Kaip lavinti kūdikį pirmaisiais mėnesiais? Ką jau moka pusmetinukas? Kokia muzika tinka kūdikiui? Ar laikas į lavinimo mokyklėlę? O gal pakaks lavinimo namuose?
Konsultuoja socialinių mokslų daktarė dr. Dėja Aukštkalnytė
Ar tiesa, kad kūdikį reikia pradėti lavinti jau pirmaisiais mėnesiais?
Kai kurių ankstyvojo ugdymo fanatikų teigimu, kūdikį reikia pradėti lavinti 9 mėn. prieš gimstant… jo mamai. Nors ši frazė tiktų intelektualiam anekdotui, joje slypi daug tiesos apie meilę ateinantiems po mūsų. Jeigu tėvai vaikystėje buvo nemylimi, neprižiūrėti, nemokyti, jų vaikų perspektyvos patekti į kriminalinių kronikų suvestines kur kas didesnės. Didesnė rizika tapti asocialiais tenka ir vaikų namų auklėtiniams. Jeigu būsimiems tėveliams trūksta atsakomybės, pareigos bruožų, jų kūdikiai rizikuoja netekti jau ne tik asmenybės bruožų, bet ir tėvų.
Taigi pažangesnės visuomenės ateitis priklauso nuo brandaus požiūrio į vaikų, ne į suaugusiųjų problemas. Kuo jų mažiau, tuo mums visiems bus ramesnė ir taikesnė senatvė.
Nuo to vien tik egoistinio intereso ir pradėkime, keldami klausimą apie kūdikių lavinimo būtinybę. Juk nuo pat gimimo mes su kūdikiu kalbamės, juo džiaugiamės, vartome ir sūpuojame. Tai ir yra intelektualinio ir fizinio lavinimo pradžia.
Kam imlus tokio amžiaus kūdikis – muzikai, ritmui, vaizdams, spalvoms?
Muziką sudaro ritmas, melodija ir harmonija, vaizdą – formos, spalvos ir judesys. Jeigu kūdikis turi normaliai išsivysčiusias ausytes ir akytes, jis imlus garsui ir vaizdui. Įdomus paradoksas: iki gimimo ir pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikio klausa patiria plačią įspūdžių ir impulsų skalę. Tuo kūdikis iki pusės metų iš esmės skiriasi nuo vyresnio vaiko ir suaugusio žmogaus. Dvidešimtą nėštumo savaitę susiformuoja ausis, ir vaisius gali girdėti motinos organizmo garsus (mokslininkų teigimu, mamos virškinamojo trakto darbas ir širdies plakimas kūdikiui toks pat triukšmingas, kaip mums arti pravažiuojančio traukinio bildėjimas), kiek vėliau – ir išorinio pasaulio garsus.
Ankstyvu vaisiaus klausos susiformavimu pagrįstos prenatalinio ugdymo metodikos: abiejų tėvų kalbėjimasis su būsimu vaikeliu (ugdoma socializacija), ausinių su klasikine muzika priglaudimas prie motinos pilvo (menamai ugdomas intelektas), motinos dainavimas ir grojimas (ugdomi muzikiniai gebėjimai). Kas pasakys, kad tai neveikia, jeigu ką tik gimęs kūdikėlis iš karto priima ne tik mamą (krūtį), bet ir tėtį, jeigu jis nurimsta skambant iki gimdymo klausytai muzikai arba aktyviai reaguoja į mamos atliekamus kūrinius? Tačiau įspūdžių akims motinos įsčiose nėra daug. Ir pirmosiomis savaitėmis, kartais net mėnesiais po gimimo kūdikis nesutelkia žvilgsnio, gali žvairuoti, daugiausia laiko praleidžia miegodamas. Tad vizualinį poveikį intelektui palikime vyresniam amžiui. Akivaizdu, kad geriausios disciplinos ankstyvojoje kūdikystėje lieka fizinės pratybos, kalba ir muzika, o dailę bei pasaulio pažinimą atidėkime vėlesniems laikams.
Kas naudingiausia tokio amžiaus vaikui – lopšinės? Ar fone įjungti klasikinę muziką, kad ji grotų, kol vaikas nemiega? O gal vaikiškos dainelės?
Svarbiausia kūdikiui – suaugusio žmogaus skiriamas jam laikas. Mama, dar neatsistačiusi po gimdymo, jį maitina, keičia vystyklus, prausia, supa, nešioja… Jeigu užkrausime jai privalomą kasdienę lopšinių, klasikinės muzikos įrašų ar turgaus repertuaro naštą, nauda ir kūdikiui, ir mamai bus abejotina. Kūdikio ugdymu turi užsiimti pailsėjęs, gerai nusiteikęs, stabilių emocijų žmogus. Tam ypač tinka močiutės ir seneliai, jeigu su jais šeimoje gerai sutariama, vyresni broliukai ir sesutės, pagaliau tėtis, jeigu nėra pernelyg išsunktas darbe.
Kai situacija namuose atsiradus naujam žmogučiui stabilizuojasi, ir suaugusiesiems atsiranda daugiau laisvo laiko, galimą jį išnaudoti kryptingam ugdymui. Individuali šeimos kultūra lems, ar lavinimui bus pasirenkamos gyvos lopšinės, ar įrašai. Prisiminkime, kad kūdikis susiurbs į save iš aplinkos viską, ką mato, girdi ir jaučia. Gyvas suaugusio žmogaus kalbėjimas ar dainavimas žiūrint vieniems į kitus suteiks mažyliui daugiau galimybių įsisavinti tai, ką jam nori perduoti suaugęs žmogus, negu įrašas vien ausims.
Net jeigu jis dar sunkiai koncentruoja žvilgsnį.
Paprastai susiduriama su kita problema: o ką suaugusieji nori, gali ir moka perduoti kūdikiui? Visi mes tampame gudresni už mokytojus, kai vaikas pradeda kalbėti. O ką daryti su tik rėkiančiu ir juokingas grimasas išdarinėjančiu pypliu? Kad užpildytume šią savo išsilavinimo spragą nuo antro-trečio gyvenimo mėnesio, kai su kūdikiu jau drąsiai išeinama į visuomenę (artimiausią prekybos centrą), galima ateiti į ankstyvojo lavinimo mokyklėles.
Ką moka pusmetinukas, ką su juo jau galima daryti?
Pusmetinukas – jau pažengęs mokinys, jis gali viską! Jeigu lietuviai tėvai būtų truputį labiau žydai, jie tuo neabejotų. Svarbiausia įžvelgti savo vaike slypinčią potenciją ir tikėti, kad jūsų bendromis pastangomis vaikas gyvenime atskleis visus prigimtinius gebėjimus. Ką gali naujagimis? Rėkti, čiulpti ir griebti. Taip pat miegoti ir tuštintis, bet lavinimui kol kas tai nepravers. Tuo tarpu trys pirmosios galios rodo stiprią gyvybinę jėgą – mokėjimą „kabintis į gyvenimą“. Jeigu rėkiu, galėsiu kalbėti ir dainuoti, jeigu čiulpiu – augsiu sveikas ir stiprus, griebiu – vadinasi, valdysiu pirštus ir motoriką.
Tragedija šeimai, jeigu šios kūdikio savybės silpnai išreikštos. Deja, tokiu atveju didžiausią dėmesį turėsite skirti ne lavinimui, bet rimtų ligų paieškoms. Nuo gimimo iki pusės metų amžiaus kūdikis padaro tokią fizinės raidos pažangą, kurios jokiu gyvenimo etapu nebebus (nebent dalyvautumėte eksperimente, kaip per 6 mėnesius padvigubinti savo svorį). Nuo rėkimo pereiname prie garsų tarimo, nuo griebimo – prie manipuliavimo įvairiais objektais ir savo kūnu, o valgyti sveikam kūdikiui norisi bent 5 kartus per dieną.
Tai labai trumpas pažangos įvertinimas, padarytas stebint būdingą kūdikiams elgesį. Kur kas sudėtingesnis procesas vyksta kūdikių galvelėse. Anot amerikiečio skirtingų intelektų teorijos pradininko H.Gardnerio, kai kurios intelekto rūšys smegenyse iki galo susiformuoja iki 2 metukų – t.y., kol vaikas dar nekalba. Jeigu kūdikis negaus intelektualinio peno (paprasčiau tariant – išorinių įspūdžių, kuriuos turi perduoti suaugusieji), reikalingo vienai ar kitai smegenų sričiai, jo mąstymas „strigs“ šioje srityje visą gyvenimą. Galime netikėti, bet kodėl užaugusi vaikų karta be primityvaus GPS mobiliajame telefone nesugeba rasti tėvų darbovietės, nors lankėsi ten n kartų? Kūdikystėje nebuvo lavintas jų erdvinis intelektas, nes įpakuoti saugos kėdutėje tėvelio mašinoje jie negalėjo stebėti savo judėjimo krypties. Jau nekalbant apie tai, kad PATYS judėti mes visi pamažu atprantame…
Ką veikia mamos, su tokio amžiaus vaikeliais atėjusios į užsiėmimą, kurį veda profesionalas?
Mokosi pačios, ką daryti su kūdikiu namuose. Paprastai pamokėlės prasideda nuo 2-3 mėnesių amžiaus.
Akivaizdu, kad kokio nors daikto ar priemonės tokiam vaikeliui neduosi – geriausiu atveju jis įsikiš viską į burną. Aplinkoje neturi būti jokių trikdančių objektų, vaiko negalima gąsdinti stipriais, veriančiais garsais. Kartais jie pradeda verkti, išgirdę kokio nors akustinio instrumento garsą – sako, V.A.Mocartas iki 10 m. bijodavo trimito garso. Taip gali atsitikti ir mokytojui grojant smuiku ar fleita. Tačiau tai tik menka pamokėlės dalis. Daugiausia laiko praleidžiama klausimų ir atsakymų forma kartojant trumpas muzikinio teksto atkarpas, ritmines skanduotes, žaidinimus. Kartoja, žinoma, mamos. Mamos mokosi ir dainų su žodžiais – kūdikiams kur kas svarbiau girdėti įvairias intonacijas, tembrus, kelis balsus. Individualiai dirbsime namie, tad grupinės pamokos nepamainomos. Veiksmas vyksta ant grindų.
Pirmuosius du mėnesius itin atsargiai reikia elgtis judinant kūdikį – žiūrėti, kad „nenukristų“ galvytė, kad laikymo poza būtų patogi, neprispausti galūnių. Vaikutį laiko mama ar tėtis, mokytojas rodo pratimus su dideliu žaislu. Europoje tokios taisyklės nėra, tačiau JAV griežtai draudžiama paliesti svetimą vaiką, net palaikyti už rankos.
Nuo 4-5 mėn., kai mažylis savarankiškai laiko galvą, sėdimose padėtyse išsilaiko suaugusiajam ant kelių, bando siekti daiktus ar prie jų judėti savais būdais, įvedamos „mokymosi priemonės“. Tai gali būti skarelės, pagalvėlės, lazdelės ir kt. nepraryjami objektai. Atsiranda naujas tvirtas įgūdis: spoksoti nemirksint. O, kad jis išliktų iki mokyklinio amžiaus… Galimybių įvairioms veikloms didėja, vaikas pats pradeda balsu mėgdžioti mokytoją ir kitus suaugusiuosius. Beje, kūdikiai per pamokas verkia toje tonacijoje, kurioje dainuojama. Ir dar tiksliai intonuodami mažąją terciją. Bet tai – informacija profesionalams.
Kokie žaislai naudingiausi tokio amžiaus vaikeliui? Į kokius vaiko gebėjimus jie turėtų būti orientuoti?
Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti Marija Montesori. Juk priemonių, Montesori sistemoje naudojamų vaikų ugdymui, kopijos, plagiatai ar reminescencijos gaminamos visuose pasaulio fabrikuose. Vaikas koncentruoja žvilgsnį – duokime jam ryškių spalvų (o jis vis tiek labiausiai norės žiūrėti į linksmus gyvus veidus, ko už pinigus nenupirksi). Vaikas griebia – duokime jam įvairaus grubumo ir dydžio faktūrų, svarbu, kad jos netilptų į burną. Deja, „muzikiniai“ žaislai tokio amžiaus vaikams būna nykūs, kad ir kokie spalvingi jie atrodytų. Garsas „cheminis“, intonacijos dažnai išsiderinusios, melodijų skaičius ribotas. O bendravimo, kartu ir muzikinio, su suaugusiaisiais nepakeis niekas. Nebent nuosavas šuniukas, kačiukas ar triušis, į kuriuos žiūrėti irgi nenusibosta. Bet kalbėti ar dainuoti gyvūnėliai neišmokys. Gal ir gera idėja vaiko kambarį ištapetuoti aukštosios matematikos formulėmis arba periodiškai kabinti jam virš lovytės po vieną didelę raidę (naujausia rekomendacija – ištisą žodį). Mes nežinome, ką kūdikis iš aplinkos pasiims ir kuriame amžiuje. Svarbu, kad ta aplinka būtų kuriama.
Ar yra atlikti kokie tyrimai, ką duoda vaikui ankstyvasis lavinimas? Kokie užaugo lavinti, o kokie – nelavinti kūdikiai?
Daugiausia tyrimų šioje srityje atlieka amerikiečiai: juk jie „išprotėję“ dėl geresnės gyvenimo kokybės. Kaip jau minėta, H.Gardneris paskelbė teoriją apie skirtingus intelekto tipus (iš pradžių – septynis, po to plėtėsi iki devynių ir net iki trylikos). Kiekvienas sveikas žmogus gimdamas atsineša visų intelektų užuomazgas, tačiau jų stiprumas gyvenime pasireiškia nevienodai. Mokslininkai padarė išvadas, kad stipresnio intelekto apraiškos priklauso nuo ugdymo, tyrinėdami ir priešingą reiškinį: ko visam gyvenimui netenka žmogus, jeigu nebuvo lavintas.
Pvz., jeigu su kūdikiu nekalbėsime iki 2 m., kalbėti jis nebeišmoks niekada. Pagrindinė išvada gana abstrakti: 50 procentų gabumų yra prigimtiniai, kiti 50 procentų – išugdyti. Bet kas pasakys, į kuriuos 50 procentų gebėjimų (matematinius, erdvinius ar muzikinius) suaugusieji turėtų orientuotis, užsiiminėdami su savo naujagimiu? Manyčiau, turime tikėti, kad mūsų vaikas bus gabus viskam. Jam tik reikia padėti atsiskleisti.
Ar galima išlavinti vaiko muzikinę klausą? Ar vis dėlto ji Dievulio duota arba neduota?
Jeigu vaikas gimė sveikomis ausimis, klausą jis turi. Sugadinti ją galima labai greitai, kaip ir suaugusiojo: užteks vieno garsaus šūvio, ir ausų būgneliai plyš. Kadangi kūdikių ir vaikų klausa dar labiau pažeidžiama, namuose teks vengti decibelų. Patartina jų vengti ir vyresniame amžiuje, kad neliktumėme kurti. Tačiau sugadinti MUZIKINĖS klausos neįmanoma. Ją galima tik išlavinti. Kartą išlavinus, ji išliks visam gyvenimui – kaip tvirtai suformuotas įgūdis. Ir kuo anksčiau tai atsitiks, tuo įgūdis bus tvirtesnis. Visada lyginu muzikinės klausos įgijimą su plaukimu ar važiavimu dviračiu.
Kartą išmokus, įgūdis pasilieka net jo nenaudojant dešimtis metų. Ar turime muzikalumą, arba muzikinę klausą, parodo du požymiai: gebėjimas atkartoti ritmą ir melodiją. Nebūtinai vienu metu. Ir nebūtinai atkartoti: jeigu žmogus skiria, ar ritmas „tas pats“ ir „ne tas pats“, o melodija „tiksli“ ir „netiksli“, jo muzikinė klausa gera. Atkartojimas – jau kitas žingsnis, kuriam reikia lavinimo. Įgusti tiksliai atkartoti ritmus ir melodijas gali kiekvienas, tik vieniems tai kainuos mažiau, kitiems – daugiau pastangų. Galime manyti, kad vienų įgimtas muzikinis intelektas stipresnis, tačiau jeigu šalia lavintų metinukų į grupę ateina naujokas, jo reakcijos į muziką aiškiai atsilieka nuo bendraamžių. Tarkime, grupėje buvo aštuoni vaikai. Nejau visi jie turi vienodą įgimtą gebėjimą muzikuoti, kurio netyčia neturi naujokėlis? Išvada peršasi savaime: ankstyvasis lavinimas slapčia atliko savo darbą.
Ar galima „nulavinti“, sugadinti kūdikį nemokšišku lavinimu?
Dar ir kaip. Nes kūdikiai VISKĄ pasiima iš juos supančios aplinkos. Ir jeigu čia pat gražiai padainavę kūdikiui lopšinę (2 minutes) susiginčysime su vyru (15 minučių), o kaltę suversime anytai (bent 3 dienos), kokią pamoką stipriau įsisavins kūdikis? Kaip buvo parašyta dr. Š.Suzuki vaikystės mokykloje: „Charakteris – pirmiausia, gebėjimai – po to“.
Negalime teigti, kad irzlumas, pyktis, apmaudas yra susiformuoti įgūdžiai. Juos vadiname nuotaikomis, būdo bruožais arba charakterio savybėmis. Deja, jų tiek daug mūsų aplinkoje, kad perimame kokį nors bruožą iš visų mus supančių žmonių.
Vaikas iš karto savo elgesiu parodys, kas šeimoje gerai, o kas – nelabai. Nei ankstyvojo ugdymo grupės, nei mokykla to nepakeis – tik artimiausi suaugę žmonės. Jeigu jie mato vaiko elgesio problemas ir bando jas spręsti, ieškoti informacijos ar profesionalų pagalbos, net sunkiausi vaiko elgesio atvejai įveikiami.
Žinoma, jeigu tėvai atranda ir pripažįsta savo padarytas klaidas vaiko atžvilgiu. Mes nesame tobuli tėvai, todėl ir „numokome“. Ne žodžiais, bet dažniausiai savo elgesiu. Jeigu suvokiame, kaip sunku įžvelgti, o paskui pakeisti savo nepageidautiną savybę, tai ko norėti iš vaikų? Ir net nemokšiškiausias mokytojas, kuris su kūdikiu bendraus 45 minučių per savaitę, tikrai jo „nenumokys“. Jis gali tik nieko neišmokyti.
Bet pakenkti gali suaugusio žmogaus rėkimas, grasinimai, bausmės – t.y., psichologinis ar fizinis smurtas. Ar tai vyksta namuose, ar mokykloje, nesvarbu. To neturėtų būti…
Ar tiesa, kad pirmąjį pusmetį geriausias lavinimas – tai įvairios mankštelės, pratimukai, kūnelio lietimas ir masažiukai?
Taip, fizinės pratybos ir taktilinis kontaktas su kūdikiu yra nepamainoma jo ankstyvojo lavinimo dalis.
Tačiau net užsiiminėjant įvairaus pobūdžio mankštelėmis galima tuo pat metu veikti ir vaiko intelektą – su juo kalbėtis, juokauti, išdykauti, skaičiuoti, dainuoti ir t.t. Geriausias lavinimas – tai įvairūs žaidimai.
Liaudis senovėje buvo itin išradinga kūdikių atžvilgiu: jeigu lopšinės skirtos nuraminimui, tai būdravimo periodams prigalvota visokių kykojimų, žaidinimų, skaičiuočių. Jos „tobulinamos“ kūdikiui augant, kai jį galima smarkiau kratyti (sūpavimai ant kojos), kai jo pirštukai tampa savarankiškesni (smulkiosios motorikos žaidimai), savarankiško judėjimo skatinimas (bėgiojimai, šokinėjimai, kojų kilnojimai – smagiausia visais šiais judesiais tiesiog… šokti pagal muziką). Nesvarbu, kuo užsiimsite. Jeigu turite laiko žaisti su vaiku, jis lavės. Ir vyresniame amžiuje nevaikščios aplink zyzdamas: „Ką man veikti?“.
Ginta Liaugiminienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.01.25.
Susiję straipsniai
