Dažnai klaidingai manoma, kad lytinė tapatybė ir seksualinė orientacija yra vienas ir tas pats. Pavyzdžiui, neretai daroma prielaida apie translytį asmenį, esą jis yra gėjus. Tačiau nebūtinai taip ir yra. Apie tai, kokie yra esminiai šių terminų skirtumai aiškinamės su medicinos gydytoja, psichoterapijos konsultante, VŠĮ Įvairovės edukacijos namų lytiškumo ugdymo lektore Rusne Kirtiklyte.
Kaip paaiškintumėte skirtumą tarp seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės žmogui, kuris nėra susipažinęs su šiais terminais?
Seksualinė orientacija ir lytinė tapatybė yra du visiškai skirtingi asmens tapatybės bruožai. Lytinė tapatybė apibūdina unikalų kiekvieno asmens lyties pojūtį ir su tuo susijusį savęs (ne)priskyrimą tam tikrai lyčiai.
Seksualinė orientacija iš esmės atspindi tai, kam žmogus jaučia emocinį, romantinį ar seksualinį potraukį (tai pačiai arba kitai lyčiai, nepriklausomai nuo lyties ar iš viso nė vienai lyčiai).
Su kokiais iššūkiais susiduria asmenys, reikšdami savo lytinę tapatybę?
Iššūkių vis dar yra nemažai. Žmonės su diskriminacija susiduria ir švietimo įstaigose, ir darbinėje veikloje.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atliko tyrimą, per kurį paaiškėjo, kad tik kas penktas žmogus Lietuvoje jaustųsi patogiai, jei jų darbovietėje dirbtų translytis žmogus.
Egzistuoja ir teisiniai, medicininiai iššūkiai, pavyzdžiui, trans žmonėms vis dar sunku gauti kokybiškas medicinines paslaugas tiek dėl gydytojų bendruomenėje egzistuojančio žinių trūkumo, tiek dėl įvairių stigmų ar nuostatų.
Be to, nei lytinė tapatybė, nei lyties raiška dar nėra įtvirtinti kaip diskriminacijos pagrindai lygių galimybių įstatyme ir kituose Lietuvos teisės aktuose, kurie draustų diskriminaciją. Todėl tokie žmonės negauna pakankamos teisinės apsaugos.
Asmens tapatybės dokumentuose Lietuvoje vis dar negalima nurodyti kažkokios kitos lyties nei moteris ar vyras arba, pavyzdžiui, pasirinkti nenurodyti lyties.
Ar manote, kad visuomenė apskritai supranta skirtumą tarp seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės? Kodėl taip arba kodėl ne?
Padėtis gerėja, ypač didmiesčiuose ar tarp jaunesnio amžiaus žmonių, bet tikrai negalima sakyti, kad visuomenė aiškiai atskiria ar supranta skirtumą. Vis dar turime daug sąsajų su stereotipais, klaidingų įsivaizdavimų apie tai, kad LGBT+ bendruomenei priklausantys žmonės būtinai turi pasižymėti kažkokiais bruožais.
Viešojoje erdvėje dažnai matome, kad temos apie LGBT+ iškyla per konfliktus ar politines diskusijas, o ne per edukaciją. Dėl to šios sąvokos kartais tampa tokiomis etiketėmis su neigiama konotacija. Švietimo įstaigose vis dar trūksta kokybiško turinio tiek bendrai lytiškumo, tiek ir kalbant LGBT+ temomis. Žiniasklaidoje irgi ne visada terminai atskiriami ir naudojami pagal tikrą reikšmę. Normalu, kad trūkstant ir tos edukacijos, ir adekvačios reprezentacijos terminų naudojimo prasme, visuomenė vis dar painioja šias sąvokas.
Kaip kultūrinė ar šeimos aplinka veikia žmonių požiūrį į tapatybę?
Kultūrinė ir šeimos aplinka šiaip turi didelę įtaką, kaip žmogus supranta ir vertina savo tapatybę. Tai dažnai veikia ne vien per kokį nors mokymą, bet ir per kasdienes nuostatas, komentarus, juokelius apie tai, kas laikoma normalu. Pavyzdžiui, šeimoje vaikai pirmiausiai susiduria su lyčių vaidmenimis ir tam tikrais santykių modeliais.
Jei aplinkoje vyrauja nusistatymas, kad berniukai turi būti tokie, o mergaitės – kažkokios kitokios, ta tapatybė – vyro, moters – suvokiama kaip griežtai apibrėžta, turinti tilpti į tam tikras stereotipines normas.
Jei šeima atviresnė, leidžianti klausti, nebaudžia už neatitikimus normai, žmonės turi daugiau tos erdvės suvokti tapatybę kaip kažką nebūtinai atitinkančio griežtą binarę struktūrą.
Kuo daugiau diskriminacijos, homofobijos, transfobijos šeimoje, mokykloje ar darbe, tuo nesaugiau tokiam žmogui būti tokioje aplinkoje.
Yra toks terminas – internalizuota neapykanta, kai žmogus perima tokias neigiamas visuomenės nuostatas ir nukreipia į save. Jei aplinka siunčia nuolatinę žinutę, kad tam tikra tapatybė yra bloga, žmogus gali pradėti tuo tikėti ir nekęsti savęs. LGBT+ bendruomenės atstovai (-ės) gali patirti didesnę depresijos, suicidinių minčių riziką, jei turi būti tokioje nepalaikančioje aplinkoje.
Kiek yra svarbūs terminai (pavyzdžiui, gėjus, biseksualus, translytis, nebinarinis), padedant žmonėms suprasti save?
Minėti terminai gali padėti geriau pažinti save, suteikti bendruomenės jausmą, gali suteikti žmogui galimybę lengviau komunikuoti savo patirtį, dalintis išgyvenimais su kitais, jaustis mažiau vienišiems. Tai leidžia suprasti, kad viskas su manimi yra gerai, esu ne vienas (-a). Tiek seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės įvardijimas atvirai gali būti ir išlaisvinanti patirtis, padedanti žmogui nebeslėpti svarbios tapatybės dalies.
Kaip atrodo prasminga parama žmonėms, turintiems skirtingas seksualines orientacijas ar lytinę tapatybę?
Nepriklausomai nuo orientacijos ar tapatybės visi mes bendražmogiškai tikimės, kad artimieji priims mus tokius, kokie esame.
Kalbant apie LGBT+ bendruomenę, svarbu naudoti žmogaus pasirinktus įvardžius. Jei žmogus pasikeičia vardą, vadinti tuo vardu, kuriuo nori būti vadinamas (-a).
Taip pat svarbu nesijuokti iš visuomenėje vis dar dažnų homofobinių ar transfobinių juokelių, stabdyti kitus, kai girdime tokius juokelius ar neapykantos kalbą. Socialiniuose tinkluose nepalaikyti arba pranešti apie neapykantos kalbą internete.
Ar pastebite, kad LGBT+ asmenys tampa vis labiau priimami visuomenėje?
Situacija didmiesčiuose, mažesniuose miestuose ar kaimiškose vietovėse skiriasi. Didmiesčiuose yra daugiau priėmimo. Lyties raiška gali būti įvairesnė. Miesteliuose ir kaimuose kiek kitaip. Tokie žmonės gali sulaukti patyčių ir net smurto.
Taip pat skiriasi jaunesnių ir vyresnių žmonių požiūris. Jaunesnė karta auga su daugiau angliško turinio. Jie susipažįsta ir su terminologija ir mato daugiau įvairovės. Lietuvoje, deja, net ir gana tolerantiškose šeimose, vis dar galime išgirsti, kad čia viskas ok, bet tu tik niekam nesakyk, neišsišok, pabandyk pritapti. Stigmos ir diskriminacijos vis dar yra pakankamai nemažai.
Kokį patarimą duotumėte žmogui, kuris abejoja savo lytine tapatybe?
Svarbu suprasti, kad tai visiškai normalu. Visiškai normalu tyrinėti save, savo santykį su aplinka ir kitais. Lytinė tapatybė neturi būti kažkas visiškai apibrėžto, telpančio į visuomenei primestus rėmus. Tad tikrai galima leisti sau nežinoti ir neturėti konkrečių atsakymų iš karto. Sakyčiau, kad labai svarbu nesilyginti su kitais ir keliauti į tą savęs pažinimo kelionę savu tempu.
Ką labiausiai norėtumėte, kad žmonės suprastų apie seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę?
Seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę turi kiekvienas žmogus. Visi mes, nepriklausomai nuo to, kokioje šeimoje augome, kokį įgijome išsilavinimą ar kokios yra mūsų pažiūros, turime seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę. Todėl svarbu, kad visus žmones vertintume vienodai, nepriklausomai nuo šių aspektų. Vertintume žmogų pagal jo individualias savybes, o ne vadovaudamiesi kokiais nors stereotipais.
Trumpa dosjė
Nuo 2022 m. gilinasi į kognityvinės ir elgesio psichoterapijos podiplomines studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
2022 m. Vilniaus universiteto medicinos fakultete įgijo medicinos mokslų magistro kvalifikacinį laipsnį ir medicinos gydytojo kvalifikaciją.
Nuo 2022 m. veda NVO „Įvairovės ir edukacijos namai” mokymus bei yra atsakinga už edukacinių prevencijos programų įgyvendinimą.
2020–2022 m. buvo Lietuvos medicinos studentų asociacijos, Žmogaus teisių ir taikos komiteto koordinatorė.
2020 m. buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos grupės koordinatorė.
Urtė Jarockė
