Eglės Gelažiūtės pieš.
Mama būti smagu, bet nelengva. Nes jautiesi kalta dėl visko, kas su tavo vaiku buvo, yra ir bus ne taip. Atsakomybė už mažą, nuo tavęs priklausomą žmogutį labai didelė, ir ne visada paprasta su ja susidoroti. Yra daugybė situacijų, kuriose pasijunti kalta ir nežinai, kur tą nepelnytą sąžinės graužatį dėti.
***
Tik atšventėme pirmąjį dukters gimtadienį, o aš vėl pasijutau nėščia. Šįkart nėštumas nenudžiugino – ne laiku, per anksti. Pykau ant savęs, vyro, būsimojo vaikelio. Visokių minčių kildavo – gal atsikratyti, kol ne vėlu? Bet greitai bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, ir pasaulį išvydo dailutė mergytė. Bet ji buvo silpnesnė ir dažniau sirgo nei pirmoji. Kantriai slaugiau visus darželio virusus parsinešančią jaunėlę ir dėl visų jos bėdų kaltinau save: nelaukiau, nemylėjau…
Gimus kūdikiui, ypač pirmam, moters emocinė būsena labai keičiasi. Padidėja jautrumas, atsiranda įvairių baimių, fantazijų, norų. Kyla daug klausimų: Ar aš myliu savo kūdikį? Ar galiu jį suprasti? Kaip su juo bendrauti? Ar būsiu gera mama? Ar sugebėsiu tinkamai rūpintis savo vaiku? Ieškodamos atsakymų į klausimus, mamos dažnai pasijunta kaltos. Šis kaltės jausmas kyla palyginus save su susikurtu tobulos mamos paveikslu. Ideali mama savo vaiką tik myli ir negali jausti jam kitokių jausmų, pvz., pykčio. Tobula mama privalo rūpintis savo vaiku, nejausdama nuovargio, nenorėdama miego, atsisakydama savo poreikių.
Geriausias motinystės pagrindas yra natūralus pasitikėjimas savimi. Nėra idealių, yra tik pakankamai geros mamos. Vaikams svarbiausia ne mamos požiūris į auklėjimą, o tai, kokia yra pačios mamos būsena. Mažieji labai gerai jaučia suaugusiųjų nuotaikas.
Yra teorijų ir prielaidų, kad nėštumo eiga ir motinos emocinė būsena nėštumo metu daro didelę įtaką tolesnei vaiko asmenybės raidai. Tačiau reikia nepamiršti, kad motina ir po gimdymo, ir būtent po jo, daro didžiausią įtaką savo vaiko visapusiškam vystymuisi. Kaltės jausmas dėl pykčio, abejonių nėštumo metu trukdo mamai bendrauti su dukra dabartyje. Gal ir dukra jaučia, kad tik sirgdama gali susilaukti didesnio mamos dėmesio ir meilės?
Berniukas auga labai linksmas, smalsus ir siaubingai judrus. Tik nusisuk, jau kur nors įlindęs, užlipęs, nuvertęs, sudaužęs. Todėl spintelių durys užraišiotos, stalčiai lipnia juosta užklijuoti, gaila, nėra kaip kėdžių prie grindų priklijuoti, nes prisistumia ir, žiūrėk, jau ant palangės kaip katinas sėdi ir rankeną klebina. Būna, kad ir nusiverčia – vaikšto su didžiausiomis mėlynėmis, o kartą ir kaktą prasikirto. Traumatologinio laukiamajame verkėme abu – mažylis, kad skauda; aš – nes vaiko gaila. Jaučiausi labai kalta – liks randas. Turėjau nuspėti, sugauti, apsaugoti…
Vaikas gimsta nieko nežinodamas apie išorinį pasaulį ir jį suvokia per motinos reakcijas. Nuo 10-16 mėnesio kūdikio motorika jau labai išsivysčiusi ir leidžiasi ieškoti pasaulio. Svarbu užtikrinti galimybę vaikui tyrinėti pasaulį, leisti susirasti savo erdvę. Tyrinėdamas vaikas neretai susižeidžia, ir pasaulis jam tada atrodo baisus. Svarbu, kad mama nesijaustų bejėgė, nuramintų, padrąsintų ir palaikytų. Žinoma, vaiko tyrinėjimas kelia grėsmę mamos tvarkai, todėl mama viską užriša ir užklijuoja. Reikėtų leisti vaikui susirasti savo erdvę, nes nepaliekant šios galimybės galima ,,užrišti” ir vaiko kūrybingumą bei patį norą tyrinėti. Leisdama dominuoti mama padeda vaikui atsiskirti, tapti savarankiškesniam.
Metus auginusi mažylę, sugrįžau į darbą. Ketinau būti namuose iki dukrytei sukaks treji. Vyro algos duonai ir sauskelnėms užteko. Tačiau darbovietėje vyko reorganizacija, ir buvo aiškiai pasakyta: ,,Jei nesugrįši dabar, vėliau nebus kur“. Teko ieškoti auklės. Iš pradžių mažylė verkė, kai išeidavau, dabar verkia, kai pareinu, nes gaila skirtis su aukle. Mane nuolat graužia vidinis kirminas, kad vaikas taip prisirišo prie svetimo žmogaus…
Mamos dažnai pradeda dirbti, kai vaikui sueina vieneri metai. Atsiranda auklė. Šiuo amžiaus tarpsniu svarbu, kad šalia būtų rūpestingas žmogus. Vaikas jau sugeba kurį laiką išlaukti ir nepamiršti, bet jaučia ilgesį ir nerimą. Po to pradeda pykti. Todėl svarbu nepalikti vaiko per ilgai, o grįžus su juo bendrauti, parodyti jam, kad jo pasiilgote. Labai svarbu leisti vaikui išreikšti savo jausmus.
Atšventę vasarą trejų metų jubiliejų, rudenį palydėjome saviškę į darželį. Oi, neramu buvo pirmą dieną palikus savo džiaugsmelį. Surašiau auklėtojai visus mudviejų su vyru telefonus, kad esant reikalui, būtų galima mus prisišaukti. Tačiau pirmąją savaitę Eglutė į darželį ėjo noriai – ten tiek naujų žaislų ir žmonių. Tačiau, kai viskas tapo žinoma, mažoji pareiškė daugiau ten neisianti. Teko įkalbinėti ir gražiuoju, ir piktuoju. Spyriojimasis liovėsi, palikta darželyje nebeverkė, tačiau tapo tokia tyli, tokia uždara. Man iki šiol atrodo, kad tada ,,perlaužėme” savo vaiką, ir jis prarado dalį gyvenimo džiaugsmo. Kaltės jausmas buvo toks stiprus, kad antrosios dukters į darželį nė nebandėme vesti. Aišku, ir sąlygos buvo kitokios, mano mama išėjo į pensiją ir sutiko prižiūrėti jaunėlę.
Antrais–trečiais gyvenimo metais vaikui kyla didelis noras būti nepriklausomam ir kartu didelė baimė atsiskirti. Darželio lankymas gali suteikti vaikui galimybę užmegzti ryšių su kitais žmonėmis, t.y. skatinama vaiko socializacija. Bet ši galimybė atsiranda, kai egzistuoja iš esmės tolerantiška ir pastovi aplinka. Darželio lankymas sukelia nerimo vaikui ir mamai su tėčiu. Tėvai turi suvokti ir mėginti įveikti vaiko ir savo nerimą.
Mano dvynukai buvo tikri angeliukai, kol neišmoko vaikščioti ir čiupti, tai ko jiems nereikia. Vieną dieną „dičkis“ (1,5 cm aukštesnis už brolį) pasigriebė plaukų šepetį ir plojo „mažajam“ per kaktą. Tas paleido dūdas. Kai pamačiau raudonus taškiukus brolio kaktoje, kraujas užvirė. Amžinai tas dičkis skriaudžia mažių. Nesusivaldžiau ir uždrožiau skriaudikui per užpakalį. Dabar uždūdavo ir antrasis. Netrukus susigraudinau ir pati, juk esu sau pažadėjusi nemušti vaikų, kad ir kas atsitiktų. Grįžęs iš darbo tėtis prieš vakarienę gavo visiems trims šluostyti ašaras.
Jei gimsta dvyniai, mamai tenka sunkus uždavinys atiduoti save visą dviems kūdikiams iš karto. Bet ir dvyniams nėra lengva. Kai vaikai gimsta po vieną, jie turi pakankamai laiko suprasti, kad mama nėra tik jų nuosavybė. Tuo tarpu dvyniai iš karto įgyja varžovą. Visi 1-2 metų vaikai kovoja su varžovais ir, žinoma, patiria sunkumų, siekdami sujungti prigimtinę agresiją ir meilę. Tų sunkumų įveikimo keliai ir tėvų elgesys tuo metu yra labai svarbūs tolesnei asmenybės raidai.
Konsultavo psichoterapeutė Roma Šerkšnienė
Birutė Černiūtė – Petraitienė
„Mamos žurnalas“
