Žmogus gimsta visiškai bejėgis, o kad išgyventų, gamta jam duoda vienintelį įrankį – skardžią gerklę. Daugybė tyrimų įrodė, kad kūdikio verksmas yra labiausiai dirginantis garsas, kurį išgirdus, norisi skubiai veikti – ką nors daryti, kad klykimas liautųsi. Kūdikio klykimas labiau veikia nervus negu grąžto garsas.
Verksmo priežasčių ne tiek daug
Kitas puikus gamtos sumanymas – kūdikiai neklykia šiaip sau. Yra kelios priežastys, kurias tėvai perpranta per pirmas savaites:
Alkis, troškulys
Skausmas
Šaltis ar perkaitimas
Nuovargis
Nuobodulys
Yra ir paskutinis punktas – neaiški priežastis, kuri tėvus glumina labiausiai. Bet pasigilinus vis tiek paaiškėja, kad priežastis buvo (pavyzdžiui, kūdikiui kabinasi virusas).
Kas sukelia didesnį klyksmą – alkis ar skausmas, – nėra nustatyta. Paprastai pirmiausia kūdikis raminamas maistu, nes labiausiai tikėtina, kad jis klykia iš alkio. Jeigu maistas niekuo nepadeda, tikėtina, kad vaikutis verkia, nes jam skauda, o konkrečiai – jam pučia pilvuką ar raižo diegliai.
Raminimui siūlomas 5S metodas
Dabar pasaulyje rekomenduojamas universalus kūdikių raminimo algoritmas. Tai Amerikos pediatrų asociacijos metodas, vadinamas 5S (angiškai – Swaddle, Side-Stomach Position, Shush sounds, Swing and Suck). Pasigilinę jame nerasite nieko naujo, tuos pačius raminimo būdus naudojo tėvai ir „prieš Kristų“.
- Vystymas (angl. swaddle) – sukuria būseną, kaip mamos gimdoje, leidžiančią nusiraminti. Šis metodas taikytas tūkstantmečiais, ir puikiai pasiteisino. Suvystytas kūdikis nuščiūva, aprimsta. Nebūtina standžiai vynioti į vystyklą – galima švelniai įsukti į antklodę, kad būtų suimtos rankos ir kojos.
- Šoninė kūno/pilvo padėtis (angl. side-stomach position) – siūloma laikyti kūdikį ant šono, ant pilvo arba pasidėti kūdikį ant savo peties. Pakeista gulėjimo padėtis dažnai nuramina vaikutį, o paguldymas ant šono sumažina pilvo skausmą, jei mažylis verkia būtent dėl to.
- Raminantys garsai (angl. shush sounds) – ramūs ir besikartojantys garsai: lietaus garsas, plaukų džiovintuvo ar dulkių siurblio garsas, – ramina kūdikį, nes šniokštimą ir šnypštimą jis girdėjo įsčiose (tokį garsą skleidė mamos kraujo apytaka dar iki gimimo), prie jo kūdikis yra pripratęs ir pasijunta saugus, paguostas. Galite tiesiog niūniuoti „ša ša ša“ ar „ššššš“, ir suveiks.
- Supimas (angl. swing) – tai nėra vaiko kratymas. Supti reikia atsargiai, prilaikant galvą. Galima pasidėti kūdikį ant kelių ir siūbuoti į šonus arba tą daryti paėmus ant rankų. Šio raminimo būdo intuityviai imasi visi suaugusieji, ir ne be reikalo. Pilve augantis mažylis visą laiką maloniai sūpuojamas, todėl šis poreikis išlieka ir gimus.
- Čiulpimas (angl. suck) – išmėginus visas prieš tai išvardytas nusiraminimo priemones, galima pereiti prie čiulpimo. Geriausiai nuramina trumpas priglaudimas prie krūties, net jei kūdikis sotus. Tačiau kartais supykęs vaikutis krūties neima, sukasi. Tada galima prikelti prie burnos jo paties kumštuką, ir jį pačiulpęs vaikutis nurimsta. Būdamas ramus mažylis puikiausiai susiranda kumštuką pats, bet kai supykęs verkia, „plasnoja“ rankytėmis, kumštuko gali ir nerasti. Nuramins ir čiulptukas.
Klykimo mokslinės studijos
Kadangi šiais laikais kūdikiams negresia alkio ir troškulio skausmai, pagrindine riksmo priežastimi lieka pilvo diegliai ir pūtimas. Apie tai rašome bene kiekviename numeryje, nes jeigu kūdikiui pučia pilvą, tai palyginti trumpas – 100 dienų – etapas yra be proto varginantis. Jis nurodomas kaip viena iš pogimdyminės depresijos, nuovargio, išsekimo, blogos nuotaikos priežasčių. Logiška – iš gimdymo namų pasivežate kūdikį, kuris kiekvieną vakarą tris mėnesius iš eilės po kelias valandas klykia.
Paprastai kūdikis verkia vakare tarp šeštos ir dešimtos – „raganų valandą“, kartais tarp aštuntos ir vidurnakčio ar tarp vidurnakčio ir ketvirtos ryto. Dažniausiai verkti pradeda, praėjus 2–3 savaitėms po gimimo, o apie trečią mėnesį verkia mažiau (nors ne visada).
Ką siūlo amerikiečiai
Amerikiečių pediatras Taubmanas nurodė kelis paprastus dalykus, kaip sušvelninti vakarinį klyksmą. Tam buvo atliktas gana žiaurus eksperimentas. Kontrolinei grupei buvo nurodyta: kai kūdikis verkia, o jūs nežinote, kodėl, palikite verkti ten, kur yra (lovelėje), ir išeikite. Jei po 30 minučių jis vis dar verkia, užeikite, patikrinkite, ar jam viskas gerai (tik trumpam), ir vėl išeikite. Jei po pusvalandžio vis dar verkia, vėl užeikite. Ir t.t. O kita grupė mamų ir tėčių įsijuosę ramino kūdikį visais įmanomais būdais. Štai kas paaiškėjo.
Kūdikių, kurių mamos į juos kreipė daugiau dėmesio, verksmas sutrumpėjo nuo 2,6 iki 0,8 valandos per dieną. Kontrolinės grupės kūdikių, kuriems buvo leidžiama verkti, verksmas pailgėjo nuo 3,1 iki 3,8 valandos. Tapo aišku, kad palikti verkti vieni – verkia daugiau, o raminami – mažiau. Kaip paprasta!
Verksmo malšinimo priemonės pagal pediatrą Taubmaną:
1. Stenkitės neleisti kūdikiui verkti.
2. Siekdami suprasti, kodėl verkia, apsvarstykite, gal:
a) jis alkanas ir nori būti pamaitintas;
b) nori žįsti, net jei nealkanas;
c) nori būti ant rankų;
d) jam nuobodu;
e) pavargęs ir nori miego.
3. Jei kūdikis verkia daugiau nei 5 minutes, nepadėjus vienam iš minėtų punktų, imkitės kito.
4. Nuspręskite, kokia eilės tvarka taikysite minėtas priemones.
5. Nebijokite kūdikio permaitinti. Taip nebūna.
6. Nebijokite išlepinti. Taip irgi nebūna.
Čia tinka pacituoti ispanų pediatro Karlo Gonzaleso palyginimą: „Mes, suaugusieji, verkiame, kai yra priežastis. Kūdikiai irgi, tik jų priežastys skiriasi nuo mūsiškių. Įsivaizduokite, kad verkiate patys. Artimasis pateko į siaubingą avariją ir jūs verkiate viena namie. Juk liūdna kentėti, kai niekas nepalaiko ir nenuramina? O dabar įsivaizduokite dar baisesnę situaciją: nesate viena, su jumis kambaryje jūsų vyras skaito knygą. Jūs verkiate, o jis net nepakelia akių. Arba rėkia: „Užsičiaupk, noriu skaityti!“ Argi tai ne blogiau, nei verkti vienai? Be savo skausmo, dabar jaučiate dar ir pažeminimą, ir vienišumą. Jaučiate, kad vyras jūsų nebemyli. Prie verkiančio mylimo žmogaus juk prieiname.
Žinoma, dviejų mėnesių kūdikis nežino, ar motina priėjo po dešimties minučių tik todėl, kad buvo užsiėmusi ar tyčia paliko jį verkti („Tegul palaukia. Teks išmokti, kad ne visada turi būti taip, kaip nori“). Jis nežino, bet žinote jūs“.
Diegliai ar tik paprastas pūtimas
Kai kūdikis verkia, dažniausiai manome, kad tai dėl dieglių. Iš tikrųjų diegliai kankina tik apie 20 procentų kūdikių. Ar tai tikrai diegliai, nustatoma pagal formulę 3x3x3. Kūdikis stipriai verkia bent 3 valandas per dieną 3 dienas per savaitę ir 3 savaites per mėnesį. Skausmas užeina ūmiai, mažylis staiga ima garsiai verkti, riečiasi, mosikuoja rankomis, delnus suspaudęs į kumščius, spardosi, parausta. Esminis skirtumas nuo kitų ligų yra tas, kad kai praeina 3 valandų dieglių periodas kūdikis būna linksmas, neatsisako valgyti, gerai auga jo svoris, raida normali, nėra liguistos išvaizdos.
Kur kas dažniau kūdikius vargina paprasčiausias pilvo pūtimas, raižymas, spazmai dėl prisiryto oro, susikaupusių žarnyne dujų. Šiai būklei nėra jokių limitų – gali skaudėti bet kada, ryte ir vakare, mėnesio ir net metukų kūdikiui. Pilvo pūtimą ir raižymą esame patyrę kiekvienas, tiesa, mums dėl to reikia pasistengti – suvalgyti netinkamo maisto, persivalgyti. Kūdikiams nereikia „stengtis“, jų žarnynas toks gležnas, jautrus, kad nemalonius pojūčius gali sukelti tiesiog neatraugėtas oras maitinimo metu. Kūdikį, kuriam pučia pilvuką, maitinkite taip, kad neprisirytų oro: patikrinkite, ar taisyklingai apžioja spenelį, nemaitinkite verkiančio, dažnai leiskite atsirūgti (kas 10 minučių valgymo), stebėkite, kad nebūtų per didelė žinduko skylė, po maitinimo apie 30 min. palaikykite stačią. Neleiskite kūdikiui kentėti, duokite dujų kaupimąsi mažinančių lašiukų, jie sutraukia oro burbuliukus vaiko žarnyne, ir oras pasišalina be skausmo.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
