Aš, kaip ir daugybė mamyčių, noriu papasakoti savo gimdymo istoriją. Perspėju, ji nebus linksma.
Gimdžiau 2 kartus. Pirmo nėštumo labai bijojau.
Nėštumas buvo įtartinas. Net 4 savaites vėlavo dukrytės augimas. Akušerė sakė – nieko tokio, dukrytė sveika. Nerimavau, sekiau judesius ir kantriai laukiau sąrėmių ar vandenų nutekėjimo.
Bet nieko nesulaukiau.
Vieną rytą supratau, kad kažkas ne taip. Dukrytė nejuda. Palindau po dusu ir laukiau judesių. Laukiau bet kokio spirtelėjimo ar krūptelėjimo. Bet nieko nepajutau.
Paskambinau vyrui ir paprašiau, kad grįžtu iš darbo, reikia važiuoti į ligoninę. Žinoma, jis apsidžiaugė.
Nesuprato mano neramaus balso. Manė, kad tai tik baimė prieš gimdymą.
Apsirengiau. Paskambinau mamai ir pasakiau pirmą kartą garsiai. „Manau, kad dukrytė mirė“. Mama iškarto atmetė mano žodžius. Sakė, kad prisigalvoju.
Bet nuvažiavus į miesto ligoninę daktaro akys viską išdavė. Jis nespėjo garsiai ištarti, o aš jau supratau.
Kai ištarė, vyras krito ant kelių. O aš tiesiog įkvėpiau ir paklausiau, ar gali padaryti cezarį. Gaila, daktarai dėl ateities nėštumų komplikacijų cezario negalėjo daryti. Sakė – leis skatinamuosius ir turėsiu gimdyto.
Paprašiau raminamųjų ir 3 valandų miego. Jie sutiko, pradėjo skatinti 5 valandą vakaro, o pagimdžiau 5 valandą ryto.
Gimdymas buvo labai sunkus. Epidurinį nuskausminimą pritaikė iškarto, neklausė ar noriu. Perspėjo – gimdymas bus labai sunkus, nes viskas vyks ne savaime. „Miręs kūnelis negims savaime, teks tau vienai stengtis“. Moteris, kuri priėmė mano dukterį, buvo labai maloni. Dėmesinga, jautri, ji išsamiai aiškino situacija. Maniau, nenorėsiu pamatyti dukters. Tai buvo per skaudu man. Bet vos gimė, norėjau ją apkabinti ir nepaleisti daugiau. Pasidžiaugiau ja tik 15 min. Daugiau jos nebemačiau, ją išvežė skrodimui.
Pasakė, kad kūdikis mirties galėjo išvengti. Buvo atšokusi placenta, jau nėštumo pradžioje. Todėl ir atsiliko augimas. Niekas to nematė. Niekam tai nerupėjo.
Palaidojau savo pirmą vaiką. Kad kaskart ji lankau. Su vyru po to pykomės. Vyras daug gėrė. Tai paveikė mūsų šeimą. Juk buvome jauni, man buvo vos 19 metų. Bandėm iš naujo atrasti ryšį. Bet abiems buvo per skaudu. Po 1,5 metų išsiskyrėme.
Po skyrybų net bijojau vaiku. Neėmiau jų ir nemėgau jų. Tiesiog bijojau. Jie priminė tą skausmą.
Susiradau kitą artimą sielą, po 4 mėnesių pastojau, nes plyšo apsauga. Bijojau būti nėščia. Svarsčiau darytis abortą. Draugas nėštumą priėmė teigiamai, nors žinojo, kad emociškai esu nestabili. Apsvarsčiau viską. Ir nusprendžiau gimdyti. Jei iš manęs atėmė vieną vaiką, tai antro į mirtį nepasiųsiu.
Griežtai visą nėštumą prisižiurėjau. Tikrinausi pas kelis daktarus profilaktiškai. Jei kas blogai, guliausi į ligoninę. Gimdydama meldžiausi, kad Dievas neatimtų šio stebuklo. Vos ir jo neatėmė. Sąrėmiai po 7 valandų pradėjo silpnėti. Sesutėms tai nerūpėjo. Jos tik pažiūrėdavo į rodmenis kas valandą ir išeidavo.
Netylėjau. Pradėjau bartis. Dėl triukšmo atvyko daktaras. Nustebęs, išsigandęs sušaukė visą personalą.
Prakirpo vandenis. Draugui už durų pasakė – atsiprašome, uždelsėme.
Vaikų skyrius buvo sukeltas. Jie jau lauke mano sūnaus. Pražiopsotas gimdymas. Galbūt uždusinome naujagimį. Praėjo valanda, ir sūnus gimė. Jį išnešė gaivinti. Ačiū Dievui, pats atsigavo.
Po apžiūros davė palaikyti. Buvo pamėlęs. Dakaras atsiprašė. O sesutė, kuri mane prižiūrėjo, apšaukė koridoriuje. Liepė dingti iš akių.
Verkiau iš džiaugsmo. Draugas glostė man galvą ir sakė – šaunuolė.
Mano sūnui dabar 7 mėnesiai. Kaskart žiūrėdama į jį džiaugiuosi jo šypsena. Bet naktimis verkiu del dukros. Sako, laikas gydo. Bet praėjo 3 metai, o man vis dar sunku. Tiek sunku, kad nepajėgiu nueiti prie dukros kapo. Jau nesu buvusi pusę metų. Bijau eiti ten. Jei nueisiu, tai nebeišeisiu. Nepajėgsiu atsistoti ir išeiti. Palikti ją ten. Skaudžiausia, kad net nespėjau pamatyti jos akių.
Stengiuosi sūnui būti tobula mama, darau viską, kad tik jis būtų laimingas ir sveikas. Jo šypsena tokia nuostabi. Jo akutes taip švyti. Jis man suteikia laimę ir džiaugsmą, kokio niekas kitas nesuteiks.
Mamytės, nepasikliaukite aklai daktarais. Jei matote, kad blogai, netylėkite, nes galite ir jūs netekti savo spindulėlių.
Laura
„Mamos žurnalas“
