
Kalbant su Beata Daugėrdaite neapleido jausmas, kad jai tiesiog skirta misija daryti verslą. Idėjos ir galimybės ją susiranda pačios. Taigi – jau 10 metų Beata rūpinasi, kad mūsų vaikai turėtų kuo apsirengti ir apsiauti tiek laisvalaikiu, tiek eidami į mokyklą.
BDvaikams.lt, mamajum.com, tutulietuva.lt, mokyklineapranga.lt – tai dar ne visi Beatos verslai. Buvo įdomu, kaip tarsi iš nieko atsirado šis koncernas.
Geriausias prisiminimas iš vaikystės
Beata jau vaikystėje suprato, kad prekiavimas jai teikia didžiulį malonumą. Tėvai augino braškes, ir kartą tėtis pasiėmė 10 metų Beatą į turgų Latvijoje. Tai liko geriausias vaikystės prisiminimas: didžiulė eilė, nes žmones, matyt, emociškai paveikė vaikas už prekystalio, ir puikus dienos uždarbis, nes prekyba sekėsi nuostabiai. Nieko keisto, kad po mokyklos baigimo Beata įvardino savo gyvenimo svajonę: „Kai man bus 40 metų, turėsiu savo verslą ir kažkuo prekiausiu“.
„Tokią amžiaus ribą nusistačiau, nes atrodė, kad turėti savo verslą yra labai sunku, beveik nepasiekiama. Buvo tik svajonė, o žinių, kaip tai daryti, – nulis. Įgijau buhalterinį-finansinį išsilavinimą, ir buhaltere dirbau 10 metų. Nors dirbau gerose įmonėse, pasiekiau vyriausiosios buhalterės poziciją, nesiskundžiau atlyginimu, man buvo nuobodu. Be to, niekada nebuvau laisva – buhalterijoje esi pririštas ataskaitomis, balansais“, – pasakoja Beata.
Gimė vaikas. Laikas permainoms?
Gimus dukrai Dominykai, Beata metams liko namuose. Mintis, kad po metų vėl reikės grįžti į buhalteriją, tiesiog slėgė. Beata suprato, kad laikas su leliuku – visai patogus tobulėti, labiau artėti prie svajonės. Moteris pradėjo nuo verslo vadybos studijų, o po motinystės atostogų pakeitė darbo poziciją įmonėje: išėjo iš vadovaujamo darbo apskaitos srityje į kur kas mažiau apmokamą vadybininko vietą. „Nes labai norėjau pasimokyti verslumo! Ir man labai patiko dirbti vadybininke, bet visas svajones nutraukė 2008 metų krizė. Kadangi dirbau statybų sektoriuje, mane ji labai palietė. Nutariau išvykti padirbėti svetur, gal įgausiu dar kitokios patirties, dar kažko pasimokysiu“, – prisimena Beata.
Anglijoje, vaikiškų prekių skyriuje
Į Angliją moteris patraukė, nes ten gyveno daug bičiulių, padėjo įsidarbinti. Beata gavo vietą garsaus prekinio ženklo prekybos centre, vaikiškų prekių departamente, žiemos prekių skyriuje. Beata prisimena: „Buvau atsakinga už pardavimus. Jau pirmomis darbo dienomis supratau, kad Anglijoje esu laikinai, o grįžusi į Lietuvą tikrai sukursiu savo verslą. O kadangi prekiauti vaikiškais drabužiais ir batais man labai patiko, jau turėjau viziją, kad ir mano verslas bus skirtas vaikams“, – prisimena moteris.
Verslo pradžią dabar ji prisimena kvatodama. Už visus pinigus, kuriuos Anglijoje uždirbo, taip pat ir už visas santaupas Beata nusipirko 3 paletes vaikiškų batų ir parsivežė į Lietuvą. Nors neturėjo nei parduotuvės, nei sandėlio, nei pažįstamų, kurie tas prekes paimtų. Tiesiog tikėjo, kad batai „paeis“, nes Anglijoje juos labai pirko. „Galvojau, eisiu per vaikiškų prekių parduotuves ir siūlysiu. Mano produkcija gera, aš ja tikiu, duosiu atidėjimą, leisiu prekę išbandyti, sukursiu feisbuko reklamą ir parduosiu. Juk šio to buvau išmokusi apie verslumą (juokiasi). Batus sukroviau savo bute ir garaže. Neturėjau pinigų net sandėliui išsinuomoti, nes juk viską buvau „sudėjusi į batus“. Daug parduotuvių vadovų, kurie paėmė batus, liko mano draugais, verslo partneriais iki šiol“, – prisimena moteris.
Draugės dovana Mamajum
Kai pardavė batus, Beata pradėjo galvoti, o kas toliau? Kaip tik tuo metu į moters gyvenimą atėjo prekinis ženklas Mamajum. Tai reiškia „mama – jum“, moteris, tapusi mama, kuriame jums, kitoms mamoms. Taip savo įmonę buvo pavadinusi geriausia Beatos draugė Viktorija. Pagimdžiusi dukrytę, Viktorija pradėjo siūti drabužius nėštukėms, puikiai sekėsi, tačiau po motinystės atostogų moteris grįžo į darbą, ir verslas liko tarsi našlaitis. „Vieną vakarą išsikalbėjome, mačiau, kiek daug draugė sukūrė – ir prekinį ženklą, ir svetainę, ir parduotuvę. O kiek meilės įdėta! Tikrai gaila, kad viskas pražūtų. Visą savaitę galvojau, ar ryžtis perimti prekinį ženklą, juk mano pirkėjai buvo ne kūdikių, o vyresnių vaikų tėveliai, nėštukėms prekių visai neturėjau. Ryžausi. Su drauge kartu pakeitėme logotipą, pakoregavome svetainę ir pritaikiau Mamajum ženklą naujai savo veiklai – mokyklinių uniformų siuvimui ir pardavimui“, – prisimena Beata.
Kuo aprengti vaiką į mokyklą
Didžiausia verslo sėkmė – pasiūlyti žmonėms tai, ko jiems tikrai reikia. Taip atsitiko ir su mokykline apranga, nes ir Beatos klientai, ir draugai prieš rugsėjį suskubdavo ieškoti „ko nors tinkamo mokyklai“.
Kad prekes būtų lengviau rasti, Beata sukūrė svetainę mokyklineapranga.lt ir startavo nuo polo marškinėlių. Jei anksčiau Beata tik pardavinėjo, šį kartą pradėjo ir gaminti. Beata prisimena: „Apie siuvimą nesupratau absoliučiai nieko. Tai man buvo atradimas, naujas pasaulis – stebėjau, kaip dirba konstruktoriai, kuriami lekalai, vyksta sukirpimas. Pradėjau domėtis medžiagų sudėtimis, kaip nešiojasi, kaip skalbiasi. Didžiulis noras buvo pasiūti vaikams tokius mokyklinius drabužius, kurie nenusiskalbtų, nesusitrauktų, nealergizuotų, būtų patogūs. Mokyklinis drabužis yra labai svarbus, nes vaikas beveik visą dieną juo vilki, juda, prakaituoja, valgo“.
Polo marškinėliai
Beata suprato kad reikia pradėti nuo universaliausios prekės, tokia buvo polo marškinėliai, tiek ilgomis, tiek trumpomis rankovėmis. Aukšti reikalavimai – kad būtų kokybiški, patogūs, gražūs, kuo nors išsiskiriantys – sukėlė gamybos kaštus iki dangaus. Beata darė skeltukus šonuose, subtilų apsiūlėjimą, rinkosi brangiausią natūraliausią medžiagą. Polo marškinėliai išėjo idealūs. Bet kai paskaičiavo savikainą, moteris pamatė, kad jos prekė bene brangiausia rinkoje, kaina kosminė. Kas pirks? Juolab kad tokių marškinėlių galima parsisiųsti iš užsienio per išpardavimus už centus. „Norite tikėkite, norite ne, bet atsirado patikėjusių manimi, kurie nupirko marškinėlius ir sugrįžo. Prieidavo ir pirštu rodydavo būtent į tuos marškinėlius, nors šalia kabėdavo pigesnių. Tuo metu prekiavau ir kitų gamintojų marškinėliais, bet po mūsiškių sėkmės pasilikau prekiauti tik savais“, – prisimena Beata. Mokyklinių drabužių asortimentas Beatos parduotuvėje platus, siuvami džemperiai, sarafanai, sijonai, marškiniai ir t.t.
Dar vienas atradimas – TuTu
Beata nebūtų Beata, jeigu uniformomis viskas ir pasibaigtų. Netikėtai ją susirado vienas didžiausias vaikiškų kepurių gamintojas pasaulyje TuTu, kuris importuoja kepures į 40 šalių. Jie interneto platybėse pamatė Mamajum prekinį ženklą ir parašė Beatai, gal ji norinti, kad jie gamintų Lietuvai kepures? Moteris nuvažiavo apsižvalgyti į gamyklą Lenkijoje ir liko sužavėta šeimininkų. TuTu yra šeimos verslas, plėtojamas nuo 1930 metų. Beata tapo TuTu atstove Lietuvoje. Kasmet kuriamos kolekcijos, skirtos būtent Lietuvos vaikams, o šių metų topas – kepurės, tinkamos slidinėti ar esant žvarbiam orui, kurios skirtos ne tik galvai, bet ir burnai pridengti. Kepurės modelis vadinasi „Slidininko šalmas“. Kepurių asortimentą pamatysite tutulietuva.lt, o Lietuvai skirta kolekcija vadinasi „TuTu Mamajum“.
Mados, pokyčiai, tendencijos
Gamindama vaikiškus drabužius, prekiaudama kitų tiekėjų drabužiais, bendraudama su garsiais pasaulyje prekiniais ženklais, Beata tapo ir savotiška vaikiškų madų eksperte. Juo labiau kad su meile aptarnauja mažuosius klientus, padeda jiems matuotis ir išklauso jų minčių. Pasidalinsime įžvalgomis, kurias moteris pastebėjo:
- Pastaraisiais metais, deja, bet vaikučiai pastambėjo. Net ruošiamasi kurti naujus lekalus.
- Lietuvių skonis labai primena skandinavų, mėgsta vienspalvius ramių spalvų drabužius. Tarkime, Lenkijoje tokie nesusilauktų populiarumo, ten ieško drabužių su gėlėmis, ryškiais raštais. Vilnius – daugiatautis miestas, todėl čia daugiau klientų, kuriems nepatinka pilka ir tamsiai mėlyna, jie ieško raudonos, geltonos.
- Pastarųjų metų TOP spalva – pelenų rožė. Anksčiau tokios spalvos net nežinojome, buvo tiesiog rožinė! O dabar mėgstama „purvina rožinė“, kaip ir vis labiau mėgstamos purvina chaki, purvina mėlyna ir t.t.
-
Verslo parodoje
Verslo linksmieji kalneliai
Kalbant su Beata, norėjosi mesti žurnalistės darbą ir skubiai imtis verslo – tokia pašnekovė buvo užsidegusi, pakylėta. Tačiau moteris pripažino, kad yra pakankamai ir „linksmųjų kalnelių“, ne tik pakilimų, bet ir duobių. Juk tenka mokėti didžiulius mokesčius, pasirūpinti kolektyvo algomis. „Manau, man padeda tai, kad aš labai mėgstu iššūkius ir naujoves, o kai užgriūna problema, aš ją priimu ramiai ir bandau spręsti, o ne panikuoti. Jeigu nervinsiuosi, verksiu, drebėsiu, niekada nebūsiu versle. Problemas laikau pozityviu dalyku, nes, spręsdamas problemą, išmoksti pamokas, gauni naujų žinių ir tobulėji. Mano šūkis – gyvenime nėra nė vienos problemos, kurios neįmanoma išspręsti. Vienintelė problema, kurios negalima išspręsti, yra tik mirtis. Tad priimk problemą ramiai, išspręsk ir būsi pirmas. O kita verslo paslaptis – priimti gyvenimo siūlomas galimybes. Mano visi verslai tarsi susirado patys, man reikėjo tik pasakyti TAIP. O kaip nepabandyti? Juk neparagavęs nežinosi skonio“, – sako Beata.
Neila Ramoškienė