Japonų pedagogas Masaru Ibuka sako, kad mes viską atsimename iš pirmųjų savo gyvenimo metų. Netiesa, kad žmogaus atmintis nuo gimimo iki 4-5 metų išsitrina. Pakanka paprasto hipnozės seanso, kuriame žmogui teigiama, kad jis kūdikis – ir jis ima elgtis kaip kūdikis. Jis atkartoja visa, ką patyrė gimęs, kaip su juo buvo bendraujama, kiek švelnumo ir meilės gavo.
Pirmųjų metų atmintis neiškyla į paviršių kaip konkretūs faktai. Ji nusėda gilyn, kaip namo pamatai, ant kurių vėliau statomas visas žmogaus gyvenimas. Pedagogas ir firmos ,,Sony” įkūrėjas Masaru Ibuka parašė studiją „Po trejų jau vėlu“. Joje yra daugybė įdomių minčių apie tai, kaip lavinti ir kaip bendrauti su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais.
Dažniau imkite vaiką ant rankų
Kartais mamos vengia imti verkiantį mažylį ant rankų, kad šis neįprastų gyventi tik nešiojamas. Ar tikrai tokiu būdu galima išlepinti kūdikį?
Mažyliui, kuris nežino kitos galimybės pasireikšti, verksmas yra vienintelė priemonė atkreipti į save dėmesį. Kai jis verkia, vadinasi, kažko prašo.
Nereaguodami į kūdikio prašymą, atimame iš jo norą bendrauti nuo pat pradžių. Motinos ir vaiko bendravimas, ypač taktilinis (liečiamasis) svarbus protiniam vystymuisi. Naujagimis visada ieško kur šilta, malonu, ir tas švelnumas, su kuriuo mama laiko ant rankų, taip pat svarbus jo emocinei būsenai kaip pienas jo fizinei sveikatai. Tegul mažylis kuo daugiau laiko praleidžia ant rankų. Ne tik ant mamos, bet ir grįžusio iš darbo tėčio.
Nebijokite imti vaiką į savo lovą
Tiek įprotis imti vaiką ant rankų, tiek įprotis miegoti kartu su vaiku dar iki šiol kartais smerkiamas. Tačiau jei galvosime apie psichinį ir protinį vaiko vystymąsi, mes surasime šiame įprotyje naują prasmę. Pavyzdžiui, mama, kuriai dienos metu rūpesčių iki kaklo ir nelieka laiko pabendrauti su vaiku, gali bent pagulėti šalia, kol vaikas užmigs. Per šį trumpą laiką mažylis bus visiškai ramus ir labai imlus. Todėl jei tėvai ne tik gulės šalia, bet ir padainuos dainelę, tai teigiamai veiks vaiko vystymąsi. Ypač puikiai vakarinio migdymo ritualą gali atlikti tėtis.
Nemėgdžiokite vaiko
Kai vaikas pradeda kažką kalbėti, jis viską taria neaiškiai, kadangi jo kalbos organai dar nevisiškai išsivystę. Tačiau jis puikiai supranta suaugusiųjų kalbą. Jeigu tėvai pradės kalbėti su juo jo kalba, manydami, kad vaikas kitos nesupras, taisyklingi kalbos įgūdžiai niekada nesusiformuos.
Laisvė ir tikroji meilė
Kuo laisviau tėvai auklėja savo vaiką pirmaisiais trimis gyvenimo metais, tuo labiau nepasitikintis savimi jis išauga. Tokiems vaikams paprastai trūksta meilės, jie visą laiką ieško suaugusiųjų dėmesio. Laisvas auklėjimas – tai nereguliari vaiko priežiūra, dėmesio stoka ir pan. (Žinoma, lazda turi du galus. Perdėtas rūpestis irgi gali vaiką traumuoti, padaryti nervingu, nedrąsiu ir kukliu.)
Naujagimis jaučia, kai tėvai susipykę
Pagal vaiko veidą galima labai lengvai nustatyti, kada jo tėvai barasi, pykstasi. Jo veido išraiška prislėgta ir nerami. Reikia nepamiršti, kad jis apdovanotas labai jautriu protu, kuris reaguoja į kiekvieną išorės pasikeitimą. Pagalvokime, kas bus su vaiku, kuris kasdien stebi tėvų kivirčus.
Aišku, jis nesupranta jų turinio, tačiau pyktis, barniai būtinai paliks pėdsaką jo jausmuose. Vaiko veidas – tarsi veidrodis, kuriame atsispindi šeimos santykiai. Tokioje aplinkoje augantis vaikas tarsi pats bręsta nelaimėms, bėdoms. Daktaras Š. Suzuki kartą pasakė: „Kai jūs grįšite į namus, pasistatykite prieš save savo vaikus ir pažiūrėkite į jų veidus. Jūs perskaitysite juose visą savo šeimyninių santykių istoriją“. Nepamirškite šitų žodžių. Visiškai nebūtina daryti kažką ypatingo, kad naujagimis šeimoje jaustųsi gerai. Pakanka harmoningų vyro ir žmonos santykių.
Nervingumas užkrečiamas
Tėvai linkę manyti, kad teigiamus bruožus jų vaikai paveldi iš jų, o neigiamus – iš kitų žmonių. Jei mama sloguoja, ji stengiasi neperduoti savo vaikui infekcijos. Tačiau labai nedaug mamų rūpinasi tuo, kad neperduotų vaikams savo trūkumų. Vaikas, auklėtas nerūpestingo žmogaus, visada bus nerūpestingas. Kūdikis, kurio mama nervinga, žymiai dažniau verks ir blogiau miegos.
Tėvas privalo dažniau bendrauti su vaiku
Suaugę vaikai kaip šventę prisimena tas malonias valandas, kurias jie praleido su tėvu, nes paprastai daugelyje šeimų tai būna ne taip dažnai. Tėvas rečiau dalyvauja kasdieniuose vaiko rūpesčiuose. Jeigu vaikas mato savo tėvą retai ir tik dėl to, kad gautų pylos, jis tėvą ima suvokti kaip pašalinį asmenį, pavyzdžiui, gydytoją, pakviestą skubiu atveju. Gali atsitikti, kad vaikas, išauklėtas ,,griežto tėvo”, taps įžymybe, genijumi, tačiau greičiausiai jis bus nuolankus ir be charakterio. Pagrindinis vaidmuo vaiko auklėjime ir mokyme vis dėlto turi priklausyti mamai, tačiau nereiškia, kad tėvas turi nusišalinti nuo auklėjimo. Būti tikru draugu ir pagalbininku – ar tai nėra vyro paskirtis šeimoje? Jokia laiko stoka ar nuovargis po darbo negali trukdyti tėvams kiek įmanoma daugiau bendrauti su vaikais.
Kuo šeimoje daugiau vaikų, tuo geriau jie bendrauja tarpusavyje.
Tėvai tiek nelepina savo antro ar trečio vaiko, kaip pirmojo, todėl natūralu, kad jie užauga labiau nepriklausomi. Kad ir kokia būtų palanki atmosfera pirmajam vaikui, jis vis tiek neturės to privalumo, kurį turi antrasis vaikas – nuo gimimo kompaniją ir kuriam reikia nuolat varžytis su vyresniuoju. Tai stimulas tobulėti jo asmenybei. Dar stipriau šie procesai pasireiškia trečiajam ir ketvirtajam vaikui.
Vaikų tarpusavio bendravimas
Vaiko protą ir emocinį vystymąsi stimuliuoja ne tik mamos draugija. Jam reikia tėčio, brolių, seserų, senelių, kitų vaikų. Nebendraujantis mažylis auga sunkaus charakterio. Būtų neblogai, jei mamos, nors dėl savo vaikų pasistengtų dažniau susirinkti kartu.
Jau maždaug 2 metų amžiaus vaikui nebeįdomu žaisti vienam. Jis pradeda bendrauti su kitais, susipažįsta su bendravimu grupėje. Net ir tada, kada jis pyksta, mokosi bendravimo įgūdžių. Barniai svarbūs, nes jie vysto asmeninę iniciatyvą. Bet koks bandymas įsikišti, mokyti, kad muštis negerai, trukdo vystytis vaiko instinktui gyventi kolektyve. Vaikai turi savo logiką, ir jie bendrauja vienas su kitu savaip. Čia nėra vietos suaugusiųjų logikai.
Barniai – tai pirmoji pamoka, kaip gyventi tarp žmonių.
Neišjuokime vaiko kitiems girdint
Daugelis tėvų svarsto savo vaikų trūkumus pašalinių žmonių akivaizdoje. Jie galvoja, kad metukų ar dvejų mažylis nieko nesupranta. Mes negalime nė įsivaizduoti, kokią žalą padarys toks elgesys vaiko asmenybei.
Geriau girti, o ne barti
Jei vaikas išpylė puodelį pieno, galima jį aprėkti ar net pliaukštelėti per užpakalį. O galima tiesiog pasakyti: „Nieko tokio, tik paimk šluostę ir gražiai nuvalyk, tu juk moki“. Geriau girti, o ne barti – toks japoniškos pedagogikos principas.
Augindami vaikus, dažniau jį prisiminkime…
Akušeris ginekologas Romualdas Šemeta, tel. 8*287 64 757
„Mamos žurnalas“
