Išgirdę žodį „priklausomybė“ jokiu būdu jo nesusiejame su besilaukiančia ar neseniai pagimdžiusia mama. Vargu ar ji gers, rūkys, loš kazino, bus priklausoma nuo sekso. Motinystės etapas toks tyras ir šventas.
Su jumis nesutiktų mūsų pašnekovas Eugenijus. Priklausomybių yra visokių, o pervargusi mama – labai pažeidžiama.
Eugenijus Šnipas, laisvės nuo priklausomybių mentorius
IG: https://www.instagram.com/laisvas_protas/
FB: https://www.facebook.com/laisvasprotas/
Ar polinkis į priklausomybes yra įgimtas? Ar „normali“ moteris gali tapti priklausoma?
Polinkis į priklausomybes nėra įgimtas nuosprendis, tai nėra ir valios ar charakterio klausimas. Dažniausiai priklausomybė formuojasi kaip pabėgimas nuo savęs, kai žmogus neturi saugaus ryšio su savo jausmais, poreikiais ir vidine būsena. Priežastys dažnai slypi patirtame emociniame skausme, traumose, aplinkoje ir įsitikinimuose, kad su sunkumais reikia tvarkytis vienai.
Todėl moteris, kuri anksčiau neturėjo problemų dėl priklausomybių, gali jas patirti tam tikru gyvenimo etapu – ypač motinystėje, kai kaupiasi nuovargis, atsakomybė ir emocinis spaudimas. Skirtumas tarp įpročio ir priklausomybės dažniausiai pasimato tada, kai tam tikras elgesys tampa vieninteliu būdu nusiraminti ir atlaikyti kasdienybę. Priklausomybė – tai ne silpnumas, o bandymas pabėgti, kai nėra saugaus ryšio su savimi.
Minėjote, kad mamoms būdingiausios priklausomybės – telefonas ir saldumynai. Papasakokite plačiau.
Priklausomybių mechanizmas iš esmės labai panašus – skiriasi tik įrankiai. Vienam tai alkoholis, kitam nikotinas ar lošimai, o šiandien vis dažniau priklausomybe tampa telefonas ar saldumynai. Visais atvejais žmogus ieško to paties – greito palengvėjimo ir pabėgimo nuo vidinės įtampos.
Telefonas ir saldumynai ypač pavojingi tuo, kad jie yra socialiai priimtini, legalūs ir lengvai pasiekiami. Telefonas leidžia trumpam atsijungti nuo realybės, o cukrus suteikia greitą energijos ir malonumo bangą. Tai nėra blogi įpročiai – dažniausiai tai išgyvenimo strategijos, kurios iš pradžių padeda, bet ilgainiui pradeda sekinti dar labiau.
Kaip atskirti, kada tai legalus nusiraminimas, kurio visi nusipelnėme, o kada – priklausomybė?
Svarbu suprasti, kad problema dažniausiai slypi ne pačiame telefone ar saldumynuose, o santykyje su jais. Jei mama telefonu naudojasi sąmoningai – ieško informacijos, bendrauja, mokosi ir gali be didelio vidinio pasipriešinimo jį padėti į šalį, – tai nėra priklausomybė. Signalai atsiranda tada, kai telefonas pradedamas naudoti automatiškai, kaip būdas pabėgti nuo nuovargio ar emocijų, kai darosi sunku būti „čia ir dabar“, o be telefono kyla dirglumas ar tuštumos jausmas, po ilgo naršymo atsiranda kaltė.
Tas pats galioja ir saldumynams. Jei jie valgomi sąmoningai, be vidinės kovos, tai nėra problema. Tačiau kai cukrus tampa pagrindiniu būdu nusiraminti, atgauti energiją ar „ištempti dieną“, kai sunku sustoti ir po to jaučiama kaltė, tai jau ženklas, kad kalbame ne apie maistą, o apie emocijų reguliavimą ir pabėgimą nuo savęs.
Kodėl nuovargis gena būtent į telefoną ir saldumynų stalčiuką? O ne prie svarelių ir tarkuotų morkų?
Nuovargis palaipsniui išjungia savikontrolę. Kai moteris ilgą laiką neišsimiega, neturi asmeninės erdvės ir emocinio palaikymo, smegenys ima ieškoti greičiausio būdo palengvinti būseną. Telefonas ir cukrus veikia akimirksniu – nereikia nei planuoti, nei prašyti pagalbos, nei per daug galvoti.
Tai nėra silpnumas ar tingėjimas. Tai aiškus signalas, kad vidiniai resursai išsekę, o organizmas daro viską, kad bent trumpam atsikvėptų ir išgyventų dar vieną dieną. Kai nebelieka jėgų, smegenys renkasi tai, kas padeda greičiausiai.
Kokie jūsų patarimai?
Pirmas ir svarbiausias žingsnis – ne kovoti su savimi. Griežti draudimai ir savikritika tik dar labiau sustiprina ratą. Daug naudingiau sustoti ir paklausti savęs: ko man šiuo metu labiausiai trūksta – miego, tylos, palaikymo ar paprastos pertraukos?
Sprendimai nebūtinai turi būti dideli. Kartais užtenka dešimties minučių be telefono, trumpo pasivaikščiojimo, sąmoningo saldumyno suvalgymo (be kaltės) ar paprasto pagalbos paprašymo. Kai mama pradeda atsigręžti į savo poreikius, o ne juos ignoruoti, poreikis bėgti į telefoną ar cukrų natūraliai silpnėja. Pavargusi mama nėra priklausoma – ji tiesiog per ilgai buvo viena su per didele našta.
Ar visos pavargusios mamos rizikuoja tapti priklausomos?
Ne kiekviena pavargusi mama tampa priklausoma, tačiau nuolatinis išsekimas stipriai padidina riziką. Pavojus atsiranda tada, kai pabėgimai į telefoną ar saldumynus tampa vieninteliu būdu atsigauti ir nusiraminti. Jei mama nebeturi kitų resursų – poilsio, emocinio palaikymo ar realių pertraukų, – smegenys natūraliai prisiriša prie to, kas veikia greičiausiai. Tai įspėjimo signalas, kad mamai reikia daugiau rūpesčio sau, saugumo ir palaikymo, o ne dar daugiau pastangų būti tobula ar gera mama.
Sakote, kad kaltės jausmas po saldumynų ar laiko telefone – irgi priklausomybės dalis?
Labai dažnai taip. Kaltės jausmas yra svarbi šio rato dalis, nes jis dar labiau išsekina. Mama pavargsta, ieško greito palengvėjimo telefone ar saldumynuose, o po to ima save kaltinti, kad vėl nesusitvarkė. Ši kaltė sukuria papildomą įtampą, kuri vėl skatina ieškoti nusiraminimo tuo pačiu būdu.
Tokiu atveju problema dažniausiai nėra pats telefonas ar saldumynai, o santykis su savimi. Kai mama pradeda save matyti ne kaip nesusitvarkančią, o kaip pavargusią ir vertą pagalbos, šis ratas ima silpnėti. Supratimas ir atjauta sau čia veikia daug stipriau nei kontrolė ar savikritika.
Kuo skiriasi „pabėgimas“ nuo sveikos pertraukos?
Sveika pertrauka atstato, o pabėgimas tik trumpam atitolina. Jei po laiko telefone ar saldumyno mama jaučiasi šiek tiek ramesnė, aiškesnės galvos ir turi daugiau jėgų, greičiausiai tai buvo pertrauka.
Tačiau jei po to ateina dar didesnis nuovargis, dirglumas ar kaltės jausmas, tai ženklas, kad tai buvo pabėgimas, o ne tikras poilsis.
Šis skirtumas dažnai labai subtilus, tačiau jį atpažinus atsiranda daugiau sąmoningumo. Tuomet mama gali ne kovoti su savimi, o ieškoti to, kas iš tiesų pailsina, o ne tik leidžia trumpam išsijungti.
Ką galėtų padaryti artimieji, kad mama neturėtų „pabėgti“?
Didžiausia pagalba mamai – ne patarimai ar pastabos, o realus palaikymas ir saugios pertraukos. Kartais užtenka paprasto pasiūlymo pabūti su vaiku, kad mama galėtų ramiai išsimiegoti, išeiti pasivaikščioti ar pabūti tyloje be pareigų ir paaiškinimų.
Kai mama jaučiasi matoma, išgirsta ir nepalikta viena su visa našta, jos nervų sistema natūraliai atsipalaiduoja. Tuomet poreikis ieškoti greito palengvėjimo telefone ar saldumynuose sumažėja savaime, be kontrolės ir draudimų.
Mamos kalba:
Užmiegu tik su telefonu rankose, naršydama tiktoke. Dažnai užmigus nusprūsta ranka, nusiunčiu draugams nuorodų, kurių net nenorėjau siųsti. Atsiprašiau visų iš anksto, kad taip bus ir toliau.
***
Jeigu telefonas pradeda išsikrauti, o aš lauke, verčiau su vaiku grįšiu namo, nei vaikščiosiu po parką be telefono. Tai būtų nepakeliama.
***
Kai palikau svečiuose telefoną, vyras naktį važiavo su taksi parvežti, nes supratau, – iki ryto neištversiu. Net naktį keldamasi prie kūdikio pirmiausia pažiūriu į telefoną. Kartą jo greitai neradau, įjungiau šviesą ir purčiau patalus, kol suieškojau. O kūdikis klykė.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Neretušuota motinystė“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2026 metais skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.03.13
Susiję straipsniai
