Mama ir moteris – ar šie du vaidmenys suderinami?

mama ir moteris

Daivos Sirvydienės nuotr. www.dinafoto.lt

Štai baigėsi devyni nėštumo mėnesiai, ir šalia mažas žmogus su galybe poreikių apie kuriuos jis praneša garsiai rėkdamas. Su vaikų atsiradimu atsiranda ir naujas vaidmuo moters gyvenime – mamos.

Konsultuoja psichologė Rasa Pietarienė.

Visa apimantis jausmas

Atsiradus vaikui, visaapimantis motinystės jausmas įtraukia į mamos–vaiko pasaulį ir daugelis kitų aplinkui egzistuojančių reiškinių (bendravimas su draugais, darbas, pramogos) tam tikram laikui atsitraukia arba net pranyksta. Šie du vaidmenys – mama ir moteris – kartais atrodo nebesuderinami. Kaip būti žavinga moterimi su rėkiančiu kūdikiu ant rankų ar neišsimiegojus kelias paras iš eilės? Arba kaip būti mama maitinančia koše savo mažylį ir pasipuošusia vakarine suknele? Kol vaikas mažas, ilgesnį laiką tenka būti mama, atsidavusia ir mylinčia savo vaiką, net kai ilgimės vakarinių suknelių ir vyno taurės rankoje arba savo darbo aplinkos, kur kiekvienas įvykdytas projektas sukeldavo pasididžiavimo savimi jausmą.

Pamirštame esančios moterys

Būdamos mamos vaidmenyje mes skaitome pačius įvairiausius patarimus apie vaikų auginimą žurnaluose ir knygose bei konsultuojamės su vaikų gydytoju apie ligas, diskutuojame su draugėmis apie kiekvieną savo atžalos laimėjimą ir kartais pamirštame, kad esame… moterys arba pykstame, kad nebesijaučiame moterimis. Kūdikio laukimas ir jo gimimas – viešame gyvenime pateikiami kaip patys gražiausi gyvenimo momentai. Daug gražių žodžių būtų galima apie juos parašyti. Visi žodžiai teisingi.

Tačiau moterys visos skirtingos: viena mamos vaidmenyje gali išbūti tol, kol vaikai užaugs, nesiekdama karjeros ir visą save atiduodama namams bei šeimai, kita – praėjus keliems mėnesiams po gimdymo išskuba į mokslus ar darbą vaiko priežiūrą patikėdama močiutei, auklei.

Dviejų kelių pliusai ir minusai

Psichologė Rasa Pietarienė

Psichologė Rasa Pietarienė

Turbūt abu šie keliai turi savų pliusų ir minusų. Daugelis moterų, paauginusios vaiką kelerius metus, pasijaučia iškritusios iš profesinio ir visuomeninio gyvenimo. Dažnai moteris, kuri lieka namuose auginti savo mažylį iki dvejų trejų metų, nori, kad tą bendravimo stygių, kurį ji jaučia, kompensuotų iš darbo grįžęs vyras, įvertintų visą praleistos dienos su vaiku svarbumą ir sunkumą. Yra vyrų, kurie gali tai įvertinti, yra, kurie patys sunkiai dirbdami, grįžę namo nori tik ramiai pavakarieniauti ir pasėdėti prieš televizorių. Ir jokio triukšmo ar skundų iš savo moters pusės. Moteris tuomet lieka izoliuota, pyksta, kartais pavirsta isteriška „ragana“, „besikabinėjančia dėl smulkmenų“.

Moterys lengviau ištvertų šį malonų ir kartu daug jėgų reikalaujantį vaikų auginimo darbą, jei jis būtų įvertintas kaip reikalingas darbas ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje. Juk aukštos kvalifikacijos vadybininkas gauna gerą atlygį, o aukštos kvalifikacijos mama? Tačiau piniginis motinystės įvertinimas dabar yra žemas. O mūsų kaip mamų vertei palaikyti reikalingas nuveiktų darbų įvertinimas ir pripažinimas, nes kaip ir kiekviename darbe, taip ir auginant vaikus ne viskas sekasi, daug dalykų mes nemokame ir nežinome, kaip atlikti, klaidos sukelia neviltį ir baimę dėl ateities, o kartu ir žemina mūsų savigarbą.

Žinoma, daugelį iš čia paminėtų minusų atsveria meilė. Vaiko šypsena, jo apsikabinimas, prisiglaudimas ir čiauškėjimas greta. Jei ne meilė savo vaikui, turbūt kiekviena iš mūsų daug greičiau atsisakytų šio darbo. Kai kurios (net ir stipriai mylėdamos savo vaiką) atsisako būti tik mama pasirinkdamos būti dar ir verslininkėmis, vadybininkėmis ar studentėmis, kad tik neatitrūktų nuo pašėlusiai lekiančio gyvenimo, į kurį sugrįžti po trejų vaiko auginimo metų yra sunku. Vėl naujos darbo paieškos, adaptacija darbe pareikalauja daug jėgų.

Kartais atrodo, kad daugiau nei vaiko auginimas. Perėjimas iš visaapimančio mamos vaidmens į dirbančios moters vaidmenį ne visada įvyksta sklandžiai. O ir mamos vaidmuo jau įaugo į mūsų asmenybę, ir nutolus didesniu atstumu nuo vaiko tuoj lyg paslaptinga jėga gražina atgal mintys apie tai, ar mano vaikas jau pavalgė, ar su juo viskas gerai, ar tinkamai močiutė, ar auklė pasirūpino. Jei atstumas didelis dėl darbo pobūdžio, ar kitų aplinkybių, pradedame jausti stiprų kaltės jausmą, kad nebesame tokios geros mamos. Taip ir sukasi moteris kaltės, norų realizuoti savo gebėjmus ir užsidirbti pinigus bei meilės rate.

Kiekviena ieško savos pusiausvyros ir sprendimų šiai situacijai. Viena galbūt diskutuoja su vyru apie darbų ir laisvalaikio derinimą, kita, radusi gera auklę, pasako sau, jog jos vaiku ir taip puikiai pasirūpinta, trečia lieka ilgesnį laiką namuose, nutarusi, jog tai tik laikinas gyvenimo etapas. Ir kiekvieną kartą verta savęs paklausti, ar aš pakankamai gerai jaučiuosi taip nusprendusi. Atsakymas „taip“ leis pasijausti ramiau.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 − keturi =

Kitos temos: