Balti drabužiai, baltos rožės, baltos žvakės, daug jaunų tėvelių su mažais vaikais, šlovinimo giesmės, o širdyje – ramybė ir iš jos kylantisdžiugesys… Tai ne vestuvės ir ne krikštynos, tai Pijuko – mūsų 2 mėnesių sūnelio – dangun palydėjimo šventė. Pasaulietiškai – laidotuvės.
Pasižiūrėjus iš šalies ir bandant mąstyti logiškai, atrodo nesuprantama, kaip gali kilti tokie jausmai. Dažnas turbūt pamąstytų: „Kokia tu mama? Vaikas mirė, o širdy džiaugsmas? Nenorėjai jo, nemylėjai…“
***
Iš pradžių buvo skausmo. Baisu ryte šalia savęs rasti jau sustingusį kūdikį, kai vakare jis buvo linksmas, sveikas, smagiai taškėsi vandeny, verkė ištrauktas iš vonios, saldžiai nurimo įsikibęs krūtį ir nugrimzdo į miego karalystę šalia pačių artimiausių jį mylinčių žmonių – mamos, tėčio ir broliuko. Neviltis, bejėgiškumas, kaltė, baimė… Po kambarį vaikščiojantys policininkai, didelės musės, apspitusios nesipriešinantį kūnelį, sausa užuojauta ir sutrikimas, nežinant, ką pasakyti. Klausimai… Kas? Kada? Kaip?
Gerai, kad šalia nuolat buvo vienas viltį ir džiugesį nešantis žmogus ir jo nepaliaujami klausimas: „O kas čia?“ Tai vyresnysis pusantrų metų broliukas – toks pat kaip visada, gal net džiugesnis ir „geresnis“ (paklusnesnis) nei įprastai. Atsisveikino su broliuku, kaip dažnai darydavo, pridėjęs savo galvelę prie jo atvėsusios galvelės. Nesuprato, o gal ir suprato, kad paskutinį kartą… Ir nuėjo savo reikalais toliau pažinti pasaulio…
***
„Mirties priežastis nenustatyta“ – įrašas mirties liudijime. Mirties, kuri atrodo visiškai nesuprantama, beprasmiška. „Taip jau būna gyvenime, – sako balsas iš sustingusių kūnų karalystės (lavoninės), – paskambinkit po mėnesio, gal ką daugiau pasakysim…“ Tikriausiai staigios kūdikių mirties sindromas. Bet tai irgi nieko nepaaiškina. Girdėjau, taip atsitinka, jog statistiškai nedaug procentų kūdikėlių miršta be jokios logiškai paaiškinamos priežasties. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad taip nutiks mano kūdikėliui, kuris buvo sveikas, gražus ir lauktas… Juo labiau kad perkračiusi informaciją internete, neradau nė vieno šio sindromo rizikos veiksnio, kuris būtų tikęs mums…
***
Ramybė atėjo vėliau. Kitą dieną, per Mišias, kurias pagal Dievo planą laikė vyro tolimas giminaitis. Pamaldos buvo nuostabios. Susirinko daugybė draugų su vaikais, o skaitiniai ir pamokslas prabilo tiesiai man į širdį. Dievas ėmė kalbėti kunigo lūpomis, o po to – ir kitų atėjusių žmonių lūpomis… Pijukas nuėjo į dangų, bus mūsų šeimos užtarėjas. Jis buvo laimingas čia žemėje, bus laimingas ir danguje…
Ir naktį, kai siuvau savo angeliukui drabužėlius, kai stovėjau prie jo balto, baltai išpuošto karstuko, kai giedojau jo kūnelį išlydint ir laidojant šalia prosenelių, baimė, kaltinimai, bejėgiškumas jau buvo išnykę. Liko tik meilė, tikėjimas, ramybė ir džiugesys…
***
Kokia Dievo dovana ir palaima – pagimdyti angelą, pasidžiaugti juo ir išlydėti jį į dangų. Ir suprasti tai.
Angeliškas buvo visas Pijuko gyvenimas, pripildytas meilės. Ramus laukimas ir greitas, švelnus gimimas. Be didelio skausmo, tik didelis džiaugsmas. Tik dabar supratau, kad Pijaus vardas mums buvo pakuždėtas iš dangaus – juk „Pijus“ reiškia „pamaldus, dievobaimingas“, o jis ir buvo toks kiekvieną savo žemiškojo gyvenimo dieną. Kvietė mylėti ir kartu buvo mylimas. Jis labai mėgo glaustis prie žmonių. Nurimdavo paimtas ant rankų, priglaustas. Taip jis kvietė kuo daugiau džiaugtis buvimu kartu. Jo balselis buvo švelnus ir prašantis, kad tik nieko neįskaudintų ir neužgautų. Visi jo drabužėliai buvo balti, todėl ir šioj žemėj jis panašėjo į angelą. Ir išėjo angeliškai – tyliai, ramiai, kad neprižadintų tėvelių, kad suteiktų kuo mažiau skausmo. Pasiėmęs žemišką meilę iškeliavo į dangų – dangiškosios.
***
Jei reikėtų parašyti Pijuko biografiją, tai būtų meilės biografija, šventojo biografija. Pijukas atėjo, atsinešė savo didelę meilę, pasidalijo ja ir iškeliavo į dangų. Padarė stebuklą – po savo mirties paliko ramybę, šeimos artumą ir meilę, kuria mums norisi dalytis.
Jei reikėtų pasaulietiškos biografijos, tai jis gimė sveikas, nugyveno laimingą gyvenimą, nesusidūręs su gyvenimo sunkumais, nepadaręs nė vienos blogybės, neįskaudinęs nė vieno žmogaus. Mirė ramiai ir lengvai, be skausmo ir baimės. Argi ne to trokšta kiekviena mama savo vaikui?
„Kodėl jie verkia? Juk jam taip gerai!“ – paklausė viena mergaitė per laidotuves. Tikrai, kodėl reikia liūdėti išlydint angelą pas Dievą? Tik džiaugtis ir dėkoti tegaliu už savo mažojo Pijuko kelionę čia žemėje ir sugrįžimą į dangų… Ir kad esu jo mama.
Vaida
Gydytojo komentaras
Mirtis lopšyje
Komentuoja docentas Algimantas Vingras
Iškart atsiprašau – taip jausmingai, kaip mama Vaida parašė, komentuoti nesugebėsiu.
Kas yra staigios kūdikio mirties sindromas?
Jis dar apibūdinamas ir kaip „mirtis lopšyje“. Tai staigi kūdikio mirtis dėl mokslui kol kas nežinomų priežasčių. Sveikas, be matomų ligos požymių, mažylis po nakties miego staiga aptinkamas negyvas. Neišaiškinama jokių kančios požymių. Tragedija paprastai įvyksta naktį – tarp vidurnakčio ir 6 val. ryto. Dažniau miršta kūdikiai iki 6 mėnesių, dažniausiai – 2-4 mėnesių. JAV per metus miršta apie 25 000 kūdikių. Staigios kūdikių mirties sindromo diagnozė patvirtinama, kai teismo medicinos ekspertai tirdami mirusįjį nepatinka ligos, traumų požymių. Toks tyrimas gali užtrukti kelias savaites.
Kokios šios tragedijos priežastys pagal šiuo metu vyraujančias hipotezes?
Jų yra daug, nes skirtingi tyrinėtojai suranda vis naujų. Dažniausiai iš jų mokslinėje literatūroje aprašomi:
Įvairaus laipsnio neišnešiotumas.
Lytis – berniukai miršta dažniau nei mergaitės.
Migdymas ant minkšto pagrindo, pvz., pagalvės, minkštų čiužinių, ėriuko vilnos patalynėje.
Miegojimas kniūbsčiomis.
Dirbtinis maitinimas.
Pasyvus rūkymas, pvz., kai parūkęs šeimos narys sugrįžta į patalpą, kurioje gyvena mažylis, ir juolab rūkymas joje, rūkanti mama.
Mamos amžius – jaunų ir vyresnio amžiaus moterų kūdikiams rizika didesnė.
Trumpi (iki 1-1,5 metų) tarpai tarp nėštumų;
Žemas kraujospūdis paskutinį nėštumo trečdalį.
Mažas arba didelis hemoglobino kiekis nėštumo metu.
Bloga nėštumo priežiūra, pvz., nesilankymas arba nereguliarus lankymasis moterų konsultacijoje.
Mažyliui dėl įvairių priežasčių pirmomis gyvenimo savaitėmis arba vėliau yra sustojęs kvėpavimas, ir tai sukėlė pavojų jo gyvybei.
Kūdikio seserys ar broliai yra mirę nuo staigios kūdikio mirties sindromo.
Lovos dalybos su tėvais ar broliais ir seserimis.
Blogos socialinės ekonominės šeimos gyvenimo sąlygos, pvz., drėgnas kambarys, kuriame gali veistis pelėsiai.
Didesnė, nei yra norma, užkrūčio liauka (dažniausiai aptinkama po mirties). Ji veikia imunitetą – organizmo sistemą, kuri reguliuoja atsaką į infekciją, stresą.
Vis dažniau pasigirsta teiginys, kad staigią kūdikio mirtį lemia kelios, tuo pačiu metu atsiradusios priežastys, tarp kurių vis dar nepavyko nustatyti aiškaus ryšio. Viena iš hipotezių – bakterinė infekcija. 2008 m. Didžiosios Britanijos mokslininkai aptiko, kad 8-10 savaičių kūdikiams, kai išnyksta iš motinos gautų antikūnų kiekis kūdikių organizme, labiausiai padaugėja dviejų bakterijų – auksinio stafilokoko ir žarninės lazdelės.
Kita hipotezė – genetinė, nes staigi mirtis beveik 2 kartus dažniau ištinka berniukus nei mergaites. Didžiosios Britanijos mokslininkų nuomone, genų sutrikimai irgi gali būti kai kurių staigių mirčių priežastis. Taip yra tuomet, kai tragedija šeimoje pasikartoja.
Atliekami sudėtingi tyrimai, tačiau jų rezultatai kol kas prieštaringi. Dar viena hipotezė – staigiai kūdikių mirčiai atsirasti turi įtakos nuodingos čiužinukų dujos, atsirandančios, kai pelėsiniai grybeliai paveikia medžiagas, kurios čiužinukus padaro nedegiais.
Pagal dar vieną šiuo metu vyraujančią hipotezę, staigios kūdikio mirties priežastis yra smegenyse esančio kvėpavimo centro negebėjimas gilaus miego metu automatiškai reguliuoti kvėpavimo. Manoma, kad mirtis ištinka dėl to, kad giliai miegant kvėpavimas sustoja.
Yra ir duomenų, kad miegančius kūdikius mirtis gali ištikti ir dėl imuninės sistemos, kepenų veiklos sutrikimų.
Kokia kūdikių staigios mirties sindromo profilaktika – ką daryti, kad sumažintume jos grėsmę?
Nėščioji privalo rūpintis kokybiška medicinine priežiūra ir paisyti medicinos personalo patarimų.
Reikia atsisakyti rūkymo. Nėščiosios rūkymas sukelia lėtinį deguonies stygių jos ir vaisiaus kraujyje. Tai neigiamai veikia vaisiaus kvėpavimo centro susidarymą.
Kiekvienam šeimoje gimusiam kūdikiui turi būti nuperkamas naujas čiužinys, pagamintas be nedegamumą mažinančių medžiagų (fosforo, arseno, stibio).
Mažylį reikia guldyti tik ant šono arba nugaros. Guldomi ant pilvo kūdikiai 2 kartus dažniau miršta nuo kūdikių staigios mirties sindromo.
Manoma, kad gulint ant pilvo apatinis žandikaulis pasikelia aukštyn ir tokia jo padėtis trukdo kvėpuoti. Gulėjimas ant pilvo padidina riziką kvėpuoti jau kartą paties kūdikio iškvėptu oru. Toks oras turi mažiau deguonies ir tai neigiamai veikia kvėpavimo centrą. Daugelis specialistų rekomenduoja guldyti kūdikį ant nugaros, nes nuo jos jis pasiverčia ant šono. Ištiesta paguldyto ant šono mažylio ranka trukdo apsiversti ant pilvo, ir miegodamas jis pasiverčia ant nugaros. 4-7 mėnesių kūdikiai pradeda vartytis. Dėl to nakties miego metu jie dažnai keičia padėtį, ją patys pasirinkdami. Besivartančiam kūdikiui leiskite pasirinkti norimą miego padėtį.
Mažylis neturi būti užklotas iki ausų. Kaklą ir galvą reikia palikti neužklotus. Galva neturi būti uždengta jokiomis skarelėmis, vystyklais, arti galvos neturi būti jokių minkštų žaislų.
Mažylio lova turi būti be jokių užtiesalų – „baldakimų“ virš jos, nes tai trukdo orui judėti.
2008 m. JAV paskelbto didžiulio tyrimo autoriai teigia, kad oro judėjimas, pvz., sukeltas elektrinio suktuko – oro malūnėlio (ventiliatoriaus) kūdikio kambaryje 72 proc. sumažina staigios kūdikių mirties sindromo riziką.
Kūdikį žindykite. Nežindomi kūdikiai nuo staigios mirties sindromo miršta 3 kartus dažniau už žindomus. Manoma, kad mamos piene yra medžiagų, darančių įtaką kvėpavimo centrui, pvz., hormono progesterono, stimuliuojančio šio centro veiklą. Žindomi kūdikiai rečiau serga viršutinių kvėpavimo takų uždegimais ir maisto alergija, dėl kurių paburksta gleivinės ir pasunkėja kvėpavimas. Tai irgi turi įtakos kūdikių staigios mirties sindromui. Žindomi kūdikiai visuomet guli netoli motinos, dažniau atsibunda, prašo žįsti ir guli ant šono – veidu į motiną. Kuris iš visų šių veiksnių mažina staigios kūdikių mirties tikimybę, kol kas nežinoma.
Kūdikį saugokite nuo atvėsimo ir perkaitimo. Kuo mažesnis kūdikis, tuo sunkiau jis prisitaiko prie temperatūros pokyčių. Tie, kurie miega per šiltai arba per vėsiai, sunkiau atsibunda ir tai gresia kvėpavimo sustojimu.
Kūdikį guldykite ant kieto čiužinio. Kūdikį reikia guldyti iki 30° pakeltu kampu, t.y. jo galva turi būti 15-30° aukščiau nei kojos. Kiekvienas šeimos kūdikis turi būti guldomas tik ant jam naujai pirkto čiužinuko. Kūdikio lovoje, vežimėlyje negali būti jokių minkštų žaislių, minkštų pagalvėlių, atseit saugančių rankomis kojomis mostaguojantį mažylį nuo užsigavimo. Kūdikio negalima guldyti ant pagalvės, minkštų patalų, minkšto paviršiaus ar vandens lovoje.
Tėvai turi būti dėmesingi. Pirmus tris gyvenimo mėnesius mažylio nervų sistema ir joje esantis kvėpavimo centras dirba „padrikai“. Dėl to tik gera priežiūra – nuolatinis motinos buvimas su kūdikiu – padeda jai justi mažylį ir reikiamu momentu jam padėti.
JAV pediatrai rekomenduoja iki 6-7 mėnesių motinai gulėti kartu su mažyliu. Kūdikių staigios mirties sindromas retesnis tose šalyse (pvz., Azijos), kur, pagal tradiciją, motina guli kartu su vaiku.
Reguliariai konsultuokitės su mažylio gydytoju, kad žinotumėte, kaip vaikutis auga, kad pasitartumėte, jeigu pastebėjote kokius nors neįprastus reiškinius, pvz., ryškų kvėpavimo sulėtėjimą ar net sustojimą, kai kūdikis miega.
Kūdikis turi miegoti gerai išvėdintame kambaryje.
Kūdikių staigios mirties sindromas yra retas reiškinys.
„Mamos žurnalas“
Labai didele uzuojauja, bet taip pat ir siektiek pykcio likimui. Mano vardas taippat vaida ir mano kudikelis taippat is nakties miegelio jau nebepabudo budamas 3savaiciu ir 2dienu…vardukas buvo kristupas ,kuris reiskia kristaus nesejas.
Nezinau ar tai sutapimas ar is anksto paruosta lemtis…