaip bus atitaisyta žala ar kaip keisis elgesys bendraamžių atžvilgiu.
Nuoširdus ir palaikantis ryšys
Ne visada pagrindinė priežastis, kodėl vaikas skriaudžia kitus, yra empatijos trūkumas, tačiau jei tas trūkumas yra, jį tikrai galima ištaisyti.
E.Tamulionytė primena, kad visada lengviau išgirsti kitus, kai jautiesi išgirstas (-a) ir palaikomas (-a), todėl veikia ne bandymai vaiką perauklėti, o nuoširdus, gyvas, palaikantis ryšys. „Puoselėdami ryšį galime kartu su vaiku mokytis iš filmų, knygų ar gyvenimiškų situacijų, į kurias ramu pažvelgti iš šalies. Galime atsiremdami į tas situacijas padėti vaikui pamatyti kitą perspektyvą“, – sako ji.
Verta priminti, kad vaikai empatijos mokosi stebėdami suaugusiuosius, todėl matydami, kad jie pagarbiai sprendžia konfliktus, o suklydę atsiprašo, lengviau perims tokį elgesį.
Koordinatorė rekomenduoja įtraukti vaikus į rūpinimosi kitais patyrimą, pavyzdžiui, padedant namiškiams, prižiūrint augintinius. Jos teigimu, mokykla taip pat atlieka savo darbo dalį socialinių įgūdžių lavinimo užsiėmimais, tad verta pasidomėti, kokiose programose mokykla ir klasė dalyvauja, kokie užsiėmimai suplanuoti ir kaip tėvai gali prisidėti.
Komentaras
Būsimų ir esamų mamų ir tėvų asociacijos „Gandras“ pirmininkė psichologė ir psichoterapeutė Jelena Bachlina:
Problema nėra pats pyktis, o tai, kaip vaikas su juo tvarkosi. Gebėjimas valdyti emocijas ir elgesį pagal situaciją (tai vadinama savireguliacija) aktyviausiai formuojasi ikimokykliniame amžiuje. Vaikai jos mokosi per šiltą ir jautrų santykį su suaugusiaisiais, stebėdami bei mėgdžiodami jų elgesį. Ramūs tėvų atsakai, gebėjimas įvardyti jausmus ir valdyti emocijas padeda vaikui perimti tinkamus elgesio modelius.
Maždaug penkerių metų vaikas jau turėtų gebėti iš dalies savarankiškai reguliuoti savo emocijas. Vaikas turėtų atpažinti ir suprasti, ką jaučia, o tada išmoksta tinkamai į tai reaguoti. Reikia pabrėžti, kad savireguliacija neatsiranda savaime, ji pamažu formuojasi per santykį su reikšmingais suaugusiaisiais. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip patys suaugusieji valdo savo emocijas ir elgesį.
Raidos psichologijos požiūriu, agresyvus vaikų elgesys natūraliai kinta. Įprastai dažniausiai jis pasireiškia 2-4 metų amžiuje, o formuojantis kalbai ir savireguliacijai po truputį mažėja. Jei vaikas ir toliau muša, stumdo, rėkia ar kitaip agresyviai elgiasi, svarbu atkreipti į tai dėmesį. Jei toks elgesys ne mažėja, o stiprėja, tai gali būti ženklas, kad vaikui reikia pagalbos.
Veiksmingiausia suaugusiųjų pagalba – nuoseklus ir sistemingas reagavimas. Emocijų protrūkio metu svarbiausia užtikrinti saugumą ir aiškias ribas, o vaikui nusiraminus – pasikalbėti, padėti įvardyti emocijas ir ieškoti kitų elgesio būdų.
Neveiksminga nei tiesiog laukti, tikintis, kad vaikas „išaugs“, nei griežtai slopinti emocijas ir gėdinti vaiką. Vaikai mokosi savireguliacijos ne per baimę, o per aiškias taisykles, palaikymą ir patirtį, kad stiprias emocijas galima išgyventi saugiai, nekenkiant sau ir kitiems.
Jei vaiko agresyvus elgesys dažnai kartojasi, stiprėja ar trukdo mokytis bei bendrauti su kitais, verta kreiptis į specialistą. Jis padės suprasti, kas lemia tokį elgesį, ir parinkti tinkamus būdus, kaip padėti vaikui bei sumažinti įtampą šeimoje.
Priekabiavimas, skriaudimas ir patyčios kyla iš tikro kontakto su kitu žmogumi nebuvimo – negebėjimo pajusti jo jausmų, atpažinti jo ribų ir į jas atsižvelgti. Visos šios elgesio formos yra smurtinio bendravimo apraiškos, nes jose nebelieka lygiaverčio santykio, dialogo ir kito žmogaus matymo bei priėmimo. Tai vienpusis veiksmas, nukreiptas į kito žmogaus kontrolę – kad jis paklustų, nusileistų ar elgtųsi taip, kaip iš jo reikalaujama. Apie tai galima pasiskaityti Marshall B.Rosenberg knygoje „Nesmurtinis bendravimas“.
