Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (43 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (46 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1 m.) bei Jogilės (18 m.), kuri ruošiasi į dvyliktą klasę.
Nuoga tiesa
Kūdikius auginančios mamos, kaip ir tolimųjų reisų vairuotojai, turi daug laiko vidiniams apmąstymams. Taip, tai naktinis gyvenimas, kai visas pasaulis aplink miega, o tu lauki, kol kūdikėlis atsirūgs po antrų ar trečių naktipiečių. Indėnai sakė, kad naktį akmuo pavirsta jaučiu. Jie buvo teisūs – viskas taip ryšku, o mintyse dėliojama ši išpažinti apsipina keisčiausiais palyginimais. Ryte jie nebeatrodo tokie tinkami, tačiau kelis išduosiu. Norėdama paaiškinti, kaip susilaukiau trečio vaiko, ketinau vartoti žodžius „iracionaliai, nepaaiškinamai, nelogiškai, spontaniškai, nevaldomai“. Pynėsi ir žodis „makabriškai“. Sužinojusi, kad laukiuosi, pasijutau, kaip kažkas (Likimas?) prisėlino iš nugaros ir stumtelėjo, o aš nučiuožiau juodąja nusileidimo trasa vandens atrakcionų parke, nors siaubingai bijau aukščio ir greičio. Sustabdyti to lėkimo nebebuvo įmanoma, beliko atsiduoti aukštesnėms jėgoms ir labai stipriai užsimerkti. Kita vertus – tame „parke“ kažkaip buvau atsidūrusi, ir net užlipusi laipteliais iki pat nusileidimo vietos…
Jau praėjusio numerio „Redakcijos žodyje“ minėjome, kad atvirumu atsidėkosiu už Jūsų atvirumą.
Kadangi mūsų žurnalo rubrikos idealiai tinka dėstant šią istoriją, pasinaudosiu jomis.
Istorija, kurią norėjau papasakoti
Ištekėjau 20 metų, vyrui tada buvo 22. Dabar plaukai šiaušiasi, nes kurti šeimą tokio amžiaus tapo ne tik kad nemadinga, bet net nekultūringa. Kai 22 metų dukra pasakė, kad tuoksis, mes tik sarkastiškai nusijuokėme. Ar dera kelti vestuves tokiems nesubrendėliams? Juk net įstatymas numato, kad vaiko emancipacija (visiškas subrendimas) įvyksta sulaukus 24 metų, o psichologai šį terminą nukelia iki 29 metų. O štai anuomet tuoktis vos baigus vidurinę mokyklą nebuvo nieko keisto. Paaiškinimas, manau, logiškas – visuomenė netoleravo gyvenimo „susidėjus“, o jauni žmonės norėjo gyventi kartu, todėl po trumpų draugysčių atšokdavo vestuves. Kita ankstyvų santuokų priežastis – neplanuoti nėštumai.
Kontracepcija kapstėsi viduramžių lygyje, o visuomenės požiūris į netekėjusią ir vaiko susilaukusią merginą buvo užstrigęs Veronikos stadijoje. Mūsų atveju dominavo pirmoji priežastis, nes, nunešę pareiškimus tuoktis, apie netrukus praskrisiantį gandrą dar nežinojome.
Dukrelę Austėją auginome studijuodami. Nuostabus laikas, kai kūdikio naktinėjimus kuo puikiausiai suderini su konspektų skaitymu, ryte išlaikai egzaminą ir dar pakanka jėgų griausmingai šį įvykį atšvęsti.
Vaikutis augo mylimas ir prižiūrėtas, o mūsų (kaip tėvų) jaunystė kuo toliau, tuo labiau tapo privalumu. „Tavo tėvai auksiniai“, – sakydavo dukros bendramoksliai, o kai Austėja ūgtelėjo, aš ir ji nuolatos buvome palaikomos sesėmis. Puikus jausmas.
Po 5 metų nutarėme susilaukti antro vaikučio. Man buvo visi 25, o vyrui „net“ 27, jautėmės labai brandūs, nes jau turėjome darbus ir pirmąjį butą. Šį kartą nėštumas buvo komplikuotas, daug mėnesių teko praleisti ligoninėse, dukrytė gimė vos 2 kg svorio. Taip sunkiai į pasaulį atkeliavęs žmogutis užvaldė visą mūsų dėmesį, energiją, laiką. Tėvystė buvo tokia sodri ir intensyvi, kad minčių apie trečią vaiką nebekilo. Ilgainiui 5 metų skirtumas tarp dukrų ištirpo, jautėmės harmoninga 4 asmenų kompanija, kuri gali kartu keliauti, žaisti stalo žaidimus, sportuoti, vaikščioti į renginius. Tiesa, kai perlipau genetikams svarbią 35 metų ribą, nuėjau pas ginekologę pasikonsultuoti, ką ji patartų „jei kartais užsinorėtume dar vieno vaiko“. Ginekologė atsakė, kad patarimas vienas – trečią gimdymą susiplanuoti iki 44 metų. Matyt, dabar ji šį terminą dar labiau nutolintų, nes besilaukdama sutikau daug „vėlyvųjų“ likimo sesių. Su vyru atsakingai surašėme „pagranduko“ pliusus ir minusus. Kadangi minusų sąrašas buvo geroooookai ilgesnis, trečio vaiko tema buvo išsemta. O tada…
Kitokia patirtis
Tada tikriausiai per daug atpalaidavau savo liežuvį ir vis dažniau ėmiau pašiepti šeimas, kurios vaikų susilaukia vėliau. Periodiškai „įkąsdavau“ kolegei Gintai, kuri susilaukė dukrelės būdama tikrai šiems laikams įprasto 37 metų amžiaus. Stverdavausi už galvos išgirdusi, kad susilaukė kokia nors žinoma moteris, perkopusi 40 metų. Nuolat ir visur kišau savo ideologiją, kad vaikams smagu turėti jaunus tėvus, o seni tėvai – ne kas kita kaip egoistai, nutarę gimdyti, bet nepaklausę vaikučio, ar jis nori gimti tokiems karšinčiams. Na nebent tai būtų nauja santuoka, kurią reikia kažkaip įprasminti, arba vaikas gimė po ilgo nevaisingumo gydymo. Nežinau, kokia čia patarlė suveikė, negaliu sakyti, kad „nekask kitam duobės“, nes kol kas ta duobė, į kurią įkritau, man labai maloni. Gal labiau tiktų mintis apie spjovimą į šulinį ir juodus – puodą bei katilą. O labiausiai tiktų sąvoka „prisikarksėjimas“, kuris išvirto į didįjį mano gyvenimo Nuotykį.
Prieš porą metų teko gultis ant operacinio stalo – šalino endometriozės sąaugas, gimdos miomą.
Operavusi gydytoja patarė nesisaugoti nėštumo, nevarginti savęs hormonais, spiralėmis ar kitomis priemonėmis, nes ginekologinis „vaizdas“ rodė visišką nevaisingumą. Pasak gydytojos, kiaušintakiai nepraeinami, tad naudoti kontracepciją būtų kvailystė. Vyras patarė pasikonsultuoti ir su kitais ginekologais. Tą ir padariau. Dar 2 (o su operavusia gydytoja – 3) pasakė tą patį. Aš pastoti negaliu. Nebent, jei labai norėčiau, po ilgo gydymo ir operacijų. Tačiau natūraliai – niekaip. Beje, kai jau pastojusi nuėjau pas ketvirtą ginekologę, ji pasakė, kad man irgi nebūtų skyrusi apsisaugojimo priemonių. Žinia apie nevaisingumą buvo teoriškai džiugi, o paktiškai sukėlė nostalgišką liūdesį, nes kiekvienai moteriai smagu žinoti, kad ji yra vaisinga. Nors to vaisingumo aš neketinau niekaip išnaudoti, bet pats žinojimas man buvo smagus.
Kita vertus, apie tai mąstyti nebuvo kada – dukra pranešė, kad laukiasi, o mudu su vyru pradėjome ruoštis būti seneliais. Kad dukrai būtų smagiau (jos būsimasis vyras tuo metu buvo išvykęs į užsienį), kartu su ja lankiau R.Šemetos nėščiųjų mokymus. Kadangi buvau viena „atliekama“, ant manęs, kaip ant muliažo, gydytojas R.Šemeta rodė masažus (vėliau šias žinias prasmingai panaudojau per savo gimdymą). Jaučiausi puikiai – savo vietoje. Jauna, smagi močiutė, kuri apglėbs anūkėlį ar anūkėlę ne tik meile, bet ir naujausiomis žiniomis. Juk ne kiekviena močiutė leidžia mamoms skirtą žurnalą! Dukrai veržliai patarinėjau nėštumo ir gimdymo klausimais, siunčiau anksčiau rašytus aktualius straipsnius, tryškau entuziazmu padėdama pirkti kraitelį. Žodžiu, spirgėjau iš laimės gavusi naują, žavų jaunos močiutės vaidmenį.
Į vėluojančias mėnesines per daug nesigilinau. Juk aš nevaisinga. Draugės ir bendradarbės patarė susitaikyti su ankstyvojo klimakso faktu. Taip būna, pati buvau rašiusi, ne veltui beveik dvejus metus kuravau projektą apie moters reprodukcinę sveikatą. Apie pastojimą, mėnesines ir menopauzes žinojau daugiau nei kai kurie medikai. Vis dėlto užsirašiau pas ginekologę (tą pačią, kuri patarė „pagranduko“ neatidėlioti ilgiau nei iki 44), kad patartų, kaip elgtis užklupus tam ankstyvajam klimaksui.
Redakcijos nėštukė
Tą datą lengvai prisiminsiu – spalio 5, anksti ryte dukra pagimdė anūkę Adelę, o po kelių valandų aš jau varčiau rankose pirmąsias savo 8 savaičių vaikučio nuotraukas. Jose jis (tada nežinojome, kad tai vis dėlto ji) atrodė labai užtikrintai – mažyte, bet aukštai iškelta galva, patogiai įsitaisęs mano gimdoje, it saugiame soste. Ta mažulyčio žmogelio poza buvo tokia juokingai arogantiška, tarsi jis savo kūno kalba sakytų – norėjau ir atėjau, aš valdau situaciją, o ne jūs. Kai atsigavusi po pirmojo šoko nuotraukas parodžiau bendradarbėms, jos mano vaikutį praminė Degtuku. Dėl tos aukštai iškeltos galvos.
Ginekologės kabinete buvo ir ašarų, ir apsikabinimų, ir euforijos, ir guodimo. Už durų laukė „jaunasis“ tėvelis, kuris informaciją turėjo suvirškinti labai greitai – juk skubėjome į Gimdymo namus lankyti ką tik pagimdžiusios dukros. Važiuodama liečiau kišenėje gulinčias Degtuko nuotraukas. Kaip pažiūrėsiu dukrai į akis? Jos naujiena turėjo būti pati didžiausia, o dabar vežuosi dar didesnę „bombą“. Suku apsakyti žodžiais tą emocijų painiavą, kai žiūrėdama į ką tik gimusią anūkę prisipažinau, kad ji po gero pusmečio turės tetą ar dėdę. Dukra priminė, kaip kadaise, žiūrėdamos filmą „Nuotakos tėvas“, susitarėme kada nors kartu pagimdyti. Nekalti juokučiai virto kūnu.
Ne veltui nėštumui skirti 9 mėnesiai. Man jie sutrumpėjo iki 7, nes apie nėštumą sužinojau būdama jau 2 mėnesius nėščia, tačiau to laiko visiškai pakako žinią suvokti, apmąstyti ir pamilti tą drąsų, veržlų, pasitikintį savimi vaikutį. Pasak vyro, neįmanoma negerbti žmogaus, kuris prasibrovė pro Berlyno sieną.
Su ta mintimi, kad vaikutis atėjo pats, nes taip norėjo, tarsi nusikračiau atsakomybės naštą, man buvo gerokai lengviau išgyventi visą vėlyvųjų nėštukių nerimą. O jo, patikėkite, labai daug. Vien ką reiškia skambinti gydytojai genetikei, kad sužinotumei PRISCA tyrimo rezultatus (ar gresia vaikui chromosominės ligos). Vis dėlto, visuomenė – tiek medikai, tiek aplinkiniai, pažįstami ir ne – žinią priėmė labai tolerantiškai ir ramiai. Iš tiesų Holivudo aktorės ir kitos scenos žvaigždės, kurios įvedė vėlyvų gimdymų madą, gerokai palengvino situaciją. Pasak mano mamos, kuri trečią vaiką gimdė būdama 35 metų Šilutėje, ji, aplinkinių akimis, buvo visiška išsišokėlė. O aš, pastojusi 43 metų, buvau vadinama šaunuole.
Mano gimdymo istorija
Šis nėštumas buvo lengvas ir paprastas, gerokai šaunesnis už tą, kurį išgyvenau būdama 25-erių. Pas ginekologę lankiausi įprasta tvarka, man nebuvo skirtas nė vienas papildoma tyrimas, išskyrus, žinoma, genetinius. Jei kildavo koks nors klausimas, pasinaudodavau tarnybine padėtimi ir… parašydavau apie tai straipsnį. Susirasdavau kompetentingiausią tos temos žinovą ir paimdavau interviu. Tikiu, kad temos apie persileidimus ir priešlaikinius gimdymus, vėlyvą motinystę ir pavojingas nėštumo būkles buvo aktualios ne tik man. Medikų, pas kuriuos lankiausi, savo perteklinėmis žiniomis netrikdžiau. Tiesiog kartais nepasinaudodavau patarimu nusipirkti vienų ar kitų vitaminų ar vaistų, neklausiau kai kurių paliepimų (tarkime, pedantiškai skaičiuoti vaisiaus judesius, nes patikėjau naujausiu tyrimu, kurį aprašiau praėjsuiame žurnalo numeryje). Dažnai patarimo kreipdavausi į neseniai pagimdžiusią artimą moterį – savo dukrą.
Kai įsiritau į paskutinį nėštumo mėnesį ir atšventėme trankų babyshower, suvokiau, kad nėštumas jau praėjo, laikas planuoti gimdymą. Kaip tyčia, šalia mano namų Santariškėse buvo atidaryta nauja Akušerijos klinika, priėmiau tai kaip ženklą. Nutariau pabūti batsiuviu be batų. Nors turėjau išsisaugojusi kelis labai garsių akušerių-ginekologų telefonus (iš daugybės specialistų imta interviu) ir susiorganizuoti „ypatingą priežiūrą“ būtų buvę gana paprasta, ryžausi nesikišti į procesą, kuris nuo pirmos dienos buvo valdomas iš aukščiau. Ne kartą buvau susidūrusi su istorijomis, kai perdėtas noras reguliuoti gimdymo eigą sukeldavo bėdų. Ne viena draugė, „susitarusi“ su gydytoju iš anksto, paskui to gailėjosi, nes gimdymą lydėdavo nenumatytos problemos.
Mano sprendimas pasiteisino. Nuvykau į naująją klinką, susipažinau su gydytojais, o gimdyti patekau pas skyriaus vedėją R.Juršėną. Jei yra Akušerijos Dievas, jis turi savo vietininkus žemėje – vienas jų tikrai yra šis gydytojas. Lenkiu galvą prieš jo profesionalumą, ramybę, kruopštumą ir milijoną kitų savybių, dėl kurių pas jį atvažiuoja gimdyti moterys net iš kitų miestų. Taigi gegužės 24 dieną man gimė dukrytė, svėrė 3960 g, o ūgis – 55 cm. Per gyvenimą pagimdžiau 3 vaikus, ir visi buvo tokio skirtingo dydžio – suapvalinus vienas svėrė 2 kg, kitas 3 kg, o trečias 4 kg. Jokios logikos, bet tikriausiai taip daug įdomiau.
Auga redakcijos kūdikis
Marcelei jau mėnuo. Per jį dukrytė priaugo 1 kg, išmoko šypsotis, visi susipažinome ir susidraugavome.
Nuostabi dovana jaunoms šeimoms – galimybė vyrui išeiti mėnesiui tėvystės atostogų. Tikrai rekomenduojame tuo pasinaudoti. Kai namie buvome dviese, nebuvo sunku, nes 4 rankos ir vežimuką lengviau į lauką išneša, ir naktį vaikutį pasūpuoja. Prabėgus dienai abu su vyru negalėdavome suvokti, kad laikas taip greitai sutirpo. Keli maitinimai, pasivaikščiojimas lauke, maudynės – ir vėl vakaras. Abu esame pelėdos, todėl į lovą eidavome ne anksčiau kaip 24 val. Per šį mėnesį gulimosi laikas gerokai pasikoregavo – jau 22 val. pėdiname į miegamąjį nešini brangiausiu turtu. Į šoną nukeliavo knygos, kurias iki gimdymo ryte rijau, dulkėmis apėjo mezginys, kurio grįžusi namo taip ir nepaliečiau, liūdnos kėpso kepimo formos (neiškeptas nė vienas pyragas). Visi įprasti pasaulio malonumai iškeliavo atostogų, bet tuo nieko naujo Jums nepasakiau.
Kitame numeryje papasakosiu, kaip išrinkome vardą, kuo skiriasi šiuolaikinis kūdikių auginimas nuo „senojo“, kaip į tetą reaguoja anūkė Adelė ir dar daug kitų atvirumo proveržių. Jei jau pažadėjau, tai ištesėsiu.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
Giedrės Putnikaitės fotosesija. www.fotobalionelis.lt
Redakcijos kolektyvas ir „jaunieji“ tėveliai džiaugiasi naujagime
Comments 1