Kalbant apie globą ir įvaikinimą, arba viskas piešiama labai negatyviai, tamsiomis spalvomis, arba pakylėtai, tarsi užsidėjus rožinius akinius.
Kalbėdami su vilniete Aleksandra Leontjeva, prieš metus įsivaikinusia penkiametę dukrytę Agotą, bandėme į šią temą įnešti daugiau spalvų ir atspalvių.
Aleksandra, koks buvo jūsų su vyru kelias į įsivaikinimą?
Kai buvau penktokė ar šeštokė, turėjome tokį projektą – kažką įdomaus nuveikti su Lentvario vaikų namų vaikais. Man ta veikla labai patiko, kartu su bendraamžiais iš vaikų namų ėjome į teatrą, skaitėme knygas. Paskui jau ir paauglystėje su draugais surengėme Velykų koncertą Lentvaryje, pažaidėme su mažiukais.
Kai susiruošėme išeiti, dvimečiai, trimečiai prašė: „Mama, neišeik“. Man tada buvo gal 13 metų, labai jautriai reagavau į tuos žodžius. Išėjau, bet ir vėl ateidavau, nebuvo laiko cigaretėms ar kokiam kitam jaunatviškam maištui, nes visą laisvalaikį ir mintis skirdavau tiems paliktiems vaikams.
Būdama studentė, dirbau savanore kūdikių namuose. Dažnai ten praleisdavau ir savaitgalius, nes grįžtamasis ryšys iš kūdikių yra labai stiprus. Jie dar negali pasakyti „mama“, bet visa savo esybe trokšta būti mylimi. Vaikščiojau pas tuos kūdikius tol, kol pati ištekėjau ir pradėjau lauktis. O nėščios moters jautrumas padidėjęs, nueidavau ir verkdavau, taip norėjosi visus tuos kūdikius pasiimti į savo namus.
26 metų tapau mama. Ir supratau, kad nebegaliu daugiau ten eiti, nes man plyšta širdis. Tik kai dukrytė Morta kiek paaugo, su vyru ėmėme svarstyti: gal planuoti antrą vaiką? O gal įsivaikinti? Vyras visada pritarė mano savanoriavimui, tik gal pats nebuvo taip aktyviai įsitraukęs. Išvažiavome atostogauti ir ėmėme kalbėti, kad reikia pradėti pildyti įsivaikinimo dokumentus, lankyti paruošiamuosius kursus. Anketoje pažymėjome, kad mums nesvarbi nei kūdikio lytis, nei jo sveikatos būklė, o pageidaujamas amžius – nuo gimimo iki 7 metų. Norėjome ne globoti, o įsivaikinti. Mano manymu, globa šiek tiek primena žaidimą – nepatiks, grąžinsiu. O įsivaikinimas primena biologinio vaiko gimimą – tu augini vaiką tokį, kokį tau siuntė likimas, nesvarstydamas jokių kitų variantų.
Nuo pirmųjų žingsnių iki vaiko gavimo praėjo lygiai metai. Manau, mūsų idėja tapo kūnu labai greitai.
Papasakokite, kaip tėvai paruošiami šiam žingsniui kursuose?
Kai mes atėjome į mokymus, viskas pasirodė kur kas sudėtingiau, negu praktikoje. Kai tu matai konkretų vaiką ir jo poreikius, visai kas kita, negu abstrakčiai sukurtos situacijos su 150 variacijų.
Tuose kursuose šeimos ruošiamos pačiam blogiausiam scenarijui. Gavome tam tikrų teisinių žinių, bet daugiausia atlikdavome psichologines užduotis. Pavyzdžiui, tave pastato kaip aktorių vaidinti, kad esi paimtas iš vaikų namų ir atsidūręs naujoje vietoje. Kiti grupės nariai yra tavo naujoji šeima.
Pabandai suprasti, ką jaučia vaikas adaptacijos metu.
Kursuose su mumis dirbo labai stiprūs psichologai, turintys didelės patirties šioje srityje. Buvo šeimų, kurios po tų kursų nusprendė nebeįsivaikinti. Buvo tokių, kurie tą sprendimą nukėlė ateičiai. Su šeimomis, kurios vis dėlto įsivaikino ar tapo globėjais, sukūrėme feisbuko grupę, bendraujame, dalinamės patirtimi. Juk kartais įsivaikintų vaikų reakcijos būna kitokios negu biologinių vaikų, ir tu nežinai, kaip elgtis.
Mums su vyru tie kursai sustiprino atsakomybės pojūtį, gilesnį supratimą to žingsnio, kuriam ryžtamės. Juokais sakau, kad pagimdyti biologinį vaiką – 3 sudėtingumo balai dešimtbalėje sistemoje. O auginti įvaikintą – dešimt iš dešimties.
Ką žinojote apie mergaitę, kuri ateis į jūsų šeimą?
Žinojome tik tiek, kad jai penkeri, keletą kartų buvo paimta globoti ir vėl grąžinta. Tiesa, vaikų namų darbuotojai pasakojo daug istorijų iš jos gyvenimo, bet mes atsisakėme jomis tikėti. Atrodė, tokio mažo vaiko gyvenime negali būti įvykę tiek blogų dalykų.
Galbūt tas laikinumo pojūtis, kad iš šeimos vėl atsidursi vaikų namuose, buvo taip giliai įleidęs šaknis, kad pirmas savaites mūsų Agota po namus vaikščiodavo su kuprinėle ant pečių, kurioje – reikalingiausi daiktai, jei tektų tuoj pat išvykti.
Mūsų su vyru susitarimas buvo toks: imame pirmą vaiką, kuris mums bus pasiūlytas ir jam suteikiame savo pavardę, savo namus ir savo pastangas. To vaiko mes nebegrąžinsime, kad ir kaip nelengva būtų.
Parsivežėme 5 metų mergytę, kuri buvo augusi vaikų namuose, grąžinta iš kelių globėjų šeimų… ir viskas buvo daug „linksmiau“, negu mums pasakojo kursuose. Laukėme vadinamojo medaus mėnesio etapo, kai pirmas savaites vaikas bando naujiems tėvams įtikti. Mums jokio medaus mėnesio nebuvo. Ji nuo pirmų akimirkų elgėsi blogai ir žiūrėjo: kaip mes reaguosime?
Mane labiausiai išmušdavo iš vėžių keiksmažodžių lavina, kurių nevartoju nei aš pati, nei mano aplinka. Ji „siųsdavo tolyn“ ir mus, ir mažąją sesutę, o kartais keiksmažodžių atsargos tiesiog apstulbindavo. Klausdavau: vaikeli, ar kas nors į tave kreipėsi tokiu žodžiu? Manau, vaikų namuose mažyliai to išmoksta vieni iš kitų. Juk kai kuriuos vaikus savaitgaliais pasiima giminaičiai, o jų yra visokių – ir alkoholikų, ir asocialų. Tikrai ne iš auklėtojų ir auklyčių išmoksta visų tų keiksmų… Aš didžiuojuosi, kad per metus mūsų Agotos žodynas pasidarė švarus, ji beveik nebeprisimena baisiųjų keiksmažodžių.
Kaip ruošėte šiai situacijai savo biologinę dukrytę?
Nors ji buvo tik trejų, labai daug apie tai kalbėdavome, kartu žiūrėjome filmukus, kaip, pavyzdžiui, katė augina mamos paliktus ančiukus. Sekdavome pasakas, kaip įvaikinti vaikai patenka į naujas šeimas, kokių situacijų būna tose pasakose.
Žinoma, ne kartą mūsų Morta yra pasakiusi: aš nebenoriu, kad sesė gyventų mūsų šeimoje, tegul ji išvažiuoja. Tai įvyksta dažniausiai po jų kivirčo, kai nepasidalina kokiu žaislu. Tada primename, kad sesutės kartu yra išgyvenusios daug gražių akimirkų, kai kartu žaisdavo, išdykaudavo. Kad reikia susitaikyti ir turėti kantrybės, nes Agota mokosi gyventi šeimoje, ir tikrai kada nors išmoks.
Kokių metodų atradote su vyru, kurie veikia Agotos elgesį?
Vis bandydavome prisiminti, ką girdėjome per kursus. Pasidarėme motyvacines lenteles, nes jos labai veikė, kai pliusus ir minusus matai vizualiai. Sutarėme, jei per savaitę mūsų naujoji dukrytė surenka 5 lipdukus, savaitgalį einame į vaikišką spektaklį ar kaip nors kitaip pramogaujame. Laikui bėgant, ji įprato kitaip elgtis, nei būdavo vaikų namuose. Stengdavausi įvardinti savo emocijas: man nemalonu, man skaudu, kad tu taip elgiesi. Arba: aš suprantu, kad tu pyksti, bet tu negali manęs mušti. Mes su vyru „nuleidome“ jos amžių bent dvejais metais. Mes nusiteikėme, kad abi dukros yra bendraamžės, lygių gebėjimų, ir reikalauti turime iš jų vienodai. Tai nebuvo iš piršto laužta, nes Agotos, patyrusios tiek psichologinių traumų, raida tikrai atsiliko.
Kaip jums sekėsi ją prisijaukinti?
Iš pradžių atrodė, kad mes visi važiuojame į bedugnę. Tas jausmas truko kokį pusmetį. Atrodė, tas vaikas nieko negebės, ir viskas, ką kalbėjo vaikų namuose, yra teisybė. Beviltiškas variantas. Bet po pusmečio pradėjome bendradarbiauti su psichologais, ir situacija pradėjo gerėti. Be to, po truputį ir pats vaikas adaptavosi mūsų namuose. Juodas dangus pradėjo šviesėti, kai Agota ėmė bent kažkiek empatiškiau elgtis. Pavyzdžiui, paklausti: mama, ko tu liūdi? Ji po truputį ėmė suprasti, kaip jaučiasi žmonės šalia jos.
Žinoma, lyginant su bendraamžiais darželyje, jos raida ir dabar smarkiai atsilieka, bet aš visada lyginu su tuo vaiku, kurį gavau. Vaiko iš globos namų negali lyginti su vaiku, kuris gimė mylinčioje šeimoje, buvo lauktas, mylėtas ir išmylėtas. Tų vaikų gyvenimiška patirtis visiškai skirtinga.
Ar apie Agotos hiperaktyvumą žinojote iš karto?
Kartą psichologė, kuri dirba su įvaikintais vaikais, mums pasakė, kad tokio hiperaktyvaus vaiko ji dar nebuvo sutikusi.
Mūsų Agotos energijos ištekliai yra neišsenkantys: ji gali 8 ryto pradėti šokinėti ant batuto ir 8 vakaro vis dar būti nuo jo nenulipusi. Ji nesupras, kad reikia atsigerti, pavalgyti, nueiti į tualetą, jei to nepasakysi. Jai niekada nereikia ilsėtis. Galbūt tai suveikia kaip kažkoks emocinis mechanizmas, nes judėdamas gali nemąstyti. Kai labai greitai keičiasi vaizdai, tu nespėji suprasti, ką jauti. Ji anksčiau pribėgdavo, sekundei apsikabindavo ir nubėgdavo, o dabar jau gali pabūti apsikabinusi kelias minutes, ramiai išklausyti.
Agotos hiperaktyvumas susijęs ir su negebėjimu išlaikyti dėmesį. Ji net valgo lakstydama: paima šaukštą sriubos, apibėga ratą, vėl sugrįžta kito šaukšto. Morta stebėdavosi: o kodėl ji nesėdi valgydama? Vienas mūsų draugas užsienietis, pirmąkart pamatęs Agotą, pasakė: bet kaip jums sunku ją mylėti… Jam pasirodė, kad Agota tokia aktyvi, kad su ja net neįmanoma užmegzti ryšio.
Žiemą einame į žygį per sniegą, nuėję 5 kilometrus mes visi trys jau „negyvi“, norime karštos kakavos ir namo, o Agota nepatenkinta, kad žygis buvo toks trumpas. Paskui su vyru įsigudrinome pamainomis iškrauti tą jos energiją. Aš išeidavau su abiem mergaitėmis į lauką, kai Morta pavargdavo, mes grįždavome namo, bet tėtis toliau dar būdavo lauke su Agota.
Tarsi antra pamaina.
Juokiausi, jai reikėtų ant rankos uždėti žingsniamatį, kuris parodytų turbūt milijoną žingsnių per dieną. Dėl to hiperaktyvumo mes nutolome su kai kuriais šeimos draugais. Pamatę Agotos judrumą, jie kviesdavo ateiti tik mus tris, be naujosios dukrytės. Aš suprantu, kad žmonės gali nepakęsti to hiperaktyvumo. Jie nenori tokių vaikų. Tada eini nebe į svečius, o į žaidimų aikštelę ar pramogų kambarį, kur vaikai gali „išsikrauti“.
Įpratome į kino teatrą eiti nepopuliariu laiku, vidurdienį, kai būna pustuštės salės, kad Agota galėtų lakstyti laiptais aukštyn–žemyn.
Dabar ji po truputį rimsta – tos permainos nedidelės, bet yra.
Kaip Agota pritapo darželyje?
Dabar ji priešmokyklinėje grupėje. Ten daug edukacinės veiklos, ir pripažinsiu – Agota nėra užbaigusi nė vieno darbelio iki galo. Jos darbų segtuve kažkas pradėta ir nepabaigta, piešta ir pakeverzota. Dėmesio reikalaujančioje veikloje jai sunku susikaupti. Užtat puikiai sekasi šokių užsiėmimai, kur ji gali judėti.
Grupės tėvai reagavo įvairiai – sulaukiau ne vieno laiško, kad mūsų vaikas nevaldomas, trukdo visam grupės darbui.
Kiekvienai mamai stengiausi atsakyti asmeniškai ir paaiškinti, kad mūsų vaikas mokosi elgtis kitaip, bet ir jų vaikai turi mokytis priimti kitokį žmogų.
Kiekvieną savaitę kalbėdavomės su auklėtojomis apie tai, kokius metodus mes taikome šeimoje, kad panašiai galėtų auklėti ir jos.
Mūsų misija – šviesti, kad visokių vaikų yra, su jais reikia išmokti elgtis. Man sunkiausia užduotis buvo priimti visą kritiką ne asmeniškai. Jei čia būtų mano biologinis vaikas, gal jausčiausi kitaip. Dabar suvokiu, kad ne viskas priklauso nuo mūsų auklėjimo, vaikas jau yra daug traumuotas iki gyvenimo su mumis.
Turbūt jūsų jau ne vienas yra klausęs, ar ryžtumėtės tokiam žingsniui dar kartą?
Egoistiška būtų pasakyti: ne, nebesiryžtume, gimdytume antrą biologinį vaiką. Tegul tie, palikti tėvų, auga vaikų namuose.
Bet kai užaugs tie, nemylėti, ir išeis į visuomenę, mes kentėsime, nes kai kurie jų vogs, prievartaus ir žudys. Jie nekęs žmonių taip, kaip kažkada patys buvo nekenčiami. Tarsi užburtas ratas. O mes norime iš jo išeiti. Jei žiūri iš vienos dienos perspektyvos, – taip, tai sunku. Jei žiūri filosofiškai, – tai turi prasmę.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 rugsėjo 27 dieną.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
