Vaikystės maistas
Skaitykite, kaip žurnalo redaktorei Neilai (46 m.) sekasi auginti pagrandukę Marcelę (2 metai ir 7 mėnesiai). Marcelė turi 2 vyresnes sesutes (20 ir 25 metų).
Mes irgi karpome žilus plaukus…
Rašau Jums jau daug mėnesių, ir kuo toliau, tuo daugiau laiko skiriu apmąstymams apie būsimą rašinį. Juk užimu žurnalo puslapius, kai tuo tarpu išspausdinimo laukia dešimtys vertingų straipsnių, kuriuos parašė žmonės „su priedu prie pavardės“ – dr. Kai prieinu savigraužos ir menkavertiškumo liepto galą, kaip tyčia atkeliauja koks padrąsinantis laiškas, tarkime: „Kaip buvo miela skaityti, kad Jums vyras iškarpo žilus plaukus su mažomis žirklutėmis. Žinokite, mūsų šeimoje tas pat, tik ne vyras man, o aš jam iškarpinėju plaukus“.
Sakykite, kokią žinią jaunai mamai siunčia informacija, kad žurnalo redaktorė (užuot atsiskaičiusi, kaip ieško temų naujam numeriui) buitiniu lygiu pasakoja apie savo ir vyro vienas kito blusinėjimą, it primatų narve?
Vertinant racionaliai – žinia visiškai tuščia. Vertinant emociškai – mama skaitydama nusišypsojo, pacitavo savo vyrui, abu pakikeno, pajuto bendrystę, pasigamino natūralaus vitamino C, kai kitą kartą iškarpinės plaukus, prisimins, vėl nusišypsos. O kita mama, kuri pakraupo nuo tokios detalės, gal pagalvos – tegul įvyksta atominis sprogimas, nesmuksiu iki tokio žemo lygio, visada atrasiu 10 minučių vonioje nusidažyti plaukus. Po Jūsų laiškų nuleidžiu kartelę ir nusiraminu – mano rašinėliai neturi išliekamosios vertės, bet jie siunčia emocijas ir nors trumpam nukreipia mintis nuo tikrovės, kuri, sutikite, kartais labai niūri.
Dviprasmiška tema
Šio numerio tema – vaikų mitybos keistenybės – man artima. Mėgstu pasišaipyti iš visažinių, kurie moko mus gyventi, iš kraštutinumų mėgėjų, kurie it arkliai su užmautu ant galvos maišu mato tik savo vagą, iš aklai tikinčių internete paskelbtais „moksliniais įrodymais“.
Smailinau liežuvį, kaip dėstysiu savo nuomonę apie begliuteninius ar belaktoznius produktus. Tačiau po Naujųjų užgriuvo absurdiškų įvykių serija – tėvas sumetė į šulinį vaikus, nuo dūmų užtroško trys pametinukės, atsklido žinia apie badu marinamus Sirijos vaikus (kai vienintelis maistas per 5 dienas – tik pakelis druskos). Suvokiau, kokia makabriška praraja tarp to „ano“ gyvenimo ir mūsų žurnalo temų. Kažin ką pusryčiams mama patiekė savo 2 metų sūneliui, kuris jau po kelių valandų skrido į šulinį? Ar vaikas gavo suderinto maisto, ar baltymai nesipjovė su angliavandeniais, ir taip berniukas buvo apsaugotas nuo pilvo pūtimo? O ką šiandien valgė karo zonų vaikai? Ar tėvai stengėsi, kad mažieji nepersivalgytų saldumynų, nes šie gadina dantukus? Kam tos karo zonos – praskriskime musele per Lietuvą, apžiūrėkime, ko savo vaikams prigamino socialinės rizikos mamytės, – juk tokių šeimų yra 10 000. Ar pasistengė, kad vaikučiai nepadaugintų raudonos mėsos, o verčiau ją keitė jūrinėmis žuvimis, kad mažyliai gautų daugiau omegų?
Taigi kuo labiau artėjo diena, kai reikia „priduoti“ rašinį, tuo labiau buvo aišku, kad stipriai šaipytis nepavyks. Tai, ką išdarinėjame su savo mityba – kažko atsisakome, deriname produktus, angliavandenius suvalgome pirmoje dienos pusėje ar „vakarienes atiduodame priešui“, – tik dėl pernelyg gero gyvenimo. Teko mintis pasukti kita vaga – verčiau apžvelgti, kaip savo vaikus maitinome anksčiau, kaip keitėsi mitybos mados, kokių klaidų pridarėme.
Istorinis kontekstas
Kadangi esu sena trečiakartė, skubu atsinešti dienoraščius, kuriuos rašiau augindama pirmąsias dukras.
Kokie vaikų maitinimo ypatumai buvo prieš 25 metus? Viskas, ką skaitau, tarsi patvirtina ankstesnę mintį – kai nėra ką valgyti, viskas sveika ir skanu. Randu citatą: „Austėjai 2 metai ir 5 mėnesiai. Šilto vandens nėra. Dujų tuoj nebus. Nešildo. Vaisiai – tik obuoliai ir tik kartais. Mėsos nevalgome. Savaitei leidžiame sau suvartoti 5 kiaušinius. 1992-10-11“. Bandau prisiminti, o ką mes valgėme? Matyt, daug blynų, makaronų, bulvių košės, kepdavau vadinamąjį „šilkinį kugelį“ (miežinės kruopos + bulvių tarkiai), Saulius prie studentų bendrabučio prigrybaudavo 4 kategorijos grybų, iš kurių virdavome radioaktyvią sriubą (tik po daugybės metų grybų enciklopedijoje radome, kad šie grybai kaupia sunkiuosius metalus ir radiaciją). Dar vienas ryškus epizodas – kadangi per blokadą nebuvo pirkti mišinuko, jo gavome „juodojoje rinkoje“ ir teko iškart imti didelį kiekį. Ilgainiui „Dietolakt“ galiojimas baigėsi, o ir vaikas užaugo. Bet mes dar ilgai tą mišinį vartojome šeimos maistui gaminti – atskiesdavome vandeniu ir vartodavome kaip pieną (košėms, blynų tešlai ar net kavai balinti). Dar ryškiai prisimenu, kaip sukirmydavo miltai, o mes, užuot juos išmetę, kruopščiai persijodavome per sietelį ir vartodavau toliau.
Kai po 5 metų gimė Jogilė, blokada jau buvo pasibaigusi, pragyvenimo lygis pakilęs, o parduotuvėse – nematyti vaisiai ir produktai, tad ir citatos apie mitybą kitokios. Dienoraštyje randu įrašų apie kivius (jie buvo tokia naujiena ir įdomybė, kaip dabar persimonai ar pamelos), varškę su uogomis (pirmoji ją mums pasiūlė Biržų pieninė), įvairių skonių varškės sūrelius, sultis pakeliuose, „Nutellą“, sausus pusryčius ir net „Kinder“ kiaušinius.
Išvada: Būkite kokia norite gera mama, verskitės per galvą ieškodama geresnio kąsnio savo vaikui, tačiau iš istorinio konteksto Jūs niekur nepabėgsite. Nemanau, kad turiu jaustis blogai, nes viena iš mano dukrų vaikystėje buvo vegetarė prieš savo valią, o kita prisivalgė visiško šlamšto (kaip paaiškėjo vėliau).
Maisto mados
Net ir nesidomintys madomis suvokia, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, o kas madinga šiandien, bus visiškai paneigta rytoj, bet vėl madinga po 10 metų. Tie patys standartai galioja ir džinsų kliošams, ir maistui. Jeigu mamos ir tėčiai gyventų, pavyzdžiui, 300 metų, sukaupta patirtis padėtų nesiblaškyti.
Taigi, uždirbę pirmąsias algas, skubėjome pirkti savo dukrytėms tai, kas buvo madinga, populiaru ir patariama medikų. Jeigu dabar taip maitinčiau Marceliukę, iš gydytojų ir supermamyčių gaučiau tik neigiamų taškų.
Kiviai, kuriuos pediatrė siūlė kaip unikalų vitamino C šaltinį, dabar paneigti, kaip persotinti chemijos, užaugę ne mūsų klimatinėje zonoje, todėl mums neįsisavinami ir sukeliantys alergijas.
Varškė su uogomis ar vaisiais – anksčiau prieinama tik pasiturintiems žmonėms, nes kainavo 2 litus ir 20 centų (pritaikius koeficientą, matyt, ne mažiau kaip 6 eurus), dabar laikoma tik tingių mamų pirkiniu. Gera mama prisišaldo uogų ir perka natūralią varškę bei ją gardina namuose.
Varškės sūreliai, laikyti sveiku, dėl kalcio vertingu vaikų užkandžiu, dabar vadinami nebent „kalorijų bombytėmis“, kurios vertės turi tiek, kiek margarinas, sumaišytas su cukrumi.
Sausi pusryčiai – anų laikų stebuklas ir išeitis šimtams tūkstančių šeimų – dabar tėra tik cukruotas niekalas, nes dėl perdirbimo nužudytas grūdas nebesuteikia nieko, o nežmoniškas cukraus kiekis tik tukina ir gadina dantis.
Sultys, pirktos parduotuvėje, liko tik neišprususiems pirkėjams arba tiems, kurie siekia sąmoningos susinaikinimo, nes juk jose vien tik vanduo ir dažai su cukrumi.
Riešutų kremas ir šokoladiniai kiaušiniai… Kuri savo vaikus mylinti mama juos pirks? Juk tai tiesiog rudas saldus nuodas, sveikuolių vadinamas „blogių blogiu“.
Tikiuosi, pajutote ironiją. Visus šiuos baisiuosius produktus iki šiol galima rasti mūsų virtuvėje. Nes keičiantis mitybos madoms, galop ateina supratimas, kad svarbiau yra saikas ir sveikas protas.
Išvada. Kai PSO paskelbia naują maisto piramidę ar internete perskaitote naują mitybos tendenciją, verčiau nepulkite stačia galva – tikėtina, kad tai tik laikina mada. O jei vaikas mėgsta sūrelius ar riešutų kremą, nesiraukite iš nevilties plaukų – gal naudingų medžiagų vaikas ir negaus, bet akimirką bus laimingas, o juk tai – irgi nauda.
Vaikystės skonis
Maistas, kurį valgome vaikystėje, savo namuose, pagamintas mamos ar tėčio, nepatenka į jokius skonio, kaloringumo ir maistinės vertės standartus. Tas maistas kažkokiu stebuklingu būdu apjungia visus įmanomus receptorius, visas jusles, o pasąmonė atgamina patiekalo skonį, kvapą ir net dubenėlio kraštuko raštą iki pat senatvės. Netikite? Prieš tris mėnesius iki Marceliukės užsimezgimo mirė mano tėtis, o mama iš Tauragės atsikraustė gyventi į Vilnių. Tėtis buvo tikras virtuvės šefas. Mokėjo burti virš puodų, derinti prieskonius, gamino sodriai, gausiai ir labai gardžiai. Taigi, mirus tėčiui, mama liko kaip našlaitis vaikas, kuriam niekas nepagamina valgyti. Kai įrenginėjome jai butą Vilniuje, beprasmiškai gaišome laiką rinkdami viryklę – mamai būtų tikusi ir vienos „skylės“ elektrinė viryklė, o gal net ir spiralė vandeniui pašildyti ir kiaušiniui išsivirti, nes orkaitės ji per 3 metus taip ir neįsijungė. Labai stipriai jos negailėkite, maistu su mama dalinamės, nuvežame ką kuri gaminame, tačiau dažnai paklausiame, mama, ką tu valgai? Pasirodo, mama, kuriai nebeliko prievolės derinti savo mitybos prie vaikų ir vyro, mėgaujasi savo vaikystės maistu. Septyniasdešimtmetė įsijautusi pasakoja, kaip gaminasi skaniausią pasaulio patiekalą – sutrupina paprastas bandeles, užpliko karštu pienu, leidžia išbrinkti ir valgo kaip košę. Jei plikysite paprastą batoną, matyt, dar reikės įberti cukraus.
Pasak mamos, vaikystėje ji labai mėgusi šį patiekalą, tai buvęs uždraustas vaisius, kurį raškė kartu su savo tėčiu, – kai mamos mama išvykdavo pas gydytoją ar į kirpyklą, jiedu prisigamindavo šios purtos ir palaimingai srėbdavo. Nieko nuostabaus – kitas giminės patriarchas, aukščiausios kategorijos valstybės tarnautojas, uždirbantis pavydėtiną algą, pasakoja apie skaniausią pasaulio valgį – mutinį, kurį pasigaminti galite ir Jūs: reikia tik sugnaibyti duonos, ją užpilti karštu vandeniu ir įdėti cukraus. Gardu, tiesa?
Nieko bendro su sveika mityba neturi ir Marcelės tėčio „vaikystės skonis“ – kotletai su batonu. Nors mano šeimoje į kotletus dėl minkštumo buvo įtarkuojama bulvė, nusileidau dėl mylimo žmogaus, ir štai jau 26 metus minkau faršą su piene mirkyta „bulka“.
Nesusilaikiau nepaklaususi dukrų (išskyrus Marcelę), o koks gi jų labiausiai įsimintinas vaikystės skonis? Austėja (25 m.) prisiminė šlapios dešros troškinį su miltų ir pieno padažu (buvau pamiršusi, kad kelis kartus iš skurdo gaminau šį „kazarmų“ ar Lenkijos degalinių patiekalą). Jogilė (20 m.) įvardijo… virtinukus su bulvių įdaru, kurie buvo (ir tebėra) pardavinėjami pakeliuose šalia koldūnų. Tuos pusfabrikačius pirkdavau tik dėl to, kad vyras troško vaikystės patiekalo – virtinių su virtų bulvių ir varškės įdaru, kuriuos tobulai gamina jo mama, o aš tingėdavau vargti su tešla, todėl verčiau nupirkdavau jau pagamintų. Nepaisant to, kad augindami Jogilę jau buvome prakutę, troškindavome upėtakius ir kalakuto krūtinėlę, tačiau dukra įsiminė pigius virtinius iš šaldytų produktų skyriaus…
Išvada. Nemanykite, kad vaikas visą gyvenimą atsimins patiekalus, kuriuos gamindami gaišote marias laiko ir naudojote įmantrius produktus. Gali būti, kad mėgstamiausias jo vaikystės patiekalas bus paprasta dešrelė su bulvių koše.
Ar tai turi prasmės?
Ar verta tiek daug kalbėti apie maistą? Gal teisi dukra Jogilė, kuri pasakė: „Gyvenime visiškai nesvarbu, ką vaikas valgo, daug svarbiau, ar jis turi klausą“. Šie žodžiai išsprūdo, kai aš eilinį kartą dejavau, kad Marcelė nieko nevalgo ir jau metus sveria tiek pat – 15,5 kg, o ši tuo tarpu visiškai pro šalį traukė dainą „Skinsiu raudoną rožę“.
Mano širdis linkusi sutikti, kad verčiau gera klausa nei sveika mityba, nes tikiu, kad žmogaus sveikatą lemia ne tik maistas, bet ir genai, likimas, aplinkos užterštumas, dvasinis komfortas, charakterio ir temperamento tipas, užsigrūdinimas ir daugybė kitų veiksnių. Maistas – tik viena dėlionės dalelė, kurią mes labai sureikšminame. Gal dėl to, kad valgyti privalome, o, štai, sportuoti, valytis dantis ar vėdinti kambarius – galime, jei norime.
Vis dėlto tikiu, kad maistas, kurį vaikas gauna iš mamos ar tėčio rankų, yra ne tik baltymų, angliavandenių ir riebalų kombinacija. Raminu drauges, kurios vis dar rytais tepa sumuštinius savo suaugusiems sūnums studentams, ir jaučiasi dėl to nepatogiai. Žinoma, tas 20 metų vyras tikrai rastų virtuvėje peilį, duoną ir dešrą, tačiau mamos sumuštinis – tai žinutė, kad ji myli ir mylės.
Niekada nesijaučiau labiau mylima, globojama ir saugi, nei jau suaugusi besisvečiuodama tėvų namuose, pasodinta prie stalo mažytėje virtuvėje ir valgydama tėčio virtus cepelinus. Ne skonis būdavo pagrindinė žinia, o tai, kas slypėdavo tame cepeline. Tėtis valgiaraštį apgalvodavo dar likus savaitei prieš mums atvykstant. Nors žinodavo, kad atvažiuosime „per pietus“ jis nuo ryto skambindavo klausti, ar jau išvažiavome, o jei taip, ar greitai pasieksime Kryžkalnį (tada būdavo startas kaisti puodus). Įžengusius į butą, mus tiesiog parblokšdavo kvapai ir garas, nes tėtis, kaip minėjau, gamindavo daug, didžiuliuose puoduose, ant didelės ugnies, o gartraukio nepripažino. Vos išsispyrę iš batų ir nusiplovę rankas, mes kaip viščiukai būdavome sutupdomi užstalėje ir prasidėdavo Gargantiua ir Pantagriuelio vertos puotos.
Jei svečiuodavomės parą, tėtis vis tiek sugebėdavo pagaminti 3 karštus patiekalus. Nenustebdavome pusryčiams gavę šašlykų. O kai ruošdavomės namo, į krepšius keliaudavo kruopščiai mamos surikiuoti stiklainiai ir dėžutės – sesėms į Vilnių, pasišildyti, pasikepti. Dar savaitę valgydavome karbonadus, šaltienas ar kugelius iš tėvų namų. Nė viena neskurdome, nė viena nebuvome neįgali. Bet tame ryšuliuke maisto būdavo ne tik kotletai, ten būdavo įdėta mamos ir tėčio širdis.
Išvada. Jūs darykite taip, kaip norite, bet aš gaminsiu savo dukroms, jų vyrams ir vaikams tol, kol manęs nepakirs Alzhaimeris ar kita demencinė liga, kai maisto gamyba tampa pavojinga.
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
