Marcelė. 2 metai 5 mėnesiai

Marcelė

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Marceliukės dienoraštis. Gruodis

Žaislų ekspertės patarimai

Skaitykite, kaip žurnalo redaktorei Neilai (46 m.) sekasi auginti pagrandukę Marcelę (2 metai 5 mėnesiai). Marcelė turi 2 vyresnes sesutes – 20 metų Jogilę ir 25 metų Austėją.

Aš – ekspertė

Jau kelis mėnesius viešojo transporto stotelėse matau didžiulius Džordanos Butkutės plakatus su užrašu „Aš – karalienė“. Pirmoji mano reakcija buvo neigiama – šita iš kuklumo nenumirs, juk galėto pasivadinti, pavyzdžiui, šlagerių ar scenos karaliene.

Bet ne – tiesiog karalienė, tarsi norėtų užimti Anglijos karalienės vietą, ko net Čarlzui nepavyksta. Tačiau rinkodara yra rinkodara, dėmesys atkreiptas, tikslas pasiektas. Kai kokį 100-ąjį kartą žvelgiau į fotošopu nudailintas „karalienės“ akis laukdama autobuso, pagalvojau – o aš tada mama-ekspertė. Štai Jums mano inauguracinė kalba: 15 metų esu leidinio tėvams redaktorė (skeptras), esu daugiavaikė motina ir močiutė (šermuonėlių mantija), gimdžiau dviejuose šimtmečiuose – XX ir XXI amžiuje (karūna), pagranduko susilaukiau sulaužiusi tradicinės medicinos užtvaras (deimantas karūnoje). Kodėl negalėčiau savo tamsiame kambariuke įrengti „Mamos-ekspertės salono“? Tikrai neimčiau 50 eurų, kaip populiarios būrėjos, man užtektų ir natūrinių dovanų – kiaušinių ar medaus, o atsakyčiau į visus mamyčių klausimus, remdamasi savo dviejų šimtmečių motinystės patirtimi bei žurnale spausdinta informacija.

Šį smagiausią metų mėnesį pateiksiu Jums mamos-ekspertės įžvalgų apie žaislus.

Klimaksinukams dėl žaislų pasisekė

Labai labai norėčiau, kad terminą „klimaksinukas“ būčiau sugalvojusi pati, deja, taip nėra – jį išgirdau iš vyriausiosios dukros, kuri savo ruožtu išgirdo iš darželio, kurį lanko mano anūkė Adelė, šeimininkutės.

Adelytė, kaip tipiškas 3 metų vaikas, daželyje atlieka išpažintis apie šeimos gyvenimą. Nieko čia naujo – darželio auklėtojos ir šeimininkės žino viską apie tėvų privatų gyvenimą, nes vaikai jaučia pareigą kaip klausykloje atraportuoti net tai, dėl ko tėveliams ausys iš gėdos užkaistų, – pirkinius, svečius, cigaretes, alų, barnius, pagirias. Taigi Adelė bandė šeimininkutei papasakoti painią mūsų „modernios“ šeimos sanklodą. Nežinodama, kaip pavadinti Marcelę (kuri juridiškai yra Adelės teta, nors ir jaunesnė 8 mėnesiais), ji vis sakydavo, kad turi „sesutę“. Šeimininkė neištvėrė ir paklausė Austėjos, apie kokią sesutę čia kalbama.

Austėja papasakojo, kad jos mama (aš, ekspertė), netikėtai pagimdė dar vieną vaiką, nors jau buvo močiutė. Tada šeimininkė ir pasakė tą nuostabų terminą: „Mes tokius vaikus vadiname klimaksinukais. Viena mano pažįstama pagimdė 50 metų, jau buvo vaikus užauginus, irgi močiutė, manė, kad klimaksas, o susigriebė, kai nėštumas jau buvo 4 mėnesių“. Nežinau, ar tie, kurie sukūrė terminus „netyčiukas“, „neišnešiotukas“, „nėštukė“, „ankstukas“ kreipėsi į lietuvių kalbos komisiją, bet šie terminai prigijo ir jau tapo kalbos dalimi. Sieksiu, kad jaukus ir šiltas žodis „klimaksinukas“ irgi prigytų, stengsiuosi jį dažniau vartoti savo straipsniuose ir šnekamojoje kalboje, gal net steigsiu „Šeimų, auginančių klimaksnukus“ draugiją ir fondą. Juk mums irgi gali prireikti socialinės pagalbos, kai dėl skaudančių sąnarių ar kitų senatvinių negalavimų negalėsime išvesti vaikučių į lauką. O klimaksinuko apibrėžimas visiems aiškus – tai vaikelis, gimęs tokiu metu, kai mamai mediciniškai galima įtarti ankstyvąjį klimaksą (nuo 42 metų – drąsiai).

Atleiskite, kad taip ilgai pasakojau apie klimaksinukus, nors apsiėmiau kalbėti apie žaislus. Norėjau privesti prie to, kad kai vaikus moteris gimdo labai ilgą laiką, mano atveju – nuo 20 iki 44 metų. Tad per tuos kelis dešimtmečius žaislų mados pasikeičia daug kartų. Valyvesnės šeimos atsikrato „išaugtais“ žaislai, kaip nukleištais batais ar nemadingais vaikų drabužėliais. Bet jei iš kiekvieno mados gūsio pasiliksite nors po porą žaislų, tai galop Jūs klimaksinukas augs tarsi žaislų muziejuje. Supratote, kur suku – Marcelė tokį turi!

Ekspertės įžvalga: Kuo aktyvesnis šeimos socialinis gyvenimas, kuo šiltesni santykiai su giminaičiais, bendradarbiais, kaimynais, tuo daugiau ir įvairesnių žaislų turės Jūsų vaikas. Ne veltui A. Sen Egziuperi sakė, kad svarbiausia gyvenime yra žmogaus ryšys su žmogumi. Puoselėkite ryšius, ir galėsite nenupirkti vaikui nė vieno žaislo – jis vis tiek juose skęs.

Kaip atsirado Mercelės žaislų muziejus

Mane visada jaudindavo filmai ar knygos, kuriuose herojai, net ir sulaukę šarmos smilkiniuose, grįžta į savo vaikystės namus. Čia randa nepaliestus savo kambarius su voverytėmis dekoruotais tapetais, knygų ir žaislų lentynas, sklaido savo mokyklinius atminimų sąsiuvinius, iš kurių krenta pirmosios meilės padovanotos sudžiūvusios gėlės, stalčiai pilni nuotraukų albumų ir senų laiškų, pirmųjų pažymių knygučių ir dėžučių su pieniniais dantukais. Į tokį kambarį smagu atsivesti savo vaikus ir anūkus, nes kiekvienas daiktelis, o ypač meškiukas su išlupta akimi ir nuplėšta ausimi, turi savo istoriją. Bet sakykite, ar galime leisti sau tokią prabangą mes, daugiabučių gyventojai, kurie kraustydamiesi pirmiausia išmetame (veikiau išmėžiame) senus vaiko žaislus. Net ir kraustynių nereikia – eilinis savaitgalio apsišvarinimas baigiasi kelių nuolaužų kelione į konteinerį.

Mes buvome ir esame ta šeima, kuri be gailesčio atsikrato viskuo, kas sulūžę, nušiurę ir apsilaupę. Tačiau visi sveikieji žaisliukai išliko ir net pasidaugino labai paprastu būdu – mes juo išlydėdavome klajoti po pasaulį (pas kitus vaikus), o dabar, po 10 ar 15 metų jie sugrįžo pas Marcelę atsivesdami kitų žaisliukų.

Marcelės krikšto motinėlė Donalda kažkada išdėstė savo teoriją apie pinigus: „Jeigu nori, kad pinigų šaltinėlis neišsektų, turi juos išleisti, nes tik tada jie sugrįš vedini kitais pinigais“. Šios teorijos moralas – nespausk, kartais ir paišlaidauk, nes pinigai mėgsta cirkuliuoti. Išsidūks, išsilakstys, grįš pas šeimininką ir dar atsives draugų. Taip mums nutiko ir su dukrų žaisliukais. Galėjome nunešti į rūsį ir laikyti anūkams, galėjome tiesiog padėti prie konteinerio, bet mes vis sulaukdavome, kol koks draugų ar giminaičių vaikas pakankamai suaugs, ir nunešdavome lego dėžę, „Kinder“ kiaušinių kolekciją ar kokį beibiborną su visu kraiteliu. Taip savo naujus šeimininkus rado stalo žaidimai, Bratz lėlių būrelis, triženklis skaičius dėlionių, kokybiški žaisliukai iš „Makdonaldo“, konstruktoriai, lėlių vežimėliai ir triratukai. Įsivaizduokite, kokius jautrius epizodus išgyvename dabar, kai Marcelė iš pusbrolio gauna žaislų maišą, o jame – pirmajai dukrai su meile pirkti gyvūnėlių ir vabalų rinkiniai. Nors praėjo mažiausiai 23 metai, tie žaislukai gyvut gyvutėliai, jie grįžo namo, kaip kantrūs odisėjai po ilgų klajonių.

Daugybė tų žaisliukų nebemadingi, vaikui nesuvokiami (Marcelė nenutuokia, kas yra teletabiai, pokemonai, bebleidai), bet mums mieli ir brangūs. Ko ne žaislų muziejus?

Ekspertės įžvalga: Žaislai yra gyvi tol, kol su jais kas nors žaidžia. Nelaikykite žaislų paslėpę kažkada gimsiantiems vaikams ar anūkams – atiduokite artimųjų vaikams, negailėkite, o tada tikrai įvyks stebuklas – kai Jums reikės, žaisliukai grįš, – jei ne tie, tai kiti.

marcelė

Nieko nenustebinsiu, kad geriausiai išsilaikė žaislai, kurie buvo gerų firmų ir kainavo daugiausiai

Žaislai, kurie išgyvens ir 100 metų

Nieko nenustebinsiu, kad geriausiai išsilaikė žaislai, kurie buvo gerų firmų ir kainavo daugiausiai. Pirmoji mūsų rimta investicija buvo į „Lego basic“ kibiriuką, kai Austėjai sukako 3 metai ir jai PSO jau leido žaisti su smulkiomis detalėmis.

Gerai atsimenu to kibiriuko kainą ir pirkimo metus. Taigi dėmesio – 1993 metai, 125 litai. Mano padidinta studentės-pirmūnės stipendija buvo 75 litai, tėtis mokėsi prasčiau, todėl gaudavo 40 litų. Sudėjus abiejų mėnesio pajamas kibiriuko nebūtume nupirkę, teko taupyti keletą mėnesių ir dar skolintis. Bet štai rezultatas – kaladėlės sveikos iki šiol, nors jomis žaidė dešimtys vaikų! Paskui lego kolekcija pasipildė Belviliais, Hario Poterio pilimis, piratų laivais – aktyviai pirkome mažiausiai 10 metų. Užtat Marcelė turi tikrą legolendą, gaila, kad dar nelabai domisi. Lego aš kasmet išplaunu, paprastai karščiausiu vasaros metu. Parą pamirkau pilnoje pamuilių vonioje, kad atkibtų vaikų seilės, snargliukai ir maisto likučiai, tada perplaunu kelis kartus ir išdžiovinu kaitrioje saulėje, pabėrusi ant rankšluosčių, Kartais plovimas trunka visą savaitę – kasdien po kibirą. Nenustebsiu, kad su šia lego kolekcija žais ir Marcelės vaikai.

Kita žaislų kategorija, kuriai neturėjome atsparumo, – kokybiški kilpiniai meškiukai Tedžiai. Juos pradėjome kolekcionuoti jau gimus antrajai dukrai. Drebėdavo rankos perkant mažytį meškiuką už 70 ar net 90 litų, bet ir ši investicija pasiteisino – kartą per metus meškos prasisuka skalbyklėje, paskui vėl aprengiamos išlygintais drabužėliais ir sėdasi į savo lentynas džiuginti akies. Meškiukai buvo vieninteliai žaislai, kurių niekam neatidavėme, neskolinome, nes jie – mūsų šeimos nariai su vardais (pavardė visų ta pati – jie Ramoškos). Marceliukė mėgsta į lovą pasiimti meškiuką, kaskart vis kitą, pagal slenkantį grafiką. Į Tedžių kolekciją kategoriškai neįleidome jokių kitų gyvūnų (nei kiškių, nei šunų, šie turi savo vietą žaislų dėžėse), nei jokių falsifikatų. Tik vienam kimštam gyviui buvo padaryta išimtis – beždžionei Bugiui, kurį be galo mylėjo ir iki vestuvių į lovą pasiimdavo Austėja…

Ekspertės įžvalga: Dažniausiai kaina ir firma yra garantija, kad žaislas ilgai bus gyvas, tačiau net patys brangiausi žaislai vaikui gali visiškai nepasiteisinti, jei netiks pagal amžių ar vaiko pomėgius. Tada jie „mirs“ (keliaus į lentyną) vos užgimę. Yra begalės vaikų, kurie nemėgsta konstruoti lego, dėlioti trimačių dėlionių ar žaisti stalo žaisimų. Prieš perkant žaislą, verta prisiminti vaiko pomėgius, o jei perkate svetimam, – paskambinti mamai ir paklausti. Deja, dažniausiai žaislus perkame ne vaikui, o sau – tai, kas mums gražu ir patinka. Nepamiršiu beprasmiškai išleistų 89 litų Barbės arkliui, kuriuo dukra visiškai nesusidomėjo…

Žaislai, kurie mirė tiesiog ant rankų…

Tokių mūsų namuose buvo dauguma. Nenustebinsiu ir tuo, kad beveik visi jie buvo panašios kokybės ir kainos, apie ką rašo cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė savo sąraše.

Jei Šindlerio sąrašas suteikė teisę gyventi, tai L. Stančės sąrašas skelbia nuosprendį netinkamiems žaislams. Susidomėjusi redagavau šiame numeryje spausdinamą Lauros tekstą, kokių žaislų nepirkti. Ar patikėtų ši specialistė, kad mano (irgi ekspertės) namuose vienu ar kitu periodu savo vietą buvo suradę VISI žaislai iš blogojo sąrašo? Ar jaučiuosi dėl to bloga mama? Tikrai ne, nes visas 24 pozicijas užpildžiau ne savo rankomis. Kadangi šiuos mano rašinėlius skaito giminaičiai, pabadysiu pasakyti aptakiai – L. Stančės sąrašą pas mus atkakliai pildo vienas mielas žmogus, kuris investuoja iš pensijos.

Neplėtosiu ir to, kiek ilgai žaislai „iš sąrašo“ pas mus užsibūna. Pati Laura sako, kad nuodingas poveikis pasireiškia per ilgą laiką. Na, tos kelios savaitės, per kurias vaikas pažais su toksiška lėle iš turgaus… Gal jos nepadarys tiek žalos, kiek dovanėlės atsisakymas. Ar galime smerkti pensininkus, kurie perka pigius žaisliukus? Juk jiems 5 eurai – žemiausia nustatyta suma, už kiek galime pirkti žaislą, – yra kosminė. O kur dar nekaltumo prezumpcija dėl nežinojimo… Ką kalbėti apie babytes, jei apie toksiškus žaislus nežino net medikai. Kai laukiausi ir lankiausi nėštumo kursuose, savo ausimis girdėjau, kaip labai gerbiamos nėščiųjų mokyklos lektorė dar iki vaiko gimimo liepė apsirūpinti 3 svariausiais kūdikystėje dalykais – vilnonėmis kojinaitėmis, šaukšteliu ir guminiu kilimėliu-dėlione, kurių būna su raidėmis ir skaičiais. Mes įsigijome su skaičiais, o Adelė turi su raidėmis, kaip sakoma – pirkome urmu. Tik po poros metų sužinojome, kad tai vienas labiausiai užterštų gaminių, kuriuose per nėščiųjų mokymus turėtų patarti išmesti…

Ekspertės įžvalga: Jei močiutė padovanojo lėlytę už 1 eurą, nesiraukykite. Džiaukitės ir dėkokite, leiskite vaikui žaisti ir neputokite, kokie tie seneliai buki. Pigi lėlė vis tiek gretai pames galvą ir kojas, išmesite ir pamiršite. O močiutė ir vaikas bus gavę laimės hormonų, mažiau sirgs.

Jei žaislų neliktų…

Mažiesiems tinkamiausi minkšti žaislai, kurie neturi smulkių detalių

Nesu brazilų rašytojo Paulo Coelho fanė, bet viena jo mintis, tapusi aforizmu, tikrai taikli: „Vaikas visada gali išmokyti suaugusįjį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusį ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti“. Nors Vikipedijoje neradau, kad pats Paolo turėtų atžalų, matyt, stebėjo su šiukšlėmis ir tetrapakais žaidžiančius San Paulo lūšnynų vaikus.

Jei staiga nebeliktų nė vieno žaislo, manote, kad vaikai suvargtų? Tikrai ne. Mūsų namuose geriausi pakaitiniai žaislai buvo sagos. Kol kas Marcelei dar nedaviau sukaupto lobio, o jis nemažas – pildomas jau daugiau kaip 20 metų. Kai pamatėme, kaip ilgai ir kūrybiškai vyriausioji dukra žaidžia su sagomis, nebeišmetėme nė vienos. Prieš atsikratydami drabužiais iškerpame iš jo sagas, įdomesnių nuperkame, o kartais, kai skudurynuose būna pigiausia diena, nusiperkame kokį 10 švarkų su daugybe sagų ir papildome kolekciją. Puikūs žaislai buvo ir tušti kvepalų buteliukai. Teko prašyti draugų, kad neišmestų, kelerius metus kaupti, bet rezultatas – dukrytės žaidė grožio salonus, kirpyklas, mis rinkimus. Dar vienas lavinantis žaislas mūsų namuose – mezgimo siūlai. Baigusi mezginį neišmetu likučių, todėl turiu daugybę spalvingų kamuoliukų. Marcelė jau „pagavo kampą“ – vakarais žaidžiame žaidimus su siūlais. Ji duoda man ar tėčiui kamuolį, pritupia ir šaukia: „Auksaplauke, nuleisk plaukus!“, numetame jai siūlo galą, o ji lipa į bokštą.

Ekspertės įžvalga: Bet kas, kas smulku ir turi ne po vieną egzempliorių, gali tapti nuostabiais žaislai, todėl jei turite vietos kaupti, – neišmeskite atvirukų, plastmasinių kamštelių, šokoladinių kiaušinių dėklų, tuščių kosmetikos indelių ar senų flomasterių antgalių. Tai bet kurią dieną gali tapti pačiais geriausiais žaislais.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − penki =

Kitos temos: