Tyrimai rodo, kad maždaug kas trečias Lietuvos mokinys jau yra turėjęs lytinių santykių, o medikai pastebi, kad „debiutas“ ankstėja – nekaltybę praranda vos trylikos metų vaikai. Vaikų ir paauglių psichologė Viktorija Urmanavičiūtė primena, kad skuba nėra brandos ženklas. „Lytinis gyvenimas nėra lenktynės, kuriose svarbu suspėti laiku. Kiekvienas bręsta skirtingu tempu, o tikras pasirengimas atsiranda tik iš vidinio saugumo ir ramybės“, – sako ji.
Kaltina kūną
V.Urmanavičiūtė pasakoja, kad paauglystėje žmogus bręsta tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir skirtingus jausmus bei elgesį tyrinėja kaip savo seksualinio brendimo aspektus. Tačiau paaugliui, kuriam sunkiau sekasi užmegzti romantinius santykius, gali kilti įvairių jausmų. „Toks paauglys greičiausiai ims lyginti save su kitais ir manys, kad neatitinka „normos“, pradės jausti stiprią gėdą ir abejoti savimi“, – sako vaikų ir paauglių psichologė.
Dėl šio gėdos jausmo, tikina pašnekovė, paaugliai neretai stengiasi nuslėpti tikrąją situaciją: meluoja, sureikšmina ar net išsigalvoja intymias patirtis, vengia pripažinti, kad dar nėra pradėję lytinio gyvenimo. „Taip paauglys elgiasi ne vedamas blogų ketinimų, bet dėl to, kad bijo būti atstumtas, baiminasi pasirodyti nepakankamai „suaugusiu“ ar neatitikti kitų lūkesčių“, – tikina V.Urmanavičiūtė.
Taip pat paaugliui gali pristigti pasitikėjimo savo kūnu. Jis vis kritiškiau vertina savo išvaizdą, lygina save su socialiniuose tinkluose matomais idealizuotais vaizdais ir gali imti manyti, kad būtent jo kūnas yra priežastis, kodėl jis dar nepradėjo lytinio gyvenimo. Tokios mintys neretai skatina nuolatinį nepasitenkinimą savimi, o kai kuriais atvejais – net rizikingus sprendimus, susijusius su kūno keitimu ir „taisymu“.
Skuba įtikti, ne bręsti
Kaip pastebi V.Urmanavičiūtė, kai kurie spaudimą jaučiantys paaugliai pradeda ieškoti situacijų, kuriose būtų įmanoma pradėti lytinius santykius, net jei viduje jie dar nesijaučia esantys pasirengę.
„Šis skubėjimas kyla ne iš natūralaus noro ar brandos, o iš noro sumažinti gėdą, įtikti aplinkai ir nejausti, kad yra kitokie“, – tikina psichologė. Ilgainiui toks spaudimas gali paveikti emocinę sveikatą – stiprėja nerimas ir nepasitenkinimas savimi, formuojasi klaidingi lūkesčiai apie santykius ir intymumą.
„Lytinis aktas pats savaime pasitikėjimo tikrai neprideda. Tikras pasitikėjimas kyla iš vidaus, iš santykio su savimi“, – teigia pašnekovė.
Jei jaunuolis pradeda lytinį gyvenimą vien veikiamas spaudimo, jis gali pasijusti dar labiau sutrikęs. „Gali kilti abejonės, gėda, padidėti savikritika. Tokios patirtys ne stiprina, o silpnina vidinį saugumo jausmą“, – įspėja specialistė.
Pasak psichologės, pasitikėjimą savimi kuria ne pati lytinė patirtis, o gebėjimas išgirsti save: „Ar aš to noriu?“, „Ar jaučiuosi saugus?“, „Ar esu pasiruošęs?“
„Tikras pasitikėjimas kyla ne iš to, ką padariau, o iš to, ar tai dariau dėl savęs, o ne dėl kitų“, – pabrėžia V.Urmanavičiūtė.
Nėra „tinkamo“ amžiaus
Pasak vaikų ir paauglių psichologės Viktorijos Urmanavičiūtės, nėra vieno universalaus amžiaus, kada „derėtų“ pradėti lytinį gyvenimą. Žmonės bręsta skirtingu tempu – fiziškai, emociškai ir santykių prasme. Ji pabrėžia, kad svarbiausia ne skaičius pase, o vidinė jauno žmogaus būsena: „Lytinis gyvenimas turėtų prasidėti tuomet, kai jaunas žmogus jaučia ramybę, saugumą, aiškumą ir nereikia niekam nieko įrodinėti. Kai sprendimas kyla ne iš draugų komentarų, partnerio spaudimo ar smalsumo, o iš tikro pasirengimo ir abipusio pasitikėjimo.“
Jos teigimu, paauglys gali visiškai atitikti visuomenėje keliamus „amžiaus kriterijus“, tačiau viduje jaustis nepasiruošęs. Ir priešingai – kartais jaunas žmogus būna brandesnis už savo bendraamžius ir labai aiškiai suvokia savo ribas. „Kiekvieno kelias yra individualus. Svarbiausia – kad pirmi žingsniai būtų pagrįsti savęs klausymu, pagarba savo kūnui ir pasirinkimais, kurie kyla iš vidinio „taip“, o ne iš baimės atsilikti“, – tikina psichologė.
Pašnekovė pabrėžia, kad, prieš pradedant santykius, jaunuoliui itin svarbu pažinti save – jausmus, ribas, baimes ir lūkesčius. Jei žmogus nežino, ko iš tikrųjų nori, santykiai tampa bandymu taikytis prie kitų, spėlioti jų lūkesčius arba elgtis taip, kad tik būtų priimtas. „Suvokimas, kas man tinka ir ko man reikia, padeda sukurti santykius, kurie nėra paremti spaudimu ar nuolaidomis savo sąskaita“, – aiškina ji.
Anot psichologės, tai reiškia gebėjimą pasakyti „aš noriu“, „man nepatogu“, „man reikia daugiau laiko“ ir jaustis saugiai su savo jausmais. Save geriau pažįstantis paauglys lengviau atsirenka, kas jam tinka, labiau pasitiki savo sprendimais ir nėra linkęs pasiduoti aplinkinių lūkesčiams.
Kaip atsispirti spaudimui?
Anot psichologės, pirmas ir svarbiausias dalykas, padedantis atsispirti išoriniam spaudimui, yra gebėjimas įsiklausyti į savo jausmus ir poreikius. Ji siūlo paaugliams užduoti sau paprastą klausimą: „Jeigu niekas nespaustų ir niekas neklaustų – ar aš pats to norėčiau dabar?“
Kaip pabrėžia specialistė, atsakymas „ne“ nėra silpnumo ženklas – tai brandos ir pagarbos sau išraiška. Galima sakyti paprastai: „Man dar anksti“, „Aš noriu palaukti“, „Man svarbu jaustis visiškai pasiruošus“.
V.Urmanavičiūtė atkreipia dėmesį, kad gėda ir nerimas dėl lytinio gyvenimo paaugliams kyla dažniau, nei būtų galima manyti. Tai, anot psichologės, natūralūs jausmai, ypač kai aplink daug prieštaringų žinučių ir spaudimo.
Pirmasis žingsnis – leisti juos išjausti, o ne bandyti nuslopinti. Kaip pastebi psichologė, gėda dažniausiai stiprėja tyloje, o ne atvirume. Todėl labai svarbu rasti bent vieną žmogų, su kuriuo galima saugiai pasikalbėti. „Atviras pokalbis apie baimes ir abejones padeda suprasti, kad šie jausmai nėra keisti ar „nenormalūs“,“ – tvirtina pašnekovė.
Tėvų vaidmuo – būti šalia
Šiame etape svarbų vaidmenį atlieka tėvai: jų užduotis – ne kontroliuoti paauglį, o suteikti jam saugumo jausmą, pojūtį, kad šalia visada yra palaikantis suaugusysis. Kaip pastebi V.Urmanavičiūtė, paaugliams daug lengviau atsispirti aplinkos spaudimui, kai jie jaučia, kad namuose jų laukia ne vertinimas, o supratimas.
Pasak psichologės, svarbiausia, ką gali padaryti tėvai, – kurti santykį, kuriame jaunas žmogus drąsiai gali kalbėti apie savo jausmus ir abejones. Tai nereiškia kasdien klausinėti ar spausti atvirumui. Tai reiškia nuolat siųsti žinutę: „Aš čia. Aš tavo pusėje. Su manimi saugu.“
„Tėvams svarbu perduoti vieną aiškią žinutę: vaikas turi teisę rinktis savo tempą. Kai jaunas žmogus žino, kad namuose nėra spaudimo „būti kaip visi“, jam daug lengviau atsilaikyti ir prieš draugų, ir prieš partnerių lūkesčius. Jis jaučia, kad turi tvirtą pagrindą – o būtent tai ir kuria atsparumą“, – apibendrina V.Urmanavičiūtė.
Ką sako mokslas?
Vienas plačiausių ilgalaikių tyrimų Taivane parodė, kad paaugliai, pirmą kartą lytiškai santykiavę iki 15 metų, vėliau dažniau patyrė psichologinį stresą. Panašius rezultatus atskleidė ir Švedijoje atliktas tyrimas su daugiau nei 3,4 tūkst. moksleivių: tie, kurie pirmąjį lytinį kontaktą patyrė būdami jaunesni nei 14 metų, sulaukę 18-os dažniau vartojo alkoholį, narkotikus ir tabaką, turėjo daugiau partnerių, elgėsi rizikingiau.
Pietų Korėjos mokslininkai nustatė, kad paaugliai, pradėję lytinį gyvenimą dar mokykloje, pasižymėjo agresyvesniu elgesiu. Merginoms ankstyvas seksas buvo susijęs su depresijos simptomais ir net savižudiškomis mintimis.
Mokslininkai pabrėžia, kad ankstyva lytinė patirtis dažnai susijusi su mažesne savikontrole ir rizikingu elgesiu – o tai didina tikimybę vėliau susidurti su sveikatos ir psichikos sunkumais.
Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
Susiję straipsniai
