Nerimas ir baimė – šių dienų palydovai, kurių draugija gali imti varginti vis labiau, o ypač turėti stiprios neigiamos įtakos mažųjų emocinei ir psichologinei savijautai.
Kaip šeimoje kovoti su baimėmis ir nepasiduoti užklupusiam nerimui, pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologė Brigita Ražinskaitė.
Kas yra nerimas ir baimė? Kas juos gali sukelti?
Nerimas ir baimė yra natūralios žmogaus organizmo reakcijos, kurios labai reikalingos mūsų kasdienybėje. Baimė padeda prisitaikyti bei įveikti įvairiausias sudėtingas gyvenimo situacijas, įspėja apie gresiantį pavojų ir laiku apsaugo. Baimė yra susijusi su konkrečiais, realiais dalykais, o nerimas neturi aiškios priežasties – dažnai tiesiog nerimaujama tiksliai negalint įvardinti nerimą keliančio objekto. Tai tarsi reakcija į kažką pavojingo ar bauginančio.
Kalbant apie vaikus ir jų santykį su baime ir nerimu, reikėtų atsigręžti į vaikystės laikotarpį, kai ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikams jau kyla aibė faktinių klausimų apie juos supantį pasaulį: „kodėl”?, „kaip”?, „kada”? Vaikai gali stipriai išgyventi tėvų išsiskyrimą, bijoti tamsos, griaustinio ar žaibo, pasilikimo vienumoje, atsiskaitymo darbų mokykloje, jautriai išgyventi bendravimo sunkumus, baimintis dėl mirties ir t.t. Kai kurių vaikų baimių tėvai gali nesuprasti, manyti, kad tai kvaila ir išgalvota, tačiau kiekvienam vaikui jo baimės yra didelės ir rimtos, tad tėvai turėtų skirti tam reikiamo dėmesio, o ne numoti į vaiko bėdas ranka, o tuo labiau, nebandyti jų sumenkinti.
Kokie ženklai išduoda, kad vaikas išgyvena baimę ar jaučia nerimą?
Kiekvienas vaikas šias emocijas išgyvena skirtingai.
Baimės požymius galima sieti su nesaugumo jausmu, bejėgiškumu, pažeidžiamumu. Depresyvi nuotaika – taip pat atspindi baimės jausmą. Nerimą išduoda vaiko verksmas, irzlumas, baimingumas, vengimas bendravimo ir prisilietimų, sunkiai valdomas ar judrus elgesys, greitai kintanti, iki galo nebaigiama veikla, negalėjimas nustygti vietoje.
Viduje „uždaromas“ nerimas gali pradėti reikštis per taip vadinamus psichosomatinius simptomus, kuomet vaikui be aiškios fiziologinės priežasties ima skaudėti pilvą, galvą, vargina lengvas galvos svaigimas, kyla permainingi, bet nuolatiniai nervingumo jausmai, apima drebulys, pasireiškia raumenų įtemptumas, prakaitavimas, širdies plakimo sustiprėjimas, tampa sunku susikaupti, atsiranda miego ir apetito sutrikimai. Todėl kiekvienu atveju tėvams reikalingas atidus vaiko stebėjimas, jo emocinės savijautos ir elgesio įvertinimas, pokyčių sekimas ir analizavimas.
Koronavirusas ir karantinas – vaiko akimis. Kaip tėvams bendrauti šiomis temomis su atžalomis ir kaip padėti suvaldyti vaikui kylantį nerimą dėl jam nepažįstamų reiškinių?
Tėvai visada yra pirmas pavyzdys savo vaikams, galintis pamokyti, kaip reikėtų susidoroti su nerimu.
Bene svarbiausia (kartais, beje, sunkiausiai įgyvendinama) taisyklė tėvams – į stresą keliančias situcijas patiems reaguoti ramiai ir stengtis nuraminti vaiką. Apie tai, kas vaiką neramina, reikėtų kalbėtis atvirai ir jam suprantamai, neslepiant svarbių dalykų. Šiuo atveju, kai nerimą kelia koronaviruso grėsmė, suaugusiems reikėtų būti itin kantriems, stengtis bendraujant su vaikais nesusierzinti, jeigu atžaloms reikėtų kartoti tuos pačius atsakymus kelis kartus per dieną. Svarbiausia šiuo visiems įtemptu laikotarpiu kuo daugiau laiko būti su šeimos nariais, prasmingai drauge leisti laiką, bendrauti ir žaisti.
Neramiu metu fiziniai kontaktai, tokie kaip apkabinimas, pabučiavimas, yra labai svarbūs gerai vaiko savijautai. Moksliškai įrodyta, kad vaikui apkabinimų reikia bent 10 kartų per dieną. Apkabinimas – ne vien meilės išraiška, jis veikia ir kaip padrąsinimas, nuraminimas, skatina abipusį pasitikėjimą, stiprina tarpusavio emocinį ryšį. Jei tokiu sunkiu momentu tėvams, bendraujant su vaikais aktualijomis apie virusą, pritrūktų kūrybiškumo ir vaizduotės, visada galima pasinaudoti kitų jau sukurtais ir taikomais metodais. Neseniai interneto platybėse pasirodė psichologės Manuela Molina Cruz kurta knygelė, kuri žaismingai ir suprantamai mažiesiems paaiškina apie naująjį koronavirusą.
Ko šiuo laikotarpiu tėvai turėtų mokyti vaikus, į ką turėtų atkreipti dėmesį?
Prieš porą savaičių visoje šalyje paskelbus karantiną įsigaliojo visuotinė drausmė ir reikalavimai, kaip turėtume elgtis, kad išvengtume ligos plitimo. Suaugęs žmogus suvokia, dėl ko reikia plauti rankas, tačiau vaikui dėl to gali kilti neaiškumų. Tėvai turėtų paaiškinti, kad norint neužsikrėsti koronovirusu reikia nusiplauti rankas šiltu vandeniu ir muilu, ir tą reikėtų daryti kaip įmanoma dažniau. Svarbu, jog suaugusieji mažiesiems rodytų tinkamą pavyzdį šiuo metu patys vengdami susitikimų su draugais, neidami iš namų be reikalo.
Matydami tėvų demonstruojamą elgesį, vaikai greičiau ims suvokti, jog ir jiems laikinai negalima matytis su klasės ar kiemo draugais, ir kad daugiau laiko reikėtų leisti namuose kartu su artimaisiais.
Vaikai turi suprasti, kad šiuo metu namai – jiems pati saugiausia vieta, nes lauke užkratas gali tykoti bet kur: kosintis, čiaudintis, sergantis žmogus, į orą kartu su seilių lašeliais skleidžia daugybę virusų, kuriuos gali įkvėpti šalia esantys sveiki žmonės ir užsikrėsti.
Kokie praktiniai būdai gali padėti vaikams kovoti su nerimu ir baimėmis?
Vienas iš pagrindinių ir natūralių būdų kovoti su nerimu ir baime, taip pat puiki galimybė išsaugoti tvirtesnius tarpusavio santykius šeimoje, yra aktyvi veikla ir judrūs žaidimai. Priklausomai nuo vaiko amžiaus ir norų, nuo būsto erdvės ir kitų sąlygų ar galimybių, yra nemažai puikių užsiėmimų: šokinėjimas per šokdynę, pratimai su lanku, slėpynės, landžiojimas pro sustatytas kėdes ar suolų tunelį, žaidimai su kamuoliu, žodžių estafetė, šokinėjimo žaidimai ir t.t. Tėvai, žaisdami ir džiaugdamiesi kartu su vaikais, mažiau nerimaus patys.
Kitos naudingos priemonės, kurios perduoda per daug metų sukauptą išmintį, ugdo vaiko pažinimą apie pasaulį, yra filmai, knygos, pasakos. Galėčiau rekomenduoti autorės Karen Young knygas. Pirmoji – „Ei, šaunuoli. Knyga vaikams apie nerimą ir drąsą“. Ši knyga moko, kaip įveikti nerimą ir surasti savyje drąsos galių. Kitas minėtos autorės kūrinys – „Ei, karžygy. Knyga vaikams apie nerimą“ – padedantis išaiškinti vaikams, kas yra nerimas ir suteikiantis žinių, kaip iš jo išsivaduoti. Šios ir panašaus pobūdžio vaikiškos literatūros knygos skaitančiam vaikui atskleidžia, jog nerimą įmanoma įveikti bei supažindina, kokių yra sėkmingų ar netinkamų kelių su juo kovoti. Taip pat, knygų skaitymas lavina vaiko vaizduotę, ugdo jo asmenybę, moko vertybių.
Kur tėvai ir vaikai galėtų kreiptis pagalbos dėl šiuo metu jų šeimą apnikusių neigiamų jausmų?
Šiuo sunkiu ir sudėtingu etapu, natūralu, kad gali kilti neigiamų emocijų ir išgyvenimų. Apie jas visada, ne tik karantino metu, būtina pasikalbėti su artimuoju ar draugu. Jei tokių žmonių šalia nėra, arba nesinori savo bėdų išsakyti pažįstamam asmeniui, visuomet galima kreiptis pagalbos į specialistus – psichologus, psichoterapeutus – kurie pasiruošę išklausyti kiekvieną žmogų bei padėti kartu įveikti užklupusias negandas. Karantino metu privatūs psichologai, psichoterapeutai teikia konsultacijas tik nuotoliniu būdu. Nemokamų pagalbos linijų darbas vyksta įprastai.
