Po dienos gamtoje ant odos atsiradęs gumbelis dažnai savaime priskiriamas uodui. Tačiau ne visi įkandimai vienodi: vieni beveik neskauda, bet stipriai niežti, kiti palieka kraujo lašelį, ryškų patinimą ar net geluonį. Kartais būtent odos reakcija padeda suprasti, kas įkando – ir ką daryti toliau.
„Vabzdžių įgėlimų sezonas prasideda pavasarį ir tęsiasi iki rudens, tačiau pikas dažniausiai būna vasarą, ypač drėgnesniu oru, prie upių, ežerų ar miške. Dažniausias skundas, dėl kurio žmonės kreipiasi į vaistinę, yra niežulys – jis labiausiai erzina ir priverčia ieškoti pagalbos“, – sako „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Sigita Korbutaitė.
Ji prisimena atvejį, kai į vaistinę atėjusi moteris dėl stipraus skruosto ir paakių tinimo net dėvėjo didelius saulės akinius.
„Moteris ravėjo sodelį prie krūmų, aplink skraidė daug smulkių musyčių. Tiesioginio įgėlimo ji nepajuto, aiškios vietos, kur įgelta, nesimatė, tačiau pagal simptomus buvo tikėtina, kad ją sugėlė mašalai. Teko rekomenduoti gelį ir tabletes nuo alergijos, taip pat vaistus nuo skausmo“, – pasakoja vaistininkė.
Uodas, aklė ar mašalas?
Pasak S. Korbutaitės, nors kiekvieno žmogaus jautrumas skiriasi, dažniausi įkandimai turi būdingų požymių.
„Uodo įkandimas dažniausiai sukelia nedidelį, niežtintį gumbelį, tačiau beveik neskauda. Aklės įgėlimas yra staigus ir skausmingas, įgėlimo vietoje gali būti matomas kraujo lašelis, o vėliau atsiranda ryškesnis paraudimas, patinimas ar kietesnis guzelis“, – aiškina ji.
Mašalų įkandimai, pasak vaistininkės, dažnai būna apgaulingi, nes žmogus gali nepajusti vieno aiškaus dūrio. Jų sugeltos vietos stipriai niežti, tinsta, ypač veido srityje, o kai įkandimų daugiau, oda gali atrodyti lyg išberta.
„Bitės įgėlimas sukelia aštrų skausmą, paraudimą ir patinimą. Dažniausiai odoje lieka geluonis. Vapsvos ir širšės įgėlimai taip pat skausmingi, tačiau geluonies nelieka, be to, šie vabzdžiai gali įgelti ne vieną kartą. Po širšės įgėlimo vietinė reakcija neretai būna stipresnė“, – pastebi S. Korbutaitė.
Pirmoji pagalba: šaldyti ir nekasyti
Daugeliu atvejų pirmoji pagalba paprasta: įkandimo ar įgėlimo vietą reikėtų nuplauti vandeniu ir 10–15 minučių pašaldyti šaltu kompresu. Tai padeda sumažinti skausmą, patinimą ir uždegiminę reakciją.
„Jei įgėlė bitė, pirmiausia reikėtų kuo greičiau pašalinti odoje likusį geluonį. Jeigu įgėlimo vieta kraujuoja, ją reikėtų dezinfekuoti antiseptiku, kad sumažėtų infekcijos rizika“, – pataria vaistininkė.
Varginant niežėjimui gali padėti antialerginės priemonės – geliai ar tabletės, o esant ryškesniam patinimui ar skausmui verta tęsti šaldymą. Tačiau viena dažniausių klaidų, pasak S. Korbutaitės, yra kasymasis.
„Žmonės dažnai kasosi įgėlimo vietą, kartais net iki žaizdų. To reikėtų vengti, nes didėja infekcijos rizika, o pats niežėjimas gali tik dar labiau sustiprėti“, – įspėja ji.
Dar viena klaida – įkandimo vietą tepti neaiškios sudėties naminėmis priemonėmis ar odą dirginančiomis medžiagomis. Ypač atsargiems reikėtų būti, jei įkandimas yra veido srityje, oda jautri arba pagalbos reikia vaikui.
Kada įkandimas jau pavojingas?
Įprasta vietinė reakcija – niežulys, paraudimas, nedidelis patinimas ar skausmas įkandimo vietoje. Tačiau kai kurie simptomai rodo, kad delsti negalima.
„Jei po įgėlimo atsiranda dusulys, tinsta veidas, lūpos ar liežuvis, išberia visą kūną, atsiranda silpnumas, būtina nedelsiant kviesti greitąją pagalbą. Tai gali būti sunkios alerginės reakcijos požymiai. Tokia reakcija nepriklauso nuo to, kurioje vietoje žmogui įgelta, ir gali būti itin pavojinga“, – pabrėžia S. Korbutaitė.
Ką turėti gamtoje?
Vykstant į gamtą pirmiausia verta pasirūpinti prevencija – priemonėmis nuo uodų ir erkių. Taip pat naudinga turėti priemonių po įkandimų: antialerginį gelį, odą raminantį pieštuką ar kitą taškiniu būdu naudojamą priemonę.
„Tokių priemonių nereikia tepti ant viso kūno – pakanka naudoti įkandimo vietoje. Jos ramina odą, mažina sudirgimą ir niežėjimą. Dauguma priemonių skirtos vaikams nuo 3 metų, tačiau rinkoje yra ir tokių, kurios tinka kūdikiams nuo 3 mėnesių“, – pataria „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė.
Alergiškiems žmonėms, pasak jos, verta turėti ir pagal amžių tinkamų geriamųjų antialerginių vaistų: vaikams dažniausiai parenkama sirupo forma, vyresniems vaikams ir suaugusiesiems – tabletės.
„Svarbiausia po įkandimo stebėti ne tik odą, bet ir bendrą savijautą. Jei niežti ar tinsta tik įkandimo vieta, dažniausiai pakanka vietinės pagalbos. Tačiau plintantis tinimas, kvėpavimo sutrikimai ar viso kūno reakcija – ženklai, kurių ignoruoti negalima“, – užbaigia S. Korbutaitė.
