Krikštynų papročiai ir prietarai

krikstynos — Vienas iš labiausiai tradicijomis apipintų vaiko gyvenimo etapų būdavo krikštynos

Daugumoje šeimų ir šiais laikais krikštynos yra didelė ir svarbi šventė. Kūdikis pakrikštijamas bažnyčioje, iškeliamos vaišės.

O kaip buvo seniau? Apie praėjusiame amžiuje Lietuvoje gyvavusias krikštynų tradicijas kalbamės su Lietuvos liaudies buities muziejaus Edukacijų ir renginių skyriaus vedėja, muziejininke Danute Blaževičiene.

Vienas iš labiausiai tradicijomis apipintų vaiko gyvenimo etapų būdavo krikštynos, kurioms šeimos ruošdavosi, praėjus vos kelioms dienoms po kūdikio gimimo.

Krikštynos vos gimus

Seniau svarbiausia buvo ne pačios krikštynos, o palydėtuvių į bažnyčią ceremonija. Ieškant informacijos įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, pavyko surinkti daugybę liudijimų apie pasiruošimo krikštynoms reikšmingumą.

Kodėl mažylio vežimas krikštyti buvo toks svarbus? Mat katalikybę propaguojančiose lietuvių šeimose, baiminantis ankstyvo mažojo angelėlio pasitraukimo iš gyvenimo, tapo įprasta kūdikius krikštyti, praėjus dviems ar trims dienoms po gimimo. Mamos dažniausiai tuo metu dar būdavo neatsigavusios nei fiziškai, nei emociškai. Svečius jos sutikdavo ilsėdamosi lovose. Mažylį į bažnyčią veždavo krikšto tėvai. Beveik visoje Aukštaitijoje, Žemaitijoje bei Dzūkijoje jie vadinti kūmais, o Suvalkijoje bei Šiaurės Aukštaitijoje – podžiais (podis, podžius, podė). Nepatyrusius, pirmose krikštynose dalyvaujančius krikšto tėvus pas kunigą palydėdavo gimdymą priėmusi močiutė-pribuvėja. Tėvai vaikelio ir jo krikštatėvių laukdavo namuose. Vaišės paprastai būdavo surengiamos vakare, po Krikšto Sakramento priėmimo ceremonijos.

Krikštatėviai – svarbiausia

Krikštatėvius – kūmus – kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo būti gerbiamus kaimo žmones ar artimiausias gimines. Tėvai visada krikštatėviais rinkdavosi tik dorus, sąžiningus žmones, nes buvo tikima, kad užaugę vaikai bus panašūs į krikštatėvius.

Kūmų ar podžių misija turėjo ypatingą prasmę – mirus tėvams, jie įsipareigodavo globoti ir užauginti vaikelį. Krikšto tėvai krikštavaikiui negailėdavo ir patarimų, susitikdavo pasikalbėti. Jie dalyvaudavo didžiosiose šeimos šventėse, per Velykas ir Atvelykį būtinai turėdavo numarginti margutį krikšto vaikui. Suvalkijoje galiojo nerašyta taisyklė – per vestuves podžiai tapdavo pakrikštytojo vaiko piršliais.

Praėjusiame amžiuje krikštynoms suteikta kita, dvasingesnė, prasmė. Krikšto tėvai būdavo tarsi vaiko apsauga nelaimės atveju. Tikėdami svarbiu krikštatėvių vaidmeniu krikštavaikio gyvenime, tėvai dažnai nežiūrėdavo giminystės, o kviesdavo ypač gerbiamus parapijos žmones. Geriausia, kad krikšto tėvai būtų ne vyras ir žmona. Tada vaikas turi dvi globojančias šeimas. Manyta, kad vienam krikštatėviui nustojus rūpintis mažyliu, jo pareigas perims antrasis.

Kai kuriuose Lietuvos regionuose vaikas turėdavo ne vienerius, o keletą krikštatėvių. Tie, kurie pasirašydavo bažnyčios knygoje, vadinti tikraisiais, o kiti – garbės krikštatėviais. Pastarųjų pareigos būdavo ne tokios sureikšmintos. Jie krikštavaikiu rūpindavosi tik mirus ar nuo vaiko nusigręžus tikriesiems krikštatėviams.

Krikšto tėvai kūdikio tėvams paruošdavo ir smulkių dovanėlių – maišelį manų kruopų, gabalinio cukraus, riestainių, naminės duonos, muilo

Krikštatėvių pareigos panašios

Prieš išvykimą į bažnyčią tėvai ir kūmai užkąsdavo, išgerdavo. Tikroji puota vykdavo vakare – krikštatėviams grįžus iš bažnyčios. Valgį į krikštynas susinešdavo svečiai: kas lašinukų, kas dešros ar kiaušinienės.

Svarbiausia krikštamotės dovana buvo krikšto marškinėliai. Krikšto drabužėlis turėjo būti baltas. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Jo baltumas simbolizavo tyrumą. Tai – Dievo drabužis. Apeigų metu jis įgyja magiškų apsauginių galių, todėl kiekviena motina saugojo savo vaikų krikšto marškinėlius. Senieji papročiai byloja, kad vaikelio krikšto drabužį turėtų pasiūti ir išsiuvinėti krikštamotė, nes tai simbolizuoja užsimezgantį dvasinį ryšį. Seniau žydra spalva simbolizavo Marijos apsiaustą, o rožinė – Jėzaus Kristaus, tad atitinkamai tokiomis spalvomis buvo dekoruojami mergaičių ir berniukų krikšto drabužėliai.

Visoje Lietuvoje žinomas toks spėjimas: norint, kad vaikai tarpusavyje gražiai sugyventų, labiau vienas kitą mylėtų, reikia tais pačiais krikšto marškinėliais krikštyti visus toje šeimoje gimusius kūdikius.

Krikšto tėvai kūdikio tėvams paruošdavo ir smulkių dovanėlių – maišelį manų kruopų, gabalinio cukraus, riestainių, naminės duonos, muilo.

Pavyzdžiui, kuopos dovanotos tam, kad gimdyvei nereikėtų važiuoti į miestelį pirkti produktų pirmajai vaiko košei. Praėjusiame amžiuje paaugusiems kūdikiams duodavo čiulpti ir cukraus gabalėlių, suvyniotų į audinį. Tai buvo svarbi krikštatėvių dovana, nes cukraus žmonės savo ūkiuose neturėdavo – jį reikėdavo pirkti krautuvėje ir gana brangiai mokėti.

Juodą duoną, be abejonės, krikštynų metu vaišių dalyviai suvalgydavo. Tikėta, kad prie jos paguldytas vaikelis bus apsaugotas nuo negandų, augs ramus ir tvirtas. Todėl, laikantis tradicijų, neretai taip ir elgtasi.

Krikštatėvių pareigos iš esmės nepasikeitė. Iš šiais laikais krikšto tėtis rūpinasi auka bažnyčiai ir vaišėmis. Krikšto mama paruošia vaikui drabužėlius, perka žvakę, pasirūpina dovanėlėmis.

Išlydimam į bažnyčią vaikui į vystyklo kraštą buvo įberiama druskos – tam, kad kas nenužiūrėtų. Namuose dėl tos pačios priežasties prie kūdikio lovelės visuomet galima buvo rasti šermukšnio šakelę.

Į vystyklą stengtasi įvynioti pinigėlį – tam, kad kūdikiui laimės ir turtų netrūktų.

Praėjusiame amžiuje lietuviai daug kalbėdavo apie giltinę, sakydami, kad ji naujagimio tyko už durų. Todėl, vežant į krikštynas, vaikelį močiutė-pribuvėja, apgaudama giltinę, krikštatėviams paduodavo per langą.

Tikroji puota vykdavo vakare – krikštatėviams grįžus iš bažnyčios

Iš bažnyčios neskubėjo

Krikšto tėvai parvežti kūdikį iš bažnyčios neskubėdavo. Pasivažinėdavo su juo po miestelį, užsukdavo į karčiamą. Namo būdavo grįžtama tik vakare. Gyvavo tradicija krikštytą vaiką tėvams po kojom padėti tikint, jog tuomet jis bus nuolankus.

Tradicijų buvo be galo daug. Visos jos turėjo gilią prasmę, bet ne visuose Lietuvos regionuose laikytasi vienodų papročių.

Senovinės tradicijos

Dažniausiai krikštynos trukdavo dvi dienas. Ši šventė buvo gana uždara, kviečiami susituokę giminaičiai. Iš „jaunimėlio“ išimtis buvo daroma tik krikštatėviams, kurie dažnai būdavo jauni ir nesusituokę. O vaikai galėdavo tik pribėgę prie stalo saldainių pasiimti.

Kūmus stengdavosi parinkti jaunus – 12–17 metų. Buvo sakoma: „Jaunam garbė kūmauti“. Tapimas krikšto tėvu ar mama tarsi kilstelėdavo jaunus žmonės į naują – suaugusiųjų – rangą.

Buvo tikima, kad vaikas „atsigims į kūmus“, ypač jei krikšto tėvai būdavo renkami vaikui dar negimus. Kūma turi būti dora, sąžininga, tikinti, negerianti.

Kūma tapti negalėdavo besilaukianti moteris, kad nemirtų krikštijamas arba į pasaulį besibeldžiantis vaikelis. Greičiausiai čia bus savo pirštą liaudies medicina prikišusi. Besilaukiančiai gali būti sunku laikyti krikšto vaiką, todėl galimas persileidimas, negerumas, o tada netyčia ir vaikelį galima išmesti. Nėščioji turi saugoti ir save, ir aplinką.

Manyta, kad atsisakyti kūmauti negerai, nes kvietimas būti krikšto tėvais – didžiulis pagerbimas.

Būti krikšto tėvu – didelis įsipareigojimas. Ir ne tik vaikutį vesti tikėjimo keliu, bet ir prisidėti prie jo globos, auginimo. Jei tėvai kur išvažiuodavo, vaiką drąsiai be jokio susitarimo „prie kūmos atvesdavo“. O jau apie dovanas nėra ką ir kalbėti – kūmai privalėjo visomis progomis kažką padovanoti. Per krikštavaikio vestuves krikšto tėvai sėdi garbingoje vietoje, kaip ir tikrieji tėvai.

Krikšto mama turi kuo gausiau apdovanoti krikšto vaiką, kad gyvenime jam nieko netruktų.

Per liaudiškas krikštynas vaikučiai gauna:

česnako skiltelę, kad saugotų nuo piktosios dvasios
riestainių, kad čiulptuko nereikėtų
cukraus, kad pienas saldus būtų
vilnones kojines, kad nesušaltų ir sveikas būtų
angeliuką, kad angelas sargas globotų
šiaudinį sodą, kad lemtų lengvą gyvenimą
mažą pintinėlę, kad turėtų kur velykinį margutį įsidėti
muilo ir lininį rankšluostį, kad tvarkingas ir švarus būtų
šermukšnio šakelę, kad nuo piktų laumių saugotų. Ją rankoje reikia laikyti visą kelionę į bažnyčią.

Kad vaikelio gyvenimas būtų linksmas ir lengvas, prieš važiuojant į bažnyčią krikšto mama, paėmusi kūdikį ant rankų, turi smagiai kelis ratelius sušokti. Krikšto tėtis, išeidamas iš namų, turi sudaužyti molinį ąsotį, kad kuo daugiau šukių būtų, tuo laimingesnis gyvenimas bus.

Prieš veždami kūdikį į bažnyčią, į vystyklo kampelį surišdavo „lauknešėlį“: duonos, druskos, pinigų, adatą su siūlu

Į bažnyčią krikštyti mažylio važiuodavo tik kūmai. Tėvai jiems pašnibždėdavę vaikelio vardą, kurį kiti svečiai sužinodavo vėliau. „Išvežėm pagoniuką, o parvežėm Jonuką“, – iškilmingai pranešdavo kūmai, grįžę iš bažnyčios, jei mažyliui būdavo duodamas Jono vardas. Tuomet visi naująjį bendruomenės narį pasveikindavo, paliesdami jo rankytę, bet ant rankų neimdavo – saugodavosi užgauti, išgąsdinti.

Prieš vežant kūdikį krikštyti, jį reikėdavo 3 kartus apnešti aplink vežimą ir duoti pauostyti arkliams, kad užaugęs jų nebijotų. Tose trobose, kuriose būdavo duonkepė krosnis, kūmai prie jos mūro priglausdavo vaikelio ranką, kad šis užaugęs nuo namų nenutoltų. Dažnai sode ar kieme pasodindavo medelį: jei krikštydavo mergaitę – liepaitę ar obelėlę, o jei berniuką – ąžuoliuką, uosį ar beržą. Anot mūsų pasakų ir iki šiol išlikusio tikėjimo, žmogaus ir jam pasodinto medžio likimai būna panašūs.

Prieš veždami kūdikį į bažnyčią, į vystyklo kampelį surišdavo „lauknešėlį“: duonos, druskos, pinigų, adatą su siūlu. Kad visą gyvenimą turėtų ką valgyti ir kuo apsirengti. Sakydavo, kad, grįžus iš krikšto, reikia kuo greičiau kūdikį išvystyti, kad užaugęs būtų greitas.

Iš bažnyčios grįžtant kūmams užtverdavo kelią (kaip per vestuves), atkišę „dideles kašes“, prašydavo įdėti gardumynų. Parvažiavus namo, visi stengdavosi išvilioti iš kūmos vaiką, kad gautų išpirką. Kai kur stalus užsėsdavo kūmai-apsišaukėliai, o tikrieji turėdavo stalą išsipirkti.

Stalas turi būti nukrautas kuo gausiau, kad gyvenimas turtingesnis būtų. Duona, sūris ir medus – pagrindiniai patiekalai.

Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene – kūmai. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas buvo dubenyje kepta kiaušinienė, kurią suvalgius sudaužydavo indą.

Kai kuriose vietose buvo tradicija į krikštynas vaišes visiems susinešti. Svečiai nešdavosi mėsos, pyrago, degtinės – kaip į vestuves. Kiekvienas ant stalo pasidėdavo ką atsinešęs ir vaišindavo kaimynus, ragaudavo, kieno skaniau.

Kūma atsiveždavo didžiausią pyragą – bobą, skanesnio alkoholio (krupniko, kurį pati ir virdavo). Krikšto mamos boba būdavo kokių 70 cm aukščio – koks pečiaus aukštis. Bobos viršų papuošdavo, apraitydavo cukraus pudra, kiaušinių baltymais, apdėdavo obuolių sūrio gabaliukais. Antrą dieną būdavo kūmos pietūs – kuo skanesni, kuo boba didesnė, tuo vaikui gyvenimas bus geresnis.

Kūmus sodindavo stalo gale. Jie per vaišes turėdavo sėdėti susiglaudę, vis pasibučiuoti. Jei nesėdi susiglaudę, vadinasi, nemyli vienas kito, o krikštavaikis bus su pradante. Populiarios būdavo „kūmų spaustuvės“ – juos iš abiejų suolo pusių spausdavo, kad vaiko dantys gražiai suaugtų.

Jei krikštydavo pirmąjį anūką, per puotą „į bočelius įšventindavo“ senelį, o jei krikštydavo pirmąją anūkę – įšventindavo senelę. Naujus senelį ar senelę sodindavo ant suolo ir kilnodavo.

Puotos pabaigoje ateidavo „ubagai ar žydai“. Jais persirengdavo nekviesti svečiai. Senovėje persirengėlių apsilankymai buvo priimtas dalykas – jie padainuodavo, pašokdavo, linkėdavo visko vaikui, kūmams, tėvams, svečiams. Persirengėliams duodavo lauktuvių.

Krikšto žvakė ir kaspinas saugomi Pirmajai komunijai.