Kokio temperamento jūsų vaikas?

Nesunkiai galima pastebėti, kad skiriasi ne tik atskirose šeimose augantys, bet ir tos pačios šeimos vaikai, ir šie skirtumai matomi nuo pat gimimo. Jau patys mažiausi kūdikiai skirtingai reaguoja į aplinką, yra lengviau ar sunkiau nuraminami, būna lankstesni ir lengviau prisitaiko prie gyvenimo pokyčių arba gali ilgai protestuoti, jei kas nors pasikeičia.

Šie vaikų skirtumai aiškinami nevienodu temperamentu. Temperamento bruožai yra įgimti, būdingi vaikui daugelyje situacijų, o vėliau sudaro pagrindą suaugusio žmogaus asmenybei formuotis.

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė. www.psichoterapija-jums.lt

Mokslininkai yra aprašę šiuos 9 temperamentą apibūdinančius bruožus:

Aktyvumo lygis – tai kūdikio ar vaiko judrumas, jo rankų, kojų, galvos ar liemens judesių intensyvumas ir dažnumas, aktyvių ir neaktyvių laikotarpių santykis. Vieni kūdikiai nuolat juda, jiems sunku pakeisti sauskelnes (vystyklus) ar drabužėlius, kiti ramesni. Yra kūdikių, kurie gali ilgesnį laiką būti ramūs ir stebėti aplinką, kitiems reikia nuolatinės priežiūros. Vyresni vaikai irgi gali būti labai judrūs, nuolat įsitraukę į aktyvias veiklas arba ramesni.

Ritmiškumas – galimybė nuspėti, kada vaikas ką darys. Yra mažylių, kurie jau nuo pat gimimo laikosi tam tikro miego ir būdravimo, valgymo, tuštinimosi ritmo, kitų ritmas yra chaotiškesnis.

Artėjimas arba atsitraukimas – tai, kaip vaikas reaguoja į naujus stimulus (naują maistą, žaisliuką arba pasirodžiusį nepažįstamą žmogų). Artėjimo reakcijos yra teigiamos, lydimos šypsenos, balso (čiauškėjimo, gugavimo, kalbėjimo) arba judesių (naujo maisto nurijimo, naujo žaisliuko siekimo, aktyvaus žaidimo ir panašiai), atsitraukimo reakcijos yra neigiamos, lydimos atitinkamos nuotaikos (verkimo, niurzgėjimo) arba judesių (atsitraukimo, naujo maisto spjovimo, žaisliuko stūmimo). Ar vaikas noriai sutinka naujus, jam nepažįstamus žmones ir smalsiai reaguoja į naujas situacijas? Ar jis geriau linkęs dvejoti ar net priešintis naujovėms?

Prisitaikymas – vaiko atsakas į naujas arba pasikeitusias situacijas. Ne tiek svarbu pradinės reakcijos, kiek tai, ar lengvai vaikas geba šias reakcijas pakeisti. Ar vaikui sunku prisitaikyti, kai pasikeičia įprasta dienotvarkė? Ar jam sunku vieną veiklą pakeisti kita? Ar jam prireikia daug laiko, kad prisitaikytų prie naujos situacijos?

Reagavimo slenkstis – jį apibūdina stimulų intensyvumo lygis, kurio reikia, kad vaikas į juos sureaguotų. Tai gali būti sensoriniai stimulai, veikiantys vaiko pojūčius, aplinkos daiktai arba žmonės. Ar vaikas yra išrankus maistui, ar valgo beveik viską? Ar vaikas reaguoja į tam tikrus drabužių audinius, skundžiasi, kad jie graužia, kanda? Ar vaikas stipriai reaguoja į įvairius garsus, o gal kai kurie garsai jį ypač erzina?

Reakcijos intensyvumas – atsako energijos lygis, neatsižvelgiant į tai, koks tai atsakas ar kur jis nukreiptas. Ar kūdikis stipriai ir garsiai reaguoja į visa tai, kas nutinka, net esant santykinai nereikšmingiems įvykiams? Ar vaikas stipriai ir emocingai parodo, jog jam malonu arba kad jis nusiminęs? Ar vaikas tuomet, kai nusimena, tiesiog tampa tylesnis?

Nuotaikos kokybė – linksmo, draugiško, malonaus elgesio kiekis, palyginus su nedraugišku elgesiu, verksmingumu. Kaip vaikas apskritai mato pasaulį: ar jam stiklinė atrodo pusiau tuščia, ar pusiau pilna? Ar jis daugiau pastebi tai, kas gyvenime yra pozityvaus, ar negatyvius dalykus? Ar jis apskritai jaučiasi laimingas, ar dažniausiai atrodo rimtas?

Blaškumas – šis bruožas apibūdina, kiek vaikas gali tęsti pradėtą veiklą, nepaisant išorinių stimulų. Vieni kūdikiai greitai reaguoja į pasigirdusius garsus ar pasikeitusį vaizdą, nustodami žįsti ar valgyti iš buteliuko, kiti į tai nekreipia dėmesio. Vyresnis vaikas gali gebėti tęsti savo veiklą, atlikti būtinas užduotis, nepaisydamas to, kas vyksta aplinkoje, kitas greitai nukreipia dėmesį į aplinką ir turi sunkumų užbaigti tai, ką buvo pradėjęs.

Dėmesio sukaupimas ir išlaikymas – kiek laiko vaikas gali išlaikyti dėmesį ir ar geba tęsti savo veiklą, nepaisant trukdžių. Ar vaikas toliau dėlioja dėlionę, net jei kas nors nepavyksta, ar meta ją ir ieško kito užsiėmimo? Ar vaikas gali palaukti, kol bus patenkinti jo poreikiai? Ar vaikas stipriai reaguoja, kai nutraukiamas jo užsiėmimas?

Šie sudėtiniai temperamento bruožai gali sudaryti įvairius derinius, kurie kasdieniame gyvenime gali būti suskirstyti į tokias temperamentų grupes:

1. „Lengvas“ temperamentas – jam priskiriami vaikai, kurie pasižymi savo biologinių funkcijų reguliarumu (galima pastebėti aiškų ritmiškumą, kada kūdikiai išalksta, miega, būdrauja, tuštinasi), domėjimusi naujais dalykais (šie kūdikiai ar vaikai noriai ragauja naują maistą, domisi naujais žaisliukais), greitu prisitaikymu prie pokyčių (greitai apsipranta naujoje aplinkoje ar prisitaiko prie naujo žmogaus), bendrai gera nuotaika, emocijos yra silpno arba vidutinio intensyvumo. Šie vaikai gali žaisti, nepriklausydami nuo kitų, greitai išmokti naujų dalykų. Jie gana lengvai ir greitai atsigauna, ištikus kokiai nors stresinei situacijai.
2. Mažai reaktyvūs vaikai pasižymi aukštu slenksčiu nemalonioms patirtims (jie ne taip jautriai reaguoja į stresines situacijas), tačiau sunkiai gali nurimti.
3. Stipriai reaktyvūs vaikaipasižymi žemu slenksčiu stresui (jie labai jautriai ir greitai reaguoja į stresines situacijas), tačiau lengvai ir greitai patys nurimsta, įvykus kokiam nors nemaloniam įvykiui.
4. „Sunkaus“ temperamento vaikai pasižymi žemu streso slenksčiu (jautriai ir greitai reaguoja į stresą) ir sunkiai gali patys nurimti. Jų savybės iš esmės yra priešingos toms, kurios būdingos „lengvo“ temperamento vaikams: jiems būdingas biologinių funkcijų nereguliarumas, vengimas to, kas nauja, ilgas prisitaikymas prie pokyčių, intensyvios ir dažnos neigiamų emocijų išraiškos.

Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad vaikai gali būti nevienodai „sunkaus“ ar „lengvo“ temperamento skirtingose situacijose: į vienus reikalavimus ir tam tikromis aplinkybėmis reaguoti kaip „lengvo“ temperamento atstovai, kitomis aplinkybėmis – prieštarauti ir būti „sunkūs“.

Temperamentas nėra diagnozės nustatymas: čia mes kalbame apie plačią vaikų, paauglių ar suaugusiųjų elgesio stilių įvairovę. Labai svarbu žinoti, kad savaime temperamento bruožai nėra nei geri, nei blogi: kiekvienas jų gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų aspektų.

Didžiulę įtaką temperamento bruožų pasireiškimui daro ir tėvai, kurie gali padėti vaikui prisitaikyti, net ir turinčiam „sunkų“ temperamentą.

Aktyvūs vaikai gali nukreipti savo aktyvumą ir energiją į sportą, suaugę sėkmingai dirbti tokiose pozicijose, kur reikia daug energijos, atlikti daug įvairių skirtingų pareigų.

Blaškumas gali „pakišti koją“ tuomet, kai reikia susikaupti mokantis, tačiau galimybė lengvai vaiką perkalbėti gali būti naudinga tuomet, kai jį reikia nukreipti nuo netinkamo elgesio į konstruktyvesnį.

Emocijų intensyvumas padeda vaikui pasiekti, kad į jo poreikius būtų atsižvelgiama labiau, nei į kitų, tačiau su juo gyventi gali būti tikras iššūkis. Šie vaikai gali būti talentingi menui.

Esant reguliarioms biologinėms funkcijoms, kūdikį ir vyresnį vaiką tėvams kur kas lengviau prižiūrėti ir juo pasirūpinti, nei tuomet, kai alkį ar nuovargį sunku numatyti. Tačiau „nereguliarūs“ žmonės lengviau prisitaiko prie laiko pokyčių keliaudami, jiems lengviau dirbti tuomet, kai darbo laikas yra neįprastas ar kintamas.

Jautresni įvairiems aplinkos stimulams žmonės dažnai būna kūrybiškesni, meniškos prigimties.

Vaikai, kurie sunkiau prisitaiko prie naujų situacijų ir nelinkę tyrinėti naujovių, rečiau patenka į pavojingas situacijas, jiems mažiau įtakos daro bendraamžiai.

Gebantys atkakliai tęsti pradėtą veiklą vaikai gali būti pavadinti kantriais arba užsispyrusiais – priklausomai nuo to, kokių lūkesčių turi suaugusieji. Kantrumas, atkaklumas gali būti naudingi bruožai, siekiant užsibrėžtų tikslų. Tačiau vaikas, kuris nėra toks atkaklus, gali įgyti naudingų socialinių įgūdžių, nes jis greitai supranta, jog jam gali padėti kiti, ir ugdo įgūdžius, reikalingus šią pagalbą susiorganizuoti.

Optimizmas yra įgūdis, kuris labai vertingas mums visiems. „Pusiau pilnos stiklinės“ matymas gali padėti siekti savo tikslų, nesugniužti, išgyvenant stresines situacijas, mokytis naujų dalykų. Tačiau rimti vaikai irgi turi savo privalumų: jie daugiau analizuoja ir atidžiau įvertina tas situacijas, su kuriomis susiduria.

Nuo ko priklauso vaiko temperamentas?

Temperamento bruožai yra biologinės kilmės – įgimti, todėl vaikai tokie skirtingi nuo pat gimimo. Savo temperamento mes nesirenkame ir patys nesukuriame. Tyrimai rodo, kad identiški dvyniai pasižymi panašiu reagavimu į stresą, net jei jie auga atskirai vienas nuo kito. Kai kuriais atvejais temperamento formavimuisi svarbus ir mamos patiriamas stresas nėštumo metu arba infekcija, kuri paveikia vaisių. Tiriant temperamento biologinį pagrindą, analizuojami įvairūs hormonai ir kiti svarbūs junginiai, kurių receptoriai yra smegenyse (glutamatas, gama amino-sviesto rūgštis, dopaminas, norepinefrinas, serotoninas, opioidai, acetilcholinas, kortikotropiną atpalaiduojantis hormonas, lytiniai hormonai, vazopresinas ir oksitocinas). Stipriai reaktyvus temperamentas skiriasi nuo mažai reaktyvaus temperamento, vertinant sujaudinimo slenkstį migdoliniuose kūnuose (smegenų srityje, kuri yra atsakinga už emocijų reguliavimą).

Tačiau šalia biologinių temperamento formavimosi priežasčių labai svarbu ir tai, kaip temperamentą ir jo pasireiškimą veikia aplinka, kurioje gyvena vaikas.

Tarp vaiko temperamento ir jo aplinkos yra nuolatiniai abipusiai ryšiai:

Viena vertus, emociškai šiltas, priimantis ir padrąsinantis tėvų elgesys gali sušvelninti vaiko pykčio ir nepasitenkinimo raišką, sustiprinti valingą kontrolę ir paskatinti teigiamą emocingumą. Nenuoseklus arba šiurkštus tėvų elgesys (taikant pernelyg griežtas, žiaurias bausmes) gali sustiprinti vaiko neigiamą emocingumą.

Kita vertus, tėvams kur kas lengviau būti „gerais“, kantriais tėvais, kai vaikas yra lengvai prisitaikantis ir nuraminamas, linkęs į teigiamą emocingumą, o itin aktyvus, greitai susierzinantis, daug reikalaujantis arba vengiantis vaikas gali sukelti neigiamus tėvų jausmus ir paskatinti juos vengti kontakto su vaiku.

Tie patys tėvai gali būti „tinkami“ tėvai vienam vaikui, prie kurio temperamento pavyksta prisiderinti geriau, ir „blogi“ tėvai kitam vaikui, kurio temperamentas sudėtingesnis. Svarbiausia – tėvų ir vaikų tarpusavio santykis ir gebėjimas suprasti, „susikalbėti“ tarpusavyje, o ne vienos ar kitos pusės savybės.

Kultūriniai temperamentų skirtumai

Įdomu, kad skirtingos kultūros gali turėti įtakos vaiko charakterio formavimuisi: vienose kultūrose vertinami tylūs ir paklusnūs vaikai, kitose – drąsūs ir gebantys „už save pakovoti“. Toje pačioje šeimoje gali būti skirtingas tėvų ar tėvų ir senelių požiūris į tai, koks vaikas turėtų būti, be to, dažniausiai skiriasi lūkesčiai, atsižvelgiant į vaiko lytį: iš berniukų tikimasi didesnio aktyvumo, energingumo, iš mergaičių – ramumo ir paklusnumo.

Labai svarbu pasikalbėti, kokias vaiko temperamento savybes jūs norėtumėte skatinti, kokias jums norėtųsi keisti: nėra nieko blogiau, kaip situacija, kai mama moko vaiką atsitraukti ir ignoruoti, jei kitas vaikas nori jį nuskriausti (pasityčioti ar užgauti fiziškai), o tėtis, priešingai, skatina „duoti atgal“.

Kaip bendrauti su skirtingo temperamento vaikais?

Nesistenkite pakeisti savo vaiko charakterio, bet pirmiausia pažinkite vaiką ir pabandykite suprasti, koks jis yra: energingas, aktyvus, drovus ir baikštus, greitai nuliūstantis, jautrus bet kokiems pasikeitimams ar lengvai prisitaikantis. Pažindami savo vaiko temperamentą, galite būti geresni tėvai. Temperamento savybės nėra tinkamos arba netinkamos, geresnės ar blogesnės už kitas. Kiekviena jų turi savo privalumų ir trūkumų. Svarbiausia su šiomis savybėmis išmokti gyventi.

• Jeigu vaikas yra lėtas ir ramus, sunkiai prisitaikantis prie aplinkos ar dienotvarkės pokyčių, jam reikia skirti laiko persijungti iš vienos veiklos į kitą, vaiką pravartu perspėti apie numatomus pasikeitimus iš anksto.
• Aktyvus ir energingas vaikas greičiausiai nesielgs ramiai parduotuvėje ar kitoje vietoje, kur daug dirgiklių aplinkoje (triukšmas, daug prekių, žmonių, šviesos ir taip toliau), todėl reikėtų iš anksto apgalvoti, ar jį vesitės į tokią aplinką.
• Droviems vaikams galima padėti tapti drąsesniems, jautriai ir lėtai jiems padedant prisitaikyti prie naujų patirčių. Jie tampa drąsesni tuomet, kai tėvai paskatina susidurti su naujais dalykais, o išlieka drovūs tada, kai tėvai juos pernelyg stipriai saugo.
• Agresyvesniems ir „sunkesnio“ temperamento vaikams naudinga iš tėvų gauti daugiau kontrolės ir struktūros, tačiau bendraujant su šiais vaikais reikėtų vengti kritikos (barimo, bausmių) ir kitų negatyvių emocijų (pykčio, nusivylimo).

Kai vaiko temperamentas yra sudėtingesnis, labai svarbu, kad tėvų bendravimas su jais išliktų kaip galima pastovesnis. Tai tinka tiek droviems vaikams, kuriems svarbi švelni disciplina ir nuolatinis padrąsinimas, tiek vaikams, turintiems savireguliacijos sunkumų, kuriems reikalinga nuolatinė tvirta kontrolė ir tėvų ramybė.

Suprasti vaiko temperamentą ir į jį atsižvelgti nereiškia pašalinti iš vaiko gyvenimo visus stresus ir konfliktus – priešingai, jie yra būtini vaiko raidai, kai, augant vaikui, didėja ir lūkesčiai jam. Sutrikimų atsiranda tuomet, kai streso kiekis yra pernelyg didelis vaikui – tuomet tėvai turėtų būti „amortizatoriai“, sušvelninantys įtampą keliančias situacijas ir palikdami streso tiek, kiek vaikas gali įveikti.

„Mamos žurnalas“