Dailusis čiuožimas Lietuvoje niekada nebus toks populiarus, kaip krepšinis, bet su kiekviena naujai atidaryta ledo arena čiuožiančiųjų vis daugėja. Tai būtent ta sporto šaka, kuria vaikai gali pradėti užsiiminėti labai anksti. Sakoma, kad geriausia pradėti lankyti dailųjį čiuožimą nuo 4–5 metų, bet kartais tėveliai atveda ir dvimetinukus, kurie sėkmingai susidraugauja su ledu. Pakalbėsime apie šios ledinės sporto šakos naudą ir iššūkius.
Kalbamės su dailiojo čiuožimo trenere Guoste Damulevičiūte.
Guoste, pati neseniai baigėte profesionalios čiuožėjos karjerą. Ar teko patirti rimtų traumų? Ar tiesa, kad ši sporto šaka gana pavojinga?
Tai vienas iš mitų, kad ledas pavojingas, o sportininkai patiria daug traumų. Per visą savo karjerą (o teko dalyvauti ir pasaulio čempionate, ir jaunių olimpiadoje) neturėjau nė vieno lūžio, tik sumušimų ir patempimų. Profesionaliame sporte be jų turbūt neapsieinama.
Tėveliai, vedantys vaikus ant ledo, tikriausiai supranta, kad vaikas grius, ir ne kartą, kol išmoks čiuožti. Grius ir jau mokėdamas čiuožti, kai mokysis naujų elementų. Treneriai išmoko, kaip griūti nepavojingai. Reikia stiprinti nugaros raumenis, kad vaikas išmoktų krisdamas valdyti savo kūną, kad nesusitrenktų galvos.
Kokiems vaikams tinka dailusis čiuožimas? Kaip ant ledo patekote jūs pati?
Kadangi buvau baisiai judri ir niekada nenusėdėdavau vietoje, tėvai nutarė, kad ledas turėtų atvėsinti tą begalinę energiją.
Pirmą kartą apsimoviau pačiūžas 4 metukų. Ėjau su didžiuliu noru, bet pasirodė, kad viskas yra ne taip, kaip įsivaizdavau.
Norėjau suktis vilkeliu, kaip buvau mačiusi per televiziją, bet negalėjau net išsilaikyti negriuvusi. Pasakiau, kad daugiau čiuožimo nelankysiu. Tėvai nevertė, keletą metų lankiau kitus būrelius, muzikos mokyklą, kol, jau būdama moksleivė, sugalvojau vis dėlto dar kartą nueiti pačiuožti. Mano mama labai mėgdavo savaitgaliais pasportuoti ant Akropolio ledo.
Pamačiau, kaip gražiai čiuožia mama, užsispyriau išmokti ir aš. O tada tiesiog likimas atvedė pas jauną nuostabų trenerį, kuris visam gyvenimui užkrėtė meile ledui. Mane čiuožimo treniruotės taip įtraukė, kad sėdėdavau Akropolyje po šešias valandas, stebėdama, kaip čiuožia kiti. Mama net skambindavo į ledo arenos informaciją klausti, ar sėdi prie ledo tokia mergaitė (juokiasi).
Treneris mokėjo uždegti, turėjo talentą mokyti vaikus. Jis parodė, kiek čiuožime daug smagių dalykų. Dažnai įsivaizduojame, kad sporto treneriai yra griežti, pikti, rėkiantys ant vaikų. Nieko panašaus. Jis sakydavo: „Padarome šituos sunkius elementus, o tada žaisime gaudynių.“ Ir pratimus mokėdavo taip pateikti, kad būtų kaip žaidimas. Yra daug metodų, kaip mokyti. Mano pirmasis treneris nė karto nėra pakėlęs baso. Juk kai ant žmogaus rėki, jis tiesiog užsiblokuoja.
Koks amžius tinkamiausias pradėti lankyti dailųjį čiuožimą?
Rekomenduojama nuo 4–5 metukų, bet jeigu tėvai turi noro pradėti vesti vaiką anksčiau, priimame nuo dvejų. Tik su dvimetinukais treniruotės būna kitokios – mažylius laikome už rankytės, žaidžiame sniegu, sekame pasakas. Nuo 4–7 metų jau prasideda sistemingas darbas. Kadangi vaikai neturi baimių, kaip kad suaugusieji, čiuožti išmoksta gana greitai – kas per savaitę, kas per mėnesį. O vėliau jau prasideda visas smagumas, kai atsiranda daugiau įgūdžių, ir galima išmokti vis sudėtingesnių elementų. Amžius nėra toks svarbus, pati pradėjau čiuožti 10 metų ir tai, kad buvau vyresnė, man netrukdė siekti tikslų.
Kartais tėvelius baugina ledo šaltis, kad vaikai sirgs, sušals…
Sportavimas šaltame ore kaip tik užgrūdina, ir vaikai labai mažai serga. Dažniau sloga pasitaiko ne žiemą, o vasarą, nes būna didelis temperatūrų skirtumas. Lauke gali būti 30 laipsnių karščio, o ledo arenoje – vos 5–10.
Kaip dailusis čiuožimas formuoja kūną?
Čiuožėjai gali pasigirti puikia laikysena, gera kūno koordinacija. Merginos išsiugdo eleganciją ir grakštumą, moteriškumą. Aš pati vaikystėje vaikščiojau, apsivilkusi treningus ir mėgau sėdėti „išsidrėbusi“, bet pamažu dailusis čiuožimas padaro savo – priverčia būti pasitempusią ir gyvenime. Įstrigo vienos trenerės mintis, kad kaip tu atrodai, taip ir čiuoži. Turi grakščiai judėti ne tik ant ledo, bet ir gyvenime.
Vaikinams ši sporto šaka suformuoja labai tvirtą kūną. Netiesa, jei sakoma, kad tai moteriškas sportas. Dar ir kaip vyriškas – porinėse rungtyse juk iškelti viena ranka merginą į viršų gali ne bet kas. Vaikinai čiuožėjai daug dirba salėje su svarmenimis.
O ant ledo mokomasi akrobatinių elementų. Manau, didelis pliusas tai, kad sportuojantys vaikai išmoksta sveikai gyventi. Jie gauna pakankamą fizinį krūvį, o kadangi treneris yra autoritetas, tai klausoma ir jo patarimų dėl mitybos, poilsio.
Sportuojantiems vaikams mažesnė grėsmė nutukti, kas ypač aktualu pastaruoju metu.
Ar dailiajame čiuožime svarbūs įgimti fiziniai duomenys?
Čiuožime nėra tokie svarbūs fiziniai duomenys, kaip, tarkime, balete: kad būtų ilgas kaklas, ilgos galūnės, maža galva ir t.t.
Galbūt privalumas yra lankstumas. Tiems, kurie lankstūs, koordinuoti, viskas sekasi lengviau. Mums sakydavo, kad gerą sportininką sudaro iki 20 procentų talento, o toliau yra darbas.
Tai sportas, kuriame labai daug estetinių dalykų, tiesa?
Suknelės, blizgučiai, makiažas labiausiai žavi mergaites. Man pačiai tai būdavo didžiulis malonumas, su mama kasmet kurdavome sukneles pagal programos muziką, mama jas siūdavo. Prieš kiekvieną pasirodymą pasidažydavau ir jausdavau tokį pakylėjimą, tarsi nuotaka savo vestuvių dieną. Žinau, kad vaikinams būna tas pats, kuo apsirengti, – kad tik būtų patogu čiuožti (juokiasi).
Jei esi muzikalus, čiuožimą perteiki kaip meną, ir labai rekomenduočiau lankantiems dailųjį čiuožimą lankyti ir muzikos mokyklą. Man tai tikrai davė naudos. Ta meninė programos pusė atperka visas traumas ir nesėkmes.
Dailaus čiuožimas garsėja ištikimais šios sporto šakos fanais…
Kartą teko vartyti albumą, kurį fanai sukūrė Povilui Vanagui ir Margaritai Drobiazko jų karjeros aukštumoje, – ten buvo surinkti straipsniai, nuotraukos, atvirukai, palinkėjimai… Nors aš karjerą baigiau labai anksti, 18 metų, bet mūsų pora jau irgi turėjo ištikimų fanų iš Japonijos ir Kinijos.
Pamenu, kaip jaunių olimpinėse žaidynėse mus palaikė minia žmonių su trispalvėmis, kurie norėjo su mumis nusifotografuoti, pakalbėti. O pasaulio čempionate Taipėjuje per apšilimą patyriau traumą, kita pora čiuoždama mane nutrenkė ir gavau iš vaikino kojos smūgį į galvą. Vis dėlto sugebėjau atsistoti ir čiuožti toliau. Mums pračiuožus, pasipildavo aplodismentai – žiūrovai labai palaikė. O ką kalbėti apie pasididžiavimą, kad atstovauji savo šaliai. Norvegijoje, jaunių olimpiadoje, buvo susibūręs nemažas lietuvių žiūrovų būrys, ir matyti tribūnose trispalvę – labai jaudinantis dalykas.
Nuostabus tas fanų palaikymas, supranti, kad tavo kruvinas darbas ne veltui, kažkam tai tiek daug reiškia.
Tėveliai paprastai atveža į ledo areną ir stebi užsiėmimus pro stiklo sieną?
Yra du tėvų tipai: vieni labai įsitraukia į vaikų veiklas, kiti suteikia savarankiškumo ir skatina viską daryti patiems. Mano tėvai priklausė antrajam tipui. Būdama pirmokė, pati nuvažiuodavau į būrelius, o ketvirtoje klasėje pati pradėjau važinėti čiuožti, pati užsirišdavau pačiūžas. Tai suteikia pasitikėjimo savimi. Šiais laikais treneriams lengviau kontaktuoti su tėvais, nes dėl išmaniųjų technologijų galima nusiųsti nuotraukų, filmuotų vaizdelių iš treniruočių. Žinoma, tėvams įdomu, kaip vaikui sekasi. Tačiau patikėdami vaiką treneriui jie turi juo ir pasitikėti, o treneris turi nepamiršti kalbėti su tėvais.
Ginta Liaugminienė
Dailiojo čiuožimo treniruotėms galite registruotis pas trenerę Guostę : +370 63 043 694
Užsiėmimai Vilniaus Akropolyje ir Pramogų arenoje lietuvių, anglų, rusų kalbomis.
Detalesnė informacija numeriu +37063043694, Trenerė Guostė
Taip pat galite susisiekti su manimi facebooke: Dailiojo čiuožimo trenerė Guostė
„Mamos žurnalas“
