Lietuviškas pasaulio medis – ant marškinėlių

puoškis lietuviškai

Norėdami pasipuošti kažkuo tikrai lietuvišku, neapsieisime be baltiškosios kultūros pasaulio medžio motyvo

Norėdami pasipuošti kažkuo tikrai lietuvišku, neapsieisime be baltiškosios kultūros pasaulio medžio motyvo. Jei vilkite marškinėlius, striukę ar bliuzoną, ant kurių pavaizduotas pasaulio medis, tikriausiai įdomu sužinoti, ką simbolizuoja šis piešinys.

Pasaulio medžio motyvas – bendras giminingoms indoeuropiečių tautoms, o dažnai ir ne tik joms. Pasaulio medis atspindi pasaulio sampratą, jo turinį. Kol nebuvo gyvybės medžio, tol buvo tik chaosas, o išaugęs medis stabilizuoja chaosą ir įsivyrauja tvarka. Per medį eina pasaulio ašis, sujungianti požemį ir dangų, dausas. Medis įkūnija stabilumą, tai lyg atramos taškas.

Viso ko pradžia

Lietuvių liaudies dainose apdainuojamas vidury lauko matomas stovintis pasaulio medis – grūšelė. Grūšelėje deganti žvakelė – ugnies simbolis. Kaip kibirkštis įskelia ugnį ir tamsoje nušvinta šviesa, taip ir dainoje iš medyje degančios ugnies iškritusi kibirkštis pradeda pasaulio susitvėrimą, pasilieja vanduo – gyvybės simbolis. Tose mariose sūpuojasi laivelis, o laivelyje mergelė – saulelė. Taip atsiranda šviesa. Taip kuriasi pasaulis aplink pasaulio medį. Viskas kinta, kuriasi, gimsta, o medis lieka stovėti. Jis – stabilumas.

Trys būties laikai

Pasaulio medis pasaulį dalija į tris sferas. Požemį, dangų, arba dausas, ir tai, kas tarp jų – mūsų visų žemė, gyvųjų pasaulis. Šios trys sferos atspindi ir tris būties laikus. Tai praeitis – ten, kur mūsų protėviai, dabartis – čia, kur mes dabar esame, ir ateitis – ten, kur visi eisime po mirties. Bet ne tik tai. Į pasaulio medžio sandarą sutelpa ir trys kitos sritys, trys kiti pasaulio „gyventojai“. Tai mūsų visų mirusieji, mūsų visų protėviai. Jiems skirtas požemio pasaulis. Mes, gyvieji, kurie gyvename po medžio šakomis, tarp požemio ir dausų. Na ir, žinoma, pačios dausos, kurios skirtos seniesiems mūsų dievams.

Lietuviškų kanklių simbolis

Senosiose dainose apdainuojami palei pasaulio medžio šaknis skambantys kankleliai. Čia labai gili sąsaja tarp kanklių ir mirusio žmogaus. Etnologijoje puikiai žinoma tradicija, kad gimus žmogui pasodinamas medis, o žmogui mirus iš to medžio medienos pagaminamos kanklės. Žmonės sakydavo, kad tos kanklės kalba mirusio žmogaus balsu. Kita labai artima tradicija, kad mirus žmogui šeimos narys išeina į mišką ieškoti tinkamos eglės ir padaro iš tos eglės kanklelius. Tais kankleliais kankliuoja su mirusiuoju atsisveikindami. Kodėl būtent eglės? Nes eglė dažnai siejama su pomirtiniu pasauliu, ji irgi yra lyg pasaulio medžio simbolis, kuris amžinai žalias, amžinai gyvas, nepavaldus metų laikų kaitai. Dar ir dabar kaimuose eglių šakelėmis nubarstomas kelias į vietą, kur pašarvotas mirusysis. Ne taip senai, kai dar mirusieji buvo šarvojami savuose namuose, namai buvo iškaišomi eglių šakelėmis. Ir bet kas, einantis pro šalį, galėdavo žinoti, kad šiuose namuose vyksta šermenys.

Taip pat turbūt daugelis esate girdėję įvairių romantizuotų istorijų apie garsius Lietuvos kunigaikščius ir jų dainius, kurie kanklėmis kankliuodami išdainuodavo kunigaikščiams ilgas dainas apie savo krašto istorinius įvykius, apie tų žemių didvyrius. Kankliuodami ir dainuodami dainiai perduodavo žinias, pasiekusias gyvuosius iš praeities. Todėl ir požemyje nupiešti kankleliai mums simbolizuoja ryšį su praeitimi.

puoškis lietuviškai

Lietuvių kultūroje, kaip ir visose kitose europietiškose tautose, pasaulio medis yra „apaugęs“ dar įvairiais simboliais

Siela pasiverčia bitele

Pasaulio medžio vidury girdime dūzgiančias bites, kurios mums primena visą mūsų buitį. Bitė yra labai svarbi lietuvių kultūroje. Sakoma, kad mirus žmogui jo siela išskrenda, pasivertusi bitele. Taip pat sakoma, kad iš bičių žmonės išmoko ne tik dirbti, bet ir šokti. Tik iš pirmo žvilgsnio ir tik nepažįstančiam bičių gali atrodyti, kad avily viskas chaotiškai dūzgia. Bet kuris bitininkas gali papasakoti apie labai griežtą avilyje veikiančią struktūrą – kiekviena bitė atlieka savo funkciją, niekas avilyje nevyksta bet kaip. Taigi bitės pasaulio medyje simbolizuoja mus – gyvuosius, ant šios žemės gyvenančius.

O medžio viršūnėje matomi sakalo vaikeliai – tai aliuzija į paukščių išskrajotas dausas – dievų pasaulį. Ten, kur žmogui neįmanoma pasiekti gyvam esant. Ten, pačioje medžio viršūnėje, – ne tik sakalo vaikeliai, tačiau dažnai dega ir dangaus ugnis – saulė. Ji – gyvybės davėja, mitinio dangaus pasaulio moteris.

Kodėl ant drabužių rasime ir žaltį

Lietuvių kultūroje, kaip ir visose kitose europietiškose tautose, pasaulio medis yra „apaugęs“ dar ir kitais simboliais. Dažnai palei medžio šaknis rangosi žalčiai – kaip iš praeitis atėję išminties simboliai, gerbiami ir net įsileidžiami į namus. Tai chtoniškojo pasaulio gyventojai. Šalia jų vietą surastų ir rupūžės, dažnai siejamos su raganomis žiniuonėmis ar kiti panašūs gyviai.

Ant laivelio krašto tupintys sakalas ir gegutė lietuvių mitologijoje dažnai minimi kaip mirties pranašai, atnešantys nedžiugią naujieną. Lietuvių liaudies dainose dažnai aptinkamas pasakojimas, kaip gegute ar sakalu pasivertę mirusieji lanko savo artimuosius. Todėl paukščius „patupdėme“ ne pasaulio medžio viršūnėje, kur apdainuojami sakalo vaikeliai, o nutūpusius ant žemės, arčiau požemio, kaip tarpininkus tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Ožys, meška ir kiti gyvūnai

Kitas tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų yra ožys. Krikščionybėje ožio pavidalu dažnai vaizduojamas velnias, tačiau senesnėje tradicijoje tai buvo požemio valdytojas Vėlinas, kurio funkcija – saugoti pomirtinį pasaulį, prižiūrėti jo tvarką. O štai dūdmaišis (lietuviškoji Labanoro dūda) buvo Vėlino instrumentas, dažniausiai gaminamas iš ožio skūros.

Po medžio šakomis sėdinti meška irgi priklauso chtoniškajam pasauliui. Ji lyg svečias iš anapus. Dažnai persirengėliai, vaizduodami mešką, apsirengdavo išvirkščius kailinius, nes ten „kitur“ viskas „išvirkščiai“. Taigi meška dažnai simbolizuoja tą „svetimą“. Štai lietuvių pasakose aptinkamas „juodas kudlotas“  irgi turi artimas sąsajas su meška. Tačiau tai ne vienintelis meškos simbolis. Meška – tai ir skalsa.

Na o po medžiu vaikštinėjanti gervelė labai aktuali netekėjusioms merginoms. Tai savotiškas ženklas, kuriuo aplinkiniai duoda žinią, kad esi jau subrendusi, gali būti priimta į moterų ratą. Gervės „pažnaibyta“ mergina laikė tai geru ženklu, žadančiu vestuves. Aptinkama užuominų ir į tai, kad gervelė galėjo būti ir meilės dievaitės simbolis.

Kodėl tų pasaulio medžių būna skirtingų

Sutalpinti visą pasaulėžiūrą su visais simboliais į vieną pasaulio medžio piešinį būtų gana sudėtinga, nes simboliai yra nevienareikšmiai. Dažnai skirtingomis situacijomis tai pačiai mitologinei būtybei yra priskiriamos kitos prasmės, todėl kiekvienos būtybės apibūdinimas gali būti gana platus. Todėl ir pasaulio medžio piešinių senojoje kultūroje aptinkame ne vieną. Kiekvienas iš jų akcentuoja vis kitus dalykus, tačiau galime atpažinti bendrus ir kertinius pasaulio medžio aspektus. Tai ašis, jungianti dangų ir žemę, praeitį ir ateitį, o tarp šių dviejų polių visada yra ČIA ir DABAR. Į ČIA ir DABAR sutelpa labai daug…

Asta Valiukevičienė

Drabužių su baltiškais motyvais ieškokite

www.puoskislietuviskai.lt

feisbuke @puoskislietuviskai

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 − du =

Kitos temos: