Kitas šio straipsnio pavadinimas galėtų būti „Tropinis kūdikis“, arba „Kūdikis – kava su pienu“, arba „Kūdikis, išpranašautas deivės Ixchel“. Kai perskaitysite Ernestos istoriją, į galvą ateis dar daugiau pavadinimų.
Nors Ernesta kuklinosi, kad jos istorija yra „visiškai paprasta“, po pokalbio iškart kilo noras dalintis jos papasakotomis įdomybėmis su kitais.
Leo Rivera Gaisrys
Kaip mes suradome Ernestą? Kaip ir daugumą jūsų – suveikus nuojautai, kai išsisaugome jūsų atsiųstas vaikų nuotraukas konkursams. Ernesta siuntė sūnaus nuotraukų su prierašu „Leo Rivera Gaisrys“, o pats Leo atrodė egzotiškai. Iškart parašėme Ernestai – iš kur gavote šitą nuostabų kūdikį? Atsakymas (spausdiname sutrumpintą) neleido abejoti – bus interviu.
Ernesta rašė: „Malonu, kad susisiekėte! Aš esu lietuvė, mano vyras meksikietis, todėl ir vaikas šiek tiek tropinis, kaip aš vadinu „cafe au lait“. Su Leo tėčiu susitikome vienoje išvykoje į Tailandą, kur mokiausi masažo, o vyras buvo pakviestas dėstyti tapybos. Mano vyras Amilkaras yra tapytojas, Meksikoje turi savo galeriją“.
Dar šiek tiek bendros informacijos:
Leo dabar 6 mėnesiai. Jis turi dvi pavardes: tėčio – Rivera ir mamos –Gaisrys. Leo galėjo būti Joris, tačiau meksikietiškai žodis Joris (reikia rašyti llorar) reiškia „verkti“, tad teko atsisakyti šios idėjos.
Šeima Lietuvoje jau beveik metus. Negali išvykti į Meksiką dėl pandemijos. Meksikoje liko šeimos namai, du šunys, Amilkaro dailės galerija, pagyvenę tėvai, dėstytojo darbas.
Deja, Leo dar nematė meksikiečiai seneliai, jis yra anūkas „per skaipą“.
Lemtinga pažintis Tailande
Marga Ernestos istorija prasidėjo seniai – po studijų ji metams išvyko į Prancūziją dirbti au-pair, vėliau ketindama toliau studijuoti kino meną. Tačiau meilė katalonui nuvijo merginą į Barseloną, kur Ernesta praleido 15 metų. Dirbo parodų centre, organizavo įvairias parodas, o laisvu laiku versdavo iš ispanų ir anglų kalbų.
Bet štai vieną dieną… „Pajutau, kad pabodo gyvenimo monotonija, pajutau tarsi artėja lūžio taškas.
Pasiėmiau 2 mėnesius atostogų ir išvykau į Tailandą mokytis masažo. Dirbdama gana rutinišką administracinį darbą, visada ieškojau kažko dvasingesnio, traukė alternatyvos – terapijos, joga, masažai.
Esu lankiusi daugybę kursų, tik dėl savęs. Jogos mokiausi Indijoje, kodėl masažo nepasimokius Tailande? Taip susiradau ir 2 savaičių masažo kursus vienoje Tailando mokyklų, o ką veiksiu paskui, nė nemąsčiau. Kelialapis buvo ne į salas, o į Tailando šiaurę, kad susitelkčiau į mokymus, o ne linksminčiausi kaip turistė“, – pasakoja Ernesta.
Moteris apsistojo nuošalioje, tik vietinių gyvenamoje vietoje, kur turistų beveik nebuvo. Kartą pasiklydusi ji paklausė kelio atsitiktinio praeivio, kuris, pasirodo, buvo meksikietis.
„Jis mane nuvežė į tą vietą, kurios ieškojau, išsikalbėjome, pakvietė ateiti į džiazo klubą. O ten sutikau to meksikiečio draugą – Amilkarą. Amilkaras yra dailininkas, dėsto tapybą Meksikos universitete, tad buvo pakviestas į Tailandą kelis mėnesius dėstyti tapybos jų universitete. Pasikalbėjus tapo aišku, kad mudviejų istorijos labai panašios, – abu buvome po skyrybų, iš ankstesnių santuokų neturėjome vaikų.
Kadangi, pasirodo, buvome apsistoję kaimynystėje, jis man aprodė visą Tailando Čiangrajaus meno pasaulį. Mėnesį buvau kartu su juo panirusi į menus, be to, – pakviečiau jį į masažo mokyklą, kurioje mokiausi, pabūti mano modeliu.“, – romantišką pažintį prisimena Ernesta.
Po mėnesio Amilkaras turėjo grįžti į Meksiką, o Ernesta nutarė pakeliauti po Mianmarą. Atėjo atsisveikinimo diena, kuri turėjo būti ir visos istorijos pabaiga. Tačiau Amilkaras nebuvo nusiteikęs istorijos pabaigai. Jis įtikino Ernestą, kad jie gali būti kartu, nes jeigu nori, – viskas yra įmanoma. Kitą mėnesį, kurį praleido jau kiekvienas atskirai, – jis Meksikoje, o ji – Mianmare, pora kiekvieną dieną kalbėjosi telefonu. O kai Ernesta turėjo grįžti namo į Barseloną, gavo Amilkaro pasiūlymą atvykti apsižiūrėti į Meksiką. Tik pasisvečiuoti.
Reikia apsispręsti
Istorija kunkuliavo toliau. Ernesta pasisvečiavo Meksikoje, Amilkaras – Barselonoje, ir teko spręsti, ką daryti toliau. „Lydėjo ženklai, kad turime būti kartu, pavyzdžiui, baigėsi mano buto Barselonoje nuomos sutartis. Atsisėdusi svarsčiau – kas toliau bus mano gyvenime, jeigu liksiu Barselonoje? Ogi nieko. Susikroviau daiktus ir išvykau į Meksiką gyventi“, – prisimena Ernesta.
Moteris yra vertėja, puikiai kalba ispaniškai, tačiau kai pirmą kartą nuvyko į Meksiką, nesuprato daugelio žodžių. Meksikiečiai kalba ispaniškai, bet jų žodynas, ypač slengas,
ir gramatika labai skiriasi. Tačiau netruko Ernestai prisitaikyti egzotiškoje šalyje. Amilkaras tapė ir dėstė universitete, o moters veikla toliau buvo vertimai – dirbo nuotoliniu būdu. Taip Meksikoje prabėgo pusantrų metų.
Vaikutį davė Ixchel
Pagaliau priėjome prie pagrindinio straipsnio herojaus – Leo – atsiradimo.
Ernesta pasakoja: „Vaikų norėjau, bet laikiausi požiūrio – kuo vėliau, tuo geriau. Supratau, kad auginti vaiką yra didžiulė atsakomybė, o man vis dar norėjosi keliauti, patirti. Ir štai – artėjo 39 metai, nebėra ko laukti. Su Amilkaru kreipėmės į medikus ir ką gi – išgirdome atsakymą, kad vaikų mes negalime turėti dėl mano miomos ir abiejų amžiaus (Amilkarui buvo 43 metai). Beje, lygiai tokias pat prognozes išgirdome iš gydytojų Meksikoje ir Lietuvoje. Lietuvoje mus konsultavo bene geriausias tos srities specialistas. Tikrai nepanikavome. Nutarėme, kad grįžusi į Lietuvą aš išsioperuosiu miomą, tada dar kurį laiką bandysime pastoti natūraliai, o jeigu nepavyks, – pasinaudosime pagalbiniu apvaisinimu“.
Viso to neprireikė.
Prieš 39 Ernestos gimtadienį pora išvyko pailsėti į Moterų salą Karibų jūroje (ispaniškai Isla Mujeres).
Tos salos simbolis – majų vaisingumo deivė Ixchel. Amilkaras ir Ernesta juokaudami prisifotografavo prie šios deivės statulos, o po mėnesio suprato, kad laukiasi. Be jokių operacijų, gydymo ir vaistų.
Nėštukė Meksikoje
Sutapo, kad Ernestos jogos mokytoja buvo kartu ir dula. Nepatikėsite, bet Ernesta net nebuvo girdėjusi to žodžio! Nieko apie gimdymus nežinojo ir įsivaizdavo, kad gimdys tik su visišku nuskausminimu. Jogos mokytoja moteriai po truputį atvėrė akis, papasakojo, kad gimdymai gali būti kitokie, kad yra gimdyvių padėjėjų pasaulis. Vis dėlto Ernesta užsispyrė gimdyti Lietuvoje.
„Kai grįžau čia, sulaukiau didžiausios nuostabos iš natūralaus gimdymo šalininkių – kodėl grįžau? Juk geresnio gimdymo natūraliu būdu, nei Meksikoje, neįmanoma tikėtis – dulų kultūra ten yra žinoma nuo senų senovės, iš ten kilę įvairūs natūralūs nuskausminimo metodai, rebozo (gimdymui padedančios juostos). Pasirodo, Lietuvos dulos važiuoja mokytis į Meksiką, o aš iš ten grįžau gimdyti į Lietuvą“, – sako Ernesta.
Saugumo ir nesaugumo kraštutinumai
Leo gimė sausio mėnesį, ir kol kas tėčio gimtinės dar jo nematė. O kaip jaučiasi svetimoje šalyje ilgam „įstrigęs“ meksikietis Amilkaras? Jis pats dalyvavo pokalbyje ir paaiškino, kad čia be galo saugu ir ramu. Visomis prasmėmis – tiek žmogiškąja, tiek gamtos.
„Meksikos sostinėje įsėdęs į taksi pirmiausia išgirsti instrukciją užsidaryti visus langus, nes tave gali tiesiog per langą apiplėšti. Visi užsieniečiai, su kuriais susipažinau, turėjo savo istoriją, kaip juos apiplėšė, arba buvo tokią istoriją girdėję iš artimųjų. Kadangi esu šviesi, dar labiau rizikuodavau, nes šviesus gymis ten yra turtingo žmogaus etiketė, jiems nesvarbi tavo istorija ar tai, iš kokios tu šalies. Esi šviesi, esi turtinga, –pasakojo moteris.
Ernesta pasidalino istorijomis apie nesaugumą Meksikoje, tačiau Amilkaras nesutiko jų viešinti: „Sutinku, kad Meksika kartais gali būti nesaugi šalis, tačiau reikia turėti omenyje ir tai, kad ten gyvena milijonai žmonių, kuriems niekada nieko blogo neatsitiko. Nors Ernesta per pokalbį pasakojo realias istorijas, susijusias su smurtu, man norėtųsi, kad pasakojimas vis dėlto būtų orientuotas į teigiamus dalykus. Esame daugiakultūrinė šeima. Leo turės pažinti tiek Meksikos, tiek Lietuvos kultūrinę įvairovę, nuvykęs ir pagyvenęs abiejose šalyse, galės sužinoti ne tik apie ten atsitinkančius teigiamus, bet, deja, ir apie neigiamus dalykus, o kai paaugs, pats galės apie tai padaryti išvadas. Tikiuosi, kad Leo atras daugiau pozityvių dalykų ar bent jau tarp gero ir blogo ras pusiausvyrą. Beje, sūnus turi dvi pavardes, kurios irgi tarsi viena kitą papildo: Rivera (isp. „upė“) ir Gaisrys (nuo žodžio „gaisras“). Tai simboliškai galėtų reikšti pusiausvyrą.“
Gamtos išbandymai
Nuo incidentų gatvėse Ernestai pavyko apsisaugoti, tačiau nuo gamtos stichijos – ne. Moteris patyrė kelis žemės drebėjimus. Meksikoje išskiriami dviejų tipų drebėjimai – vieni yra sukamieji (kai žemė tarsi sukasi po kojomis), o kiti – šokinėjantys. Pirmojo drebėjimo metu Ernesta miegojo ir prabudusi pamatė, kad ant lubų sukasi lempos. Vyras neleido net pasirengti, liepė tuoj pat bėgti iš namo.
Kito drebėjimo metu Ernesta buvo viena namuose, o šeimos namas atidūrė drebėjimo epicentre. „Tada buvo tikrai baisu. Atsidarė spintų durys, pradėjo kristi drabužiai. Buvau pripirkusi vežti į Lietuvą lauktuvių – mezcal (meksikietiškos degtinės iš agavos). Visi buteliai iškrito, sudužo. Mūsų šunys artėjančio drebėjimo nepajuto, nieko neišsigando, o kai sudužo buteliai, pribėgo smalsauti išsiliejusio skonio“, – prisimena Ernesta.
Per tą drebėjimą buvo kaimynystėje žuvusių žmonių. Meksikiečiai be galo bijo drebėjimų, nes 1985 buvo itin stiprus 8,1 balo drebėjimas, nušlavęs visą Meksiko centrą.
Draugiškumas glumina
„Bet ne viskas ten blogai, tikrai ne! Meksika yra gamtos stebuklas, nenusakomai spalvinga šalis, o didžiausias jos turtas – šilti ir draugiški žmonės. Nenuostabu, kad Amilkaro tėvai Ernestą priėmė labai šiltai. Moteris pasakoja: „Meksikiečiai be galo draugiški. Tarkime, jo tėvai drąsiai galėtų priimti nakvoti ne tik mano draugus, bet ir mano pažįstamų pažįstamus – jokių problemų, tik atvykite. Pamaitintų, parodytų miestą, nors tie žmonės būtų pirmą kartą matomi. Bendruomeniškumas jiems įgimtas. Amilkaras, kai gyvenome su jo tėvais, kas rytą ir kas vakarą pabučiuodavo mamą ir tėtį, kas pas mus nebūtų labai įprasta“, – pasakoja Ernesta.
Planai kuriami iš aukščiau
Amilkaras Meksikos dailės pasaulyje yra žinomas, profesonaliai tapo 15 metų. Jis savo šalyje gali pragyventi iš savo meno, pernai atidarė galeriją. Menininkų pasaulyje turėti savo galeriją ar nuolatinę ekspozicijos vietą suteikia pasitikėjimo jo darbais. Dabar Amilkaras savo galerijai vadovauja iš kito pasaulio krašto – galerija veikia, darbuotojai mokama alga, rengiamos parodos. Tiesa, aktyviausi pardavimai vyksta, kai pirkėjas pabendrauja su pačiu dailininku, juk žmonės perka ne drobės gabalus, o istorijas. Dabartinėje situacijoje, deja, tai neįmanoma.
„Tiek man, tiek Amilkarui Lietuvoje labai patinka, nes šalis nėra nei per didelė, nei per maža, Vilniuje vyksta gana aktyvus kultūrinis gyvenimas (o ir mūsų pastate Kražių gatvėje gyvena net 3 menininkai).
Vis dėlto turime vykti į Meksiką, kai tik bus galima saugiai keliauti. Ten ketiname pagyventi, kol Leo sueis 3 metai ir bus laikas į darželį. Kol kas iki spalio apie išvykimą nėra ko galvoti, nes Meksikoje pats pandemijos įkarštis. Socialinė situacija ten nesuderinama su karantinu, nes daugybė žmonių išgyvena tik iš to, ką uždirba tą dieną, parduodami prekes ir maistą gatvėse. Neįmanoma jų uždaryti namie, nors paskelbtas karantinas, žmonės vis tiek kasdien eina į gatves“, – pasakoja Ernesta.
Tad kol kad jie gyvens ramiame ir saugiame Vilniuje, o jūs miesto centre tikrai sutiksite žavingą porą – šviesiaplaukę lietuvaitę ir tamsaus gymio meksikietį, stumiančius vežimuką, kuriame – Leo Rivera Gaisrys.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
