Kai draugas Reginai pasiūlė kartu su juo važiuoti į Vokietiją, ji ilgokai svarstė, nors Lietuvoje lyg ir nebuvo ko prarasti. Mergina „Akropolyje“ dirbo kasininke, savaitgaliais grįždavo į Didžialaukio kaimą pas tėvus. Buvo dar labai jauna ir visada kirbėjo noras pabandyti – o kaip ten užsienyje?
Galvojo, padirbės metus ar dvejus, užsidirbs pinigų ir grįš.
O grįžo po dvylikos metų su paaugusiu sūneliu Kevinu ir džiaugiasi, kad šeimoje visą laiką kalbėjo lietuviškai. Regina pasakoja, kaip Kevinui sekėsi pritapti lietuviškame darželyje ir mokykloje.
Reginos emigracijos istorija
2013 metais išvykome į Vokietiją daugmaž žinodami, kur gyvensime ir kur dirbsime. Bet bendrabutis, kuriame su draugu gavome kambariuką už 500 eurų, mane nugąsdino. Kokiai dešimčiai kambarių – viena virtuvė, vienas dušas, viena skalbyklė. Reikėdavo tartis, kurią dieną kas skalbiasi, nes nebuvo kur džiauti. Bendrabutyje gyveno lenkai, rusai, lietuviai… Keliuose kambariuose buvo įsikūrę viengungiai vaikinai, kuriems tvarka ir švara nelabai rūpėjo, tik iki išnaktų linksmintis. Atsimenu, iš pradžių prieš kiekvieną pasinaudojimą virtuve ar vonia turėdavau susitvarkyti patalpas, kad galėčiau ten būti. Paskui ėmiau reikalauti, kad gyventojai laikytųsi švaros ir tylos naktimis. Juk mums ryte reikėdavo anksti keltis į darbą.
Su draugu gavome darbą mėsos fabrike – aš prie dešrelių fasavimo, o jis prie dešrų pjaustymo įrenginių. Sunkiausia buvo dėl kalbos, nes mokykloje išmokta vokiečių kalba labai skyrėsi nuo šnekamosios. Fabrike dirbo viena mergina, kuri mokėjo lietuviškai, tai ji mus iš pradžių ir apmokė. O kalbos reikėjo ne tik stovint prie konvejerio, bet ir pildant dokumentus apie produkciją. Per trejus metus, kiek dirbau fabrike, pramokau neblogai.
Po trejų metų baigėsi pirminis darbo kontraktas, ir mums su draugu pasiūlė panašų darbą kitame mieste. Nenorėjome keltis kitur, tad įsiregistravome darbo biržoje ir ėmėme laukti pasiūlymų. Tuo pat metu išsinuomojome ir atskirą butuką, nes gyvenimas bendrabutyje jau buvo nusibodęs.
Vokietijos darbo birža labai aktyviai, vos ne kiekvieną dieną, siunčia pasiūlymus. Nėra taip, kad pusę metų gali sėdėti be darbo ir gauti išmokas. Mums su draugu atsirado darbo už kelių kilometrų esančiame šokolado fabrike. Aš vėl patekau į fasavimo cechą, pakuodavome proteininius batonėlius sportuojantiesiems. Gerai, kad jau abu galėjome susikalbėti vokiškai, nes čia lietuvių ar rusų kalbas mokančių žmonių nebuvo. Šitame darbe jokia kita kalba, išskyrus vokiečių, nebuvo toleruojama. Gimtąja kalba galėjai pakalbėti nebent per pertraukėlę kur nors nuošaliai.
Motinystė Vokietijoje
Kadangi abu turėjome darbus ir gerai uždirbome, planas grįžti į Lietuvą nusitęsė. Įsidarbinę šokolado fabrike, nutarėme įteisinti ir mūsų santykius – Vokietijoje susituokėme. Tam tikrą spaudimą darė ir artimieji: „Kada susituoksite? Kada susilauksite vaikų?“
Kai man suėjo 30 metų, pradėjau lauktis. Fabriko valdžia į tą faktą reagavo ramiai, man davė lengvesnį darbą, kurį dirbau iki pat motinystės atostogų. Galiu pasidžiaugti Vokietijos gydytojais, kurie labai rūpestingai prižiūrėjo mano nėštumą. Niekada nejaučiau, kad į emigrantus gydytojai žiūrėtų kitaip.
Vokietijoje siekiama, kad kuo daugiau moterų pagimdytų natūraliai. Bet man taip nepavyko… Gydytojai ėmė ruoštis cezario operacijai, o man galvoje vienintelė mintis: „Tuoj mane papjaus“. Bėgo ašaros, seselės ramino, kad viskas bus gerai. O kai išgirdau sūnelio verksmą, patikinimą, kad gimė sveikas ir gražus vaikutis, buvau tokia laiminga! Iš anksto buvome sugalvoję Kevino vardą.
Vokiškos ugdymo įstaigos
Dvejiems metams pasiėmiau motinystės atostogas, bet jau po metų ėmiau pratinti Kevinuką prie lopšelio-darželio, kad jis priprastų, kai ateis laikas man grįžti į darbą. Iš anksto pratinti patarė ir specialistai, nes vaikui didelis šokas yra ne tik aplinkos, žmonių pasikeitimas, bet ir kalba. Aš esu lenkė, mano vyras – lietuvis, mes namuose kalbėdavome lietuviškai. O darželis vokiškas. Iš pradžių palikdavome tik porai valandų, nes Kevinas labai verkdavo, nenorėdavo eiti, tekdavo traukti pasislėpusį po stalu. Bandydavau su juo kalbėtis kaip su suaugusiuoju, kad jis turi priprasti prie darželio, nes aš negalėsiu visą laiką būti namuose, man reikės grįžti į darbą. Adaptacija buvo nelengva, bet per metus jis pamažu priprato, jau palikdavome ir visai dienai.
Dvejų metukų Kevinas viską suprasdavo, kas jam sakoma, bet beveik nekalbėdavo. Pasakydavo tik vieną kitą lietuvišką žodį. Darželio auklėtoja buvo labai principinga, kartą pasikvietė mane pokalbio ir pabarė, kad mes namie su vaiku kalbame gimtąja kalba. Liepė kalbėti vokiškai, nes kitaip vaikas neišmoksiąs jokios kalbos.
Aš auklėtojai atvirai pasakiau, kad nesame tikri, ar visam laikui liksime Vokietijoje, todėl norime, kad vaikas mokėtų ir lietuvių kalbą. Auklėtoja įsižeidė, vis dažniau sulaukdavau priekaištų: tai negerai Keviną aprengiau, tai jis savarankiškai nemokėjo užsisegti sagų ar užsirišti batų. Bet juk jam buvo tik treji!
Didžiausią šoką patyriau, kai kartą auklėtoja paskambino, jog Kevinas susirgo. Atvažiuoju į darželį jo pasiimti ir randu vaiką, turintį temperatūros, aprengtą stovintį lauke. O buvo žiema. Auklėtoja pasiteisino, kad išvedė ligonį į lauką, kad jis neužkrėstų kitų.
O paskui atsirado proga pakeisti darželį. Čia buvo kitokia tvarka ir kitoks požiūris į emigrantus. Kai pasakiau, kad namie kalbame lietuviškai, mus net pagyrė, kad branginame gimtąją kalbą, patikino, kad būdamas tarp vaikų, Kevinas puikiai išmoks ir vokiškai. Iš pradžių bijojau, kad ir į šitą darželį reikės vaiką vesti per jėgą, bet mano baimės nepasitvirtino. Kai paklausdavau, kaip sekėsi, auklėtojos rasdavo už ką Keviną pagirti. Sakė, kad kalbos barjeras nėra didelė kliūtis, nes jei ko vaikas nesupranta, jos bando paaiškinti trumpesniais sakiniais ir paprastesniais žodžiais. Šitame daželyje specialistai patys klausė, kuo jie dar galėtų mums padėti, kad būtų lengviau integruotis vokiškoje kultūroje? Aš sakiau, kad šitas darželis yra tikras rojus, palyginus su ankstesniuoju. Čia Kevinas susirado draugų, į darželį eidavo noriai, kartais net sekmadieniais manęs klausdavo, ar nereikia į darželį?
Ketverių su puse metų jis iš karto pradėjo kalbėti trimis kalbomis. Lietuviškai ir vokiškai – suprantama. Bet rusiškai?! Pasirodo, vaikui užteko to, kad dažnai žiūrėdavo rusiškus animacinius filmukus!
Grįžimas į Lietuvą
Prieš metus mūsų šeima nusprendė skirtis. Supratau, kad vienai dirbti fabrike ir auginti sūnų bus labai sunku. Iš pradžių dar svarsčiau tokį variantą, galvojau, kad kartais galėtų padėti iš Lietuvos atvažiavę mano tėvai, bet paskui supratau, kad pamaininis darbas fabrike ir vienišos mamos gyvenimas – nesuderinama.
Ėmėme ruoštis grįžimui. Paklausiau Kevino, kaip jis jaučiasi, kad ketiname persikelti į Lietuvą? Jis tą žinią priėmė ramiai, tik paklausė, kokia kalba jam reikės kalbėti darželyje? Pasakė bijąs, kad gali visiems laikams užmiršti vokiečių kalbą. Aš patikinau, kad ir Lietuvoje rasime būrelių, kur vaikai mokosi vokiškai.
Parvažiavome į Lietuvą pabandyti, kaip seksis Kevinui priešmokyklinėje klasėje. Mėnesiui pasiėmiau atostogų, kad būčiau šalia, kol vyks adaptacija. Nes, pagal kontraktą, dar mėnesiui turiu grįžti į Vokietiją ir atidirbti.
Keviną pavyko užregistruoti į vieną Vilniaus rajono darželį. Ruošiau iš anksto, kad šitame darželyje kai kas bus kitaip, negu Vokietijoje. Pavyzdžiui, čia kitokia maitinimo tvarka. Vokietijoje vaikai darželio maistą valgo tik vieną kartą per dieną, o pusryčius ir pavakarius atsineša iš namų. Čia Kevinui, pripratusiam prie sumuštinukų ir dribsnių, buvo neįprasta, kad pusryčiams būna košė. Paprašiau jo pabandyti, kad neįžeistų auklėtojų, o gal ta košė net patiks? Jis mandagiai pabandė, o kitą dieną ir košę, ir pietus, ir pavakarius suvalgė.
Kitas skirtumas buvo pietų miegas. Vokietijoje gali nemiegoti net ir maži vaikai. O čia darželyje visi gula popiečio miegelio. Kevinas gal savaitę pragulėjo lovoje atviromis akimis, ir auklėtojos pačios pasiūlė jam leisti nebemiegoti, o eiti į kitą grupę ir užsiimti kokia nors ramia veikla – lego ar piešimu.
Skatinau Keviną nebijoti klausti, jei ko nesupranta lietuviškai. Vis dėlto jo kalba skurdesnė, nei vaikų, nuo gimimo augančių Lietuvoje. Tad sakau: „Sūneli, jei ko nežinai, nesupranti, mandagiai auklėtojų paklausk ir jos atsakys“. Auklėtojos net šypsosi, koks jis džentelmenas, nes priėjęs visada sako: „Atsiprašau…“ Jos pastebi, kad Vokietijoje augęs Kevinas truputį skiriasi nuo kitų vaikų. O aš džiaugiuosi, kad čia jis susirado draugų, lanko net keletą būrelių, turi įdomios veiklos.
Giminių ir artimųjų apsuptyje
Kai paklausiu, kaip jaučiasi, Kevinas sako, kad Vokietijoje buvo gerai, bet Lietuvoje irgi gerai. Čia Keviną dažnai giria ir auklėtojos, ir sporto būrelio treneris. Mat Vokietijoje keletą metų lankė futbolo treniruotes.
Bet jam didžiausia terapija yra kaimas ir seneliai. Vokietijoje jų labai ilgėdavosi. Sūnus labai mėgsta gyvūnus, o kaime jų tikrai nemažai: kačiukas, du šuniukai, viščiukai, ančiukai.
Jis pyksta, jei ryte be jo senelė paleidžia ančiukus į lauką. Su seneliu vakare uždaro visus paukščius, jei reikia, prirauna jiems žolės. Kartais prosenelė duoda patarimų, ką ir kuo maitinti. Mano močiutei, o Kevino prosenelei – 85 metai, ji jau neįgaliojo vežimėlyje, bet dar guvaus proto. Baba Teresa, kaip ją vadiname, gyvena visai šalia mano tėvų, gretimame namelyje, tad Kevinas pas ją apsilanko kasdien. Kartais nueina pas prosenelę ir moko naudotis planšete, pasakoja apie naujas technologijas. Jei kurią dieną senolės neaplanko, ta skundžiasi, kad diena liūdna. O kai Kevinas aplanko, ir diena įdomesnė, ir kojas ne taip skauda.
Labai džiaugiuosi, kad gyvenime teko pagyventi svetur, įgyti kitokios patirties, o dabar laukia naujas etapas Lietuvoje. Sūnelis jau adaptavosi, o man ši užduotis – po 12 metų pritapti Lietuvoje – dar prieš akis.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Annos Jankunec, Šypsenų studija, Studio Smile
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.10. 09.
