Kalbamės su darželių tinklo „Mažieji stebuklai“ įkūrėja Irina Abakumoviene. Irina yra ne tik 6 darželių vadovė, bet ir dviejų vaikučių mama.
Prieš šešerius metus Irina priėmė drąsų sprendimą – įkūrė vaikų darželį, nors niekada to neplanavo. Dabar rūpinasi 6 darželiais ir 48 specialistų bei 184 vaikučių ir jų tėvelių bendruomene. Bet apie viską nuo pradžių.
Irina, kaip jauna mergina, neturinti nieko bendro su pedagogika, įkuria darželį?
Istorija nėra nei dramatiška, nei romantiška. Studijavau buhalterinę apskaitą ir, kaip dauguma studentų, ieškojau darbo, kuris būtų suderinamas su studijomis. Įsidarbinau animatore, linksminančia vaikus per renginius. Tada, prieš 15 metų, ant bangos buvo teletabiai, rengdavausi teletabiu Po (kurio kostiumas raudonas), įsikūnydavau į Kempiniuką. Buvome mobilūs personažai, kurie važiuoja į švenčių vietas, – į namus arba vaikų žaidimų kambarius. Puikiai atsimenu pirmąjį renginį „Pramogų banke“, kur vykdavo popietės šeimoms su vaikučiais. Kai veiklos padaugėjo, pradėjau ieškoti patalpų, kur galėčiau laikyti inventorių, kostiumus. Ir tuo metu į mano gyvenimą atėjo pasiūlymas įsigyti įmonę, kuri organizuoja vaikų gimtadienius savo patalpose, rengia seminarus tėveliams ir turi pusdienio mokyklėlę vaikams. Surizikavau.
„Vaikų ugdymo ir laisvalaikio centras“ tapo mano antraisiais namais. Toliau vedėme renginius, rengėme būrelius – nėščiųjų jogą, dailę, keramiką, o svarbiausia veikla buvo dienos mokyklėlė vaikams, kurie nelanko darželio. Iš tėvelių vis ateidavo klausimų dėl vaikų priežiūros visai dienai.
Techniškai atidaryti darželį nebuvo labai sudėtinga, pagal higienos normas reikėjo pertvarkyti laisvalaikio centro patalpas, gauti reikalingus leidimus ikimokyklinio ugdymo veiklai vykdyti. Pavyko susidėlioti veiksmų planą, ir 2017 metų vasario 1 dieną atidarėme pirmąjį savo darželį. Rytoj (pokalbis vyko sausio 31-ąją) bus 6 metai, kaip atsidarė lopšelis-darželis „Mažieji stebuklai“.
Kokia buvo darželio, atsidariusio nepopuliariu metu – vidury žiemos, – pradžia?
Vasario 1 dieną, per oficialų darželio atidarymą, turėjome vieną vaikutį. Dienos mokyklėlę lankė 5 vaikai, viena mergaitė pasiliko miegoti, ji buvo pirmoji darželinukė. Prasidėjo darželio veikla. Su ugdymu, maisteliu, dienos režimu, pietų miegu, pasivaikščiojimais lauke. Turėjome 2 auklėtojas ir 1 vaiką (juokiasi). Tokia buvo pradžia. Sulaukę 6 metų gimtadienio, turime 6 darželius, kuriuos lanko 184 vaikučiai.
Pamažu viskas įsivažiavo. Manęs netenkino darželio patalpos, nes vienoje grupėje nebuvo langų. Užsispyriau darželį perkelti į kitą vietą (į kitą to paties didelio pastato dalį). Tuo metu laukiausi Melisos, pilvas buvo didžiulis, iki gimdymo likę vos keli mėnesiai, bet nuo ryto iki vakaro dalyvavau įrenginėjant patalpas, kartu su visais dažiau, valiau, nešiojau. Per vasarą pavyko įrengti visiškai naują erdvę, ir mūsų pirmasis darželis persikraustė į naujus namus. Dabar sunku tuo patikėti, bet visų baldų ir daiktų perkėlimas įvyko per savaitgalį. Tai buvo didžiulis išjudėjimas iš komforto zonos, bet ir didžiulis azartas. Nuostabu, kad tuomet man padėjo žmogus, kuris ir dabar yra šalia, – tai mano pavaduotoja Ugnė. Penkerius metus dirbame kartu petys į petį. Ugnės atsiradimą mano gyvenime vadinu stebuklu, jos įnašas darželių labui yra tiesiog neįkainojamas. Ji kasdien padeda man augti kaip vadovei ir kaip draugei. Kartu mes esame labai stipri komanda – kiekvieną situaciją apžiūrime iš skirtingų pusių, kartu diskutuojame, analizuojame ir ieškome geriausio sprendimo.
Kol buvo tik vienas darželis, jo pavadinimas buvo tiesiog „Mažieji stebuklai“. Kai atsidarė antrasis, kiekvienam buvo parinkti unikalūs vardai. Šalia mūsų pirmojo darželio yra didžiulė pieva, tuomet pavadinimo ilgai ieškoti nereikėjo, pirmasis darželis tapo „Pieva“. Antrąjį darželį atidarėme „Quadrum“ biurų pastate, žinoma, ten miestas, taip gimė pavadinimas „Miestas“. Po kurio laiko atsidarė dar vienas darželis mieste, tik mažesnis, jis tapo „Mažuoju miestu“. Trečiasis darželis įsikūrė pastate su dideliu kiemu, kur kartu su vaikais auginame daržoves, jį pavadinome „Sodu“. Dar vienas darželis yra šalia gražios medžių alėjos, pavadinome jį „Parku“. Na, o naujausias darželis įsikūrė labai gražiame senoviškai atrodančiame pastate, kuris man primena dvarą, tad tapo „Dvaru“.
Įprastas kelias – auginti darželį iki pradinės mokyklos. Jūs pasirinkote plėsti darželių tinką. Kodėl?
Ketverius metus turėjau vieną darželį, paskui per vienerius metus gimė keturi, o pernai dar vienas. Kai atidariau antrąjį padalinį, supratau, kad galiu, noriu, moku. Paklausa yra, poreikis didelis, o mano žinios ir įdirbis irgi jau dideli. Ėmiau viską į savo rankas. Žinoma, pirmiausia būna dideli paruošiamieji darbai, nes reikia rasti patalpas, vyksta ilgas darbas su brokeriais. Kai surandu patalpas, darbus perima patikima statybininkų komanda, kuri puikiai žino, kaip viską daryti. Kai turiu vietą, viskas vyksta gana greitai, nes žinau, kas po ko.
Būti didelės bendruomenės dalimi visada buvo mano svajonė. Ir ši svajonė išsipildė. Pernai į kalėdinę šventę atvyko daugiau kaip 200 tėvelių su vaikučiais. Vienas mūsų darželis yra įsikūręs trijų aukštų pastate, ši erdvė puikiai tinka tokiems didžiuliams susibūrimams. Visas pastatas šurmuliavo, grojo muzika, tvyrojo džiugesys ir kalėdinė dvasia. Ėjau koridoriumi ir supratau, kad visas šis nuostabus avilys susibūrė per 5 metus nuo vieno vienintelio vaiko. Mano svajonė, su kuria gyvenau tiek metų, yra čia. Kaip gera dalintis savo vertybėmis, savo meile, būti šalia žmonių, kurie gyvena tokiomis pačiomis vertybėmis, kaip ir aš, auginti naujus nuostabius žmones. Tai laimė.
Kaip atsirenkate auklėtojas?
Rinkdami kolektyvą nebijome samdyti mažiau patyrusių auklėtojų, nes meilės vaikams nenuslėpsi, o trūkstamas žinias ir patirtį mes įgysime kartu. Turime mentorystės programą – auklėtojos senbuvės apmoko naująsias. Vyksta auklėtojų mokymai, kolektyvas didelis, dirba 48 specialistai, tad naujus žmones patys auginame ir kartu augame. Mums atrodo, kad auklėtoja, kuri ateina kaip švarus lapas, lengviau priima mūsų vertybes, mūsų požiūrį į vaikus. Be to, nauji jokių šablonų nesugadinti žmonės moka viską matyti plačiau, jie įneša pokyčių, naujų minčių. Neakcentuojame auklėtojų amžiaus, vasaromis priimame ir 18 metų merginas. Tad mūsų auklėtojų amžius yra nuo 18 iki 60 metų.
Be abejo, ir aš augu kartu. Pradėjusi nuo buhalterinės apskaitos kolegijoje, tęsiau studijas Vilniaus universitete ir ten įgijau finansų magistro laipsnį. Kai prasidėjo darželio veikla, įstojau į Edukologijos universitetą, įgijau pedagogo kvalifikaciją. Saviugda yra mano vertybė ir aistra, net ir šiuo metu mokausi pagal programą „Neįtikėtini metai“, kurioje daug kalbama apie pozityvią discipliną ir psichologiją.
Priimate vaikučius nuo metukų, tai didžiulis iššūkis. Kodėl tam ryžotės, juk kūdikiui reikia daug daugiau priežiūros, personalo?
Poreikis didelis, o ne visi darželiai suteikia šią paslaugą. Mažiausią mergaitę priėmėme nuo 8 mėnesių, tai buvo viso darželio vaikas. Ji pas mus augo iki 2 metų, matėme jos pirmąjį žingsnį, girdėjome pirmąjį žodį. Visa tai vyko darželyje. Auginant tokius kūdikius, tampa aišku, kad auklėtojoms tikrai ne atlyginimas yra didžiausia motyvacija. Pamatytumėte, kaip jos džiūgauja kiekvienu auklėtinio nauju gebėjimu, kaip skuba viena pas kitą pasigirti, o kai lankau grupes, jos pirmiausia pasakoja apie „savo“ mažylius ir jų laimėjimus. Akimirkos, kai vaikučiai pradeda vaikščioti, yra kažkas nenusakomo, trapaus, jautraus. Beje, ir mano Melisa lanko darželį nuo 1 metukų. Kartu su ja atidarėme antrąjį mūsų filialą „Miestas“. Tai buvo neįkainojama patirtis, kai per savo kabineto langą galėjau matyti dukrą, galėjau apkabinti tiek kartų per dieną, kiek tik troško širdis.
Šešeri metai, šeši darželiai, nepanašu, kad ties tuo ir sustosite?
Naujausias planas – priešmokyklinė klasė, tai kitas laiptelis, kita atsakomybė. Pirmąją priešmokyklinę klasę atidarysime šiemet, rugsėjo 1-ąją, darželyje „Sodas“, Žirmūnuose. Dabar įrenginėjame sporto salę, muzikos klasę. Norime vaikams įrengti poilsio zoną, kur jie galėtų atsipalaiduoti, paklausyti raminančios muzikos.
Labai daug naujų idėjų mums atneša mūsų vaikučių tėvai. Jie klausia, siūlo, prašo. Jau seniai klausė dėl priešmokyklinės klasės, aš savo tiksluose turėjau tai prieš dvejus metus, šiais metais ši svajonė taps realybe.
Dar viena naujovė, kuri gimė bendruomenės viduje, – šeštadieninė mokyklėlė. Tėvai vis užsimindavo, kad reikėtų tokios paslaugos, – vietos, kur galėtų palikti vaiką šeštadienį kelioms valandoms, kol susitvarkys ūkio reikalus, apsipirks ar pan. Užuot palikę vaiką prekybos centrų žaidimų kambariuose, jie norėjo ramesnės, vaikui labiau pažįstamos aplinkos. Šeštadieniais siūlome vaikams smagią veiklą, šokius, muziką, darbelius, lauką, sportą, lengvą prisilietimą prie raidelių ir skaičių. Lankomumą galėtų pasirinkti patys tėveliais – tai gali būti pavienis apsilankymas, galima išsipirkti mėnesio abonementą.
Atrodo, kad turite burtų lazdelę, šovė mintis – ir jau tapo realybe?
Tik iš vienos pusės tai gali atrodyti kaip nuotykis ir žaidimas, tačiau šiame versle turi būti daug kruopštaus planavimo ir strateginio mąstymo. Labiausiai man šis darbas patinka tuo, kad jis labai dinamiškas, ir nė viena diena nepanaši į kitą. Tai vaiko raidos aprašų metas, tai susirinkimai, tai metiniai pokalbiai su kiekvienu kolektyvo nariu ar tiesiog susirgusios auklėtojos pavadavimas. Kas savaitę vis kažkas naujo.
Kaip pavadintumėte savo darželių metodiką?
Metodika išsigrynino per laiką. Iš pradžių bandžiau taikyti matytas programas, kurios patiko iš mano sūnaus darželio. Paskui, kai pati studijavau pedagogiką, atradau naujų dalykų. Naudojame tai, kas pasiteisino, nesilaikome įsikabinę metodikų, kurios negyvos, netikros. Nuo pradžių darželiuose turėjome daug būrelių, šią tradiciją tęsiame ir dabar. Vaikai, būdami darželyje, yra papildomai ugdomi per neformalias veiklas, tokias kaip šokiai, muzika, teatras, anglų kalba ir keramika. Laikomės principo, kad visi vaikai unikalūs, ir mūsų pareiga suteikti visas galimybes vaiko talentams atsiskleisti. Didžiausią dėmesį skiriame kūrybiškumui ir emociniam intelektui. Naudojame „Kimoči“ programą, kilusią iš Japonijos (kimochi japoniškai – jausmas). Kimoči personažai, kurie atspindi skirtingas nuotaikas, emocijas, gyvena su mumis visą dieną ir ne tik per pamokėles. Mūsų vaikai moka pasakyti vienas kitam „tu man patinki“, „stop, man nemalonu“, mokomės priimti ir susidraugauti su visomis emocijomis ir jausmais, mums visiems jie yra labai svarbūs. Auklėtojos kartu su ugdymo vadove ruošia planus, tobulina metodikas ir programas. Skatiname bendradarbiavimą, nuoširdumą ir atvirumą, tuomet ir mūsų vaikai tokioje aplinkoje jaučiasi saugūs ir mylimi.
Nepasiruošiau pagiriamojo žodžio, pasakysiu nuoširdžiai – darome mažus stebuklus su didele meile. Mūsų vertybės ir požiūris į vaiką yra Meilė. Tai pagrindas. Toks požiūris yra mūsų auklėtojų į vaikus, administracijos į darbuotojus, darbuotojų į tėvelius ir t.t. Visada galima atrasti geriausią abiem pusėms sprendimą, jeigu išmokstame vadovautis tokiomis vertybėmis, kaip pagarba, empatija ir nuoširdumas. Pati vadovaujuosi šiomis vertybėmis, jomis gyvename ir mūsų darželiuose.
Už viską, ką turime šiandien, nuoširdžiai esu dėkinga visai bendruomenei, mes kartu augame, kartu kuriame, kartu mes – jėga.
Daugiau informacijos: https://www.maziejistebuklai.lt/
Neila Ramoškienė, nuotraukos Veslavos Valiulienės
