Jaunoms mamoms, kurios būna per dieną namuose su naujagimiu, atrodo, kad jaukūs namai būtinai turi „skaniai“ kvepėti – smilkalais, eteriniais aliejais, kvapiomis žvakėmis. Kalbamės su cheminių medžiagų eksperte Laura Stanče.
Kurie kvapai galimi, o kurie tikrai nerekomenduotini, auginant vaikus?
Visi šie kvapikliai tik maskuoja blogą patalpų kvapą. Jei atrodo, kad jaukūs namai būtinai turi kvepėti kuo nors nenatūraliu (jazminais žiemą ar pan.), manau, tai reklamos suformuotas įvaizdis.
Jei namai kvėpinami bambuko lazdelėmis, įmerktomis į kvapią medžiagą, reikėtų išsiaiškinti, kokios medžiagos naudotos aliejui prikvėpinti.
Švara kvepia gaiva, todėl privalu vėdinti kambarius.
Ar kvapo žalingumą galima nustatyti pagal jo kainą (kuo pigesni kvepalai ar namų kvapai, tuo kenksmingesni)?
Pirmoji sintetinius kvapus kvepalams naudoti pradėjo Coco Chanel – taigi dauguma brangiųjų kvepalų dabar naudojama pasitelkiant sintetines medžiagas, nes taip pigiau ir paprasčiau gamintojui. Paprasčiausias būdas sužinoti, kad produkte yra mažiau pavojingų cheminių medžiagų, yra ieškoti ant jo pakuotės nepriklausomos ekologiškai sertifikuojančios organizacijos logotipo. Europos Sąjungos ekoženklai „Gėlė“, „Gulbė“, „Ecocert“, „Soil association“ įrodo, kad tose priemonėse yra mažiau sveikatai ir aplinkai pavojingų medžiagų.
Svarbu suprasti ir tai, kad alergiją gali sukelti tiek sintetiniai kvapai, tiek natūralūs. Todėl, norint išvengti alergizuojamojo poveikio, pirmiausia rekomenduojama vengti oficialiai į alergizuoją sukeliančių medžiagų sąrašą įrašytų cheminių medžiagų (jos gali būti tiek natūralios, tiek sintetinės):
Amyl Cinnamal, Amylcinnamyl Alcohol, Alpha-Isomethyl Ionone, Anise Alcohol, Benzyl Alcohol, Benzyl Benzoate, Benzyl Cinnamate, Benzyl Salicylate, Butylphenyl Methylpropional, Cinnamal, Cinnamyl Alcohol, Citral, Citronellol, Coumarin, Eugenol, Evernia Furfuracea Extract (tree moss extract), Evernia Prunastri Extract (oak moss extract), Farnesol, Geraniol, Hexyl Cinnamal, Hydroxycitronellal, Hydroxyisohexyl-3-Cyclohexene Carboxaldehyde, Isoeugenol, Limonene, Linalool, Methyl-2-Octynoate.
Prabangiose kvepalų parduotuvėse galima rasti kvepalų, skirtų mažoms mergaitėms ir berniukams. Ar jie saugūs vaikams?
Kvepalus sudaro 78-95 proc. denatūruoto alkoholio, kuriame ištirpinti eteriniai aliejai (natūralūs arba sintetiniai). Kvapui fiksuoti gali būti naudojami ftalatai arba glicerinas. Jei vaikams skirtuose kvepaluose gali būti mažesnė dalis alkoholio (kai kurie gamintojai deklaruoja, kad jų kvepaluose, skirtuose vaikams, visai nėra alkoholio), tai kitų sudedamųjų dalių, norint pagamint kvepalus, tikrai nepavyks išvengti. Visos sudedamosios dalys priskiriamos alergiją galinčių sukelti medžiagų grupei.
Šios medžiagos gali jautrinti odą, skatinti dermatitą, niežulį. Be to, sergantiesiems astma kvepalai gali išprovokuoti priepuolį.
Tėvai privalo žinoti, kad vaikų oda kur kas jautresnė įvairioms cheminėms medžiagoms. Na o jei vis dėl to nusprendėte pirkti kvepalus – bent jau purkškite ne odą, o drabužius ir labai mažą kvepalų kiekį. Naujagimiams ir kūdikiams kvepalų tikrai nereikia.
Ar gali kūdikiui pakenkti, jei mama kvėpinasi mėgstamais kvepalais?
Maždaug 95 proc. kvepalų sudedamųjų dalių kilę iš naftos cheminių produktų – nes taip paprasčiausiai pigiau (pusė kilogramo esencijos, išgaunamos iš jazminų, gali kainuoti apie 40000 JAV dolerių, tuo tarpu toks pats kiekis sintetinio jazminų kvapo kainuoja apie 10 JAV dolerių).
Tik nedaugelis šių sintetinių medžiagų yra iki galo ištirtos, dažniausiai apie jas neturima pakankamai duomenų. Tik paskutiniaisiais metais susirūpinta kompleksiniu sintetinių medžiagų poveikiu – nes prieš tai buvo manoma, kad jas saugu naudoti dėl ypač mažo jų kiekio, esančio produktuose. Beje, pastaruoju metu sintetinės medžiagos naudojamos taip plačiai , o žmonių vartotojiškumas taip smarkiai išaugęs, kad per dieną turime susiduriame su didžiuliais kiekiais šių pavojingų medžiagų (pradedant nuo muilo, baigiant kvapiuoju rašikliu biure ir pan.). Todėl šiuo atveju, manau, svarbus saikas.
Kokią grėsmę kelia šios medžiagos?
Aplinkoje išlieka labai ilgai.
Laikui bėgant jų koncentracija aplinkoje didėja.
Pernešamos dideliu atstumu nuo pirminio taršos šaltinio.
Kaupiasi dumbliuose ir mikrofituose.
Iš vandens patenka į gyvūnus ir kaupiasi jų riebaliniame audinyje, o su maistu perduodamos žmogui.
Randamos maitinančių motinų piene.
Gali sukelti mirtį, vėžį, paveikti embrioną, pakenkti vaisingumui, sukelti genetinius pakitimus, pažeisti nervų sistemą, sutrikdyti vidaus organų veiklą, sukelti vystymosi sutrikimus.
Gali sukelti gyvūnų lyčių pasikeitimą.
Gali pažeisti žmogaus imuninę sistemą.
Šių medžiagų efektas nėra ūmus, t.y. jos kaupiasi mūsų organizme ir, kai pasiekia kiekvienam organizmui individualią ribą, gali pasireikšti vienas iš minėtų efektų. Galbūt tuo ir galima paaiškinti, kodėl vis daugiau sergama vėžiu, autoimuninėmis ligomis ir vis daugėja apsigimimų…
Norint apsaugoti kūdikį, reikėtų, kad jo aplinkoje būtų naudojamos tik bekvapės medžiagos.
„Mamos žuralas“
