„Abu vaikus pagimdžiau natūraliai ir esu įsitikinusi – gimdant nereikia kovoti su skausmu. Reikia su juo susidraugauti ir jį „iškvėpuoti“. Papasakosiu, koks svarbus kvėpavimas buvo man.
Pasakoja mūsų skaitytoja, dviejų vaikučių mama Margarita.
Pirmasis gimdymas – psichologinis šokas
Pirmajam gimdymui jokiose mokyklėlėse nesiruošiau ir tikrai galiu pasakyti – nemokėjau gimdyti. Skausmas atrodė daug baisesnis, nei įsivaizdavau. Labai blogai, kad nemokėjau kvėpuoti: per sąrėmį visa susigniauždavau, susisukdavau, dantis sukąsdavau, į plaukus įsikibdavau – tai buvo didžiulė klaida.
Nereikia, negalima bijoti sąrėmio skausmo. Jis bus tik skausmingesnis… Visoms gimdyvėms patarčiau judėti. Vaikštinėti, siūbuoti, sukinėtis. Negalima leisti sąrėmiams suparalyžuoti kūno.
Prieš pirmąjį gimdymą tikėjau, kad pagimdysiu lengvai ir greitai. Mediciniškai – taip ir buvo. Nuo pirmo sąrėmio iki vaikučio užgimimo praėjo 8 valandos. Tačiau psichologinė būsena… Niekada nepamiršiu siaubo, šoko, nerimo, nežinios. Guliu ant stalo visas tas valandas ir nežinau, ar čia jau greitai stumt reikės , ar pajausiu, kada. (Gimdžiau Anglijos ligoninėje, kur gydytojų šalia nebuvo – ateidavo kas valandą, patikrindavo ir išeidavo.) Gerai, kad vyras buvo šalia.
Antrasis gimdymas sąmoningesnis
Pradėjusi lauktis antrojo vaikelio, žiūrėjau daug filmukų, laidų apie gimdymą („One born every minute“). Stebėjausi, kaip kitos moterys sugeba to milžiniško skausmo metu taip tvarkingai, giliai kvėpuoti. Aš juk visai to nemokėjau gimdydama pirmą vaiką. Pavirsdavau į vieną didelį, mėšlungio sutrauktą raumenį ir laukdavau, kol tas skausmas praeis… (O siaube, kokia tai buvo klaida!) Todėl šįkart ruošiausi bent jau pabandyti kvėpuoti ramiai, giliai – tai ir buvo mano sėkmės raktas.
Antras gimdymas truko net dukart ilgiau, skausmas TIKRAI ne mažesnis, bet būtent tas gilus kvėpavimas (įkvėpimas per nosį – iškvėpimas per burną) padėjo išlaikyti vidinę ramybę ir sumažinti skausmą. Galėjau bet kurią minutę paprašyti epidūro, bet žinau, kad mes, moterys, esam sutvertos tam, giliai pasąmonėje žinome, kaip tai reikia daryti, tereikia atsipalaiduoti ir nesipriešinti skausmui.
Šis gimdymas buvo tarsi mano ištvermės išbandymas. Ilgai mąsčiau, kaip apibūdinti tą jausmą, kurį jutau visas 16 sąrėmių valandų. Kad fiziškai tai yra sunkiai ištveriama – aišku. Kad galėjau rinktis nejausti skausmo – irgi aišku. Nieko neplanavau, nebuvau nusistačius prieš nuskausminamuosius. Bet tąnakt atėjo aiškus supratimas, kad aš galiu, turiu ir svarbiausia – noriu – pagimdyti taip, kaip sutvėrė gamta. Aš tiesiog žinojau, kad galiu.
Lengva nebuvo. Visą laiką vaikščiojau koridoriais, palatoje, daug sėdėjau ant kamuolio, o sąrėmius iškvėpavau, tiesiog sau pasakiau mintyse – tai yra tarsi bangos, kurios ateina ir praeina. O man reikia tik iškęsti jų piką. Sąrėmiui artėjant užmerkdavau akis, įsikibdavau į turėklą, lovos kraštą ar durų rankeną ir kvėpuodavau – lėtai ir labai giliai. Per nosį maksimaliai pripildydavau plaučius oro ir lėtai per burną jį visą, iki paskutinio lašelio, iškvėpdavau… Dar kartelį, ir dar. Sąrėmio banga pasitraukdavo. Slinko valandos. Viena į kitą panašios. Veikla nebuvo labai greita, deja… Tuomet akušerei teko nuleisti vandenis. (Po 8 valandų kaklelis buvo atsivėręs tik 4cm.) Po procedūros supratau, kad dabar jau viskas.
Atgal kelio tikrai nebėra.
Sąrėmiai stiprėjo. Mano kvėpavimas darėsi vis garsesnis. Kibdamasi į lovos kraštus nuslinkdavau patalus, atrodė, sulaužysiu, sulankstysiu metalinius lovos rėmus. Vėl vaikščiojau, vaikščiojau, supausi ant kamuolio, siūbavau ir… iškvėpuodavau tas bangas, kurios darėsi vis didesnės, vis skausmingesnės.
Vienu momentu pravirkau. Iš skausmo ir iš laimės. O laikas slinko taip lėtai lėtai… Pabandžiau tas populiariąsias dujas – taip ir nesupratau, padėjo jos man ar ne. Jau buvo sunku išvis ką nors suprasti.
Akušerės viena po kitos ėjo, kalbino, guodė, glostė, klausinėjo, iš kur turiu tiek savitvardos, kaip aš vis dar tarp sąrėmių šypsausi, kur išmokau viso to… O aš sau tiesiog kartojau mintyse, kaip labai aš myliu savo vaiką, kaip jo laukiau.
Laikas vis slinko, skausmas stiprėjo. Jaučiuosi pavargusi… Jau 16 valandų aš vaikščiojau, sėdėjau, kvėpavau kvėpavau. Pavargau. Šiek tiek darėsi liūdna, na kodėl viskas taip užtruko?
Vienu momentu akušerė išėjo iš palatos. Aš jai nusišypsojau ir pasakiau: „Eikit… matot, mes niekur neskubam“. Vos minutei praėjus, vis dar sėdėdama ant kamuolio pajutau sunkumą. Vyrui pasakiau: „Pakviesk gydytoją, nes aš turbūt jau noriu stuuuuummmmt…“ Viskas, nebegaliu savęs kontroliuoti.
Kūno aš jau nebevaldau. Bandau stotis – juk reikia pasiruošti, nusirengti. Dabar jau tikrai noriu stuuuuuummmmt. Ir tada manyje prabudo žvėris. Negalėjau nei galvoti, nei kalbėti. Kai įbėgo gydytoja, vos spėjau jos paklausti, kur ir kaip man gultis, nes „I really think I want to puuuush…“ (gimdžiau Anglijoje). Vos spėjau keturiomis užsirioglinti ant lovos, o gydytoja – užsimauti pirštines.
Man ašaros byrėjo iš laimės. Girdėjau kaip į palatą bėgo kažkokie žmonės, kiek ten jų buvo, kas jie – nieko nesupratau, o ir dabar prisimenu kaip per miglą, nes tai buvo vienos intensyviausių sekundžių mano gyvenime. Didelis, sunkus gyvybes kamuolys slinko per mane. Neįtikėtina jėga, susikaupimas, stiprybė, žvėriškas riaumojimas, beribė meilė ir laimė – visa tai maišėsi manyje, kėlė audrą, kurioje… užgimė dukrytė.
Paėmiau ją ant rankų, visą dar šlapią, įsitempusią. Priglaudžiau prie savęs tą mažytį tobulą kūnelį. Ir negalėjau patikėti, kas čia ką tik įvyko. Verkiau. Iš nuostabos, palengvėjimo ir džiaugsmo. Juk pamačiau antrąjį savo pasaulio stebuklą.“
Komentaras
Tinkamas kvėpavimas gimdymo metu sumažina nemalonius pojūčius. Kodėl? Jei moteris nepasiruošusi, bijo gimdymo, iškart reaguoja viso kūno – ir gimdymo takų – raumenys. Jie įsitempia. Aišku, tai padidina diskomfortą. Sureguliavus kvėpavimą, dingsta visų raumenų įtampa, moteris pasijaučia geriau.
Kvėpavimas – tik vienas iš daugelio būdų sumažinti diskomfortą. Paprastai naudojama triada: atitinkamas kvėpavimas, atitinkamų kūno vietų masažas ir dėmesio sutelkimas. Viso to galima išmokti pasiruošimo gimdymui kursuose. Ir to dar nepakanka, kad gimdymas būtų lengvas ir greitas. Yra dar daug papildomų gimdyti padedančių priemonių. Todėl pasiruošimas gimdymui atitinkamuose kursuose yra būtinas, kadangi moteris sužino, kaip vyksta gimdymas, kaip jai reikia elgtis, kaip turi elgtis vyras.
Romualdas Šemeta, akušeris ginekologas, Nėščiųjų motinystės vadovas, tel. 8*687 64757
„Mamos žurnalas“
Turiu du vaikucius, abu gimdziau pati be nuskausminamuju. Pirmas mano gimdymas buvo visiskas stresas. Bijojau ir del saves ir del mazylio. Nezinomybe zmogu visais laikais baugino. Antrasis gimdymas siek tiek lengvesnis, gal psichologiskai, nes jau zinai kaip bus ir ka daryti. Tokia moteru dalia reikia susitaikyti.