Kuo anksčiau vaikas įsitraukia į kultūrinį gyvenimą, tuo aktyvesniu kultūros dalyviu jis tampa suaugęs. Kultūriniai įgūdžiai iš niekur nieko neatsiranda. Meilė teatrui irgi iš oro nenukrenta. Tai reikia ugdyti – įsitikinusi teatro NO SHOES įkūrėja, režisierė, edukatorė, dr. Ieva Jackevičiūtė.
Su Ieva kalbamės apie tai, kaip vaikai išmoksta „nusėdėti“, išbūti spektaklio metu ir ką teatras duoda šiai ekranų kartai.
Ieva, esate ne tik kūdikiams kurianti menininkė, bet ir teoretikė, parašiusi daktaro disertaciją apie teatro įtaką ankstyvame amžiuje.
Domėjimasis šia sritimi atsirado kartu su vaikų gimimu. Vyriausiajai mano dukrai Adijai dabar 12, Jonui 9, o Saulei 5 metai. Kai susilauki vaikų, atsiranda natūralus prigimtinis mamos noras sužinoti ir išbandyti: o kas vaikui geriau? Kas jam tinka? Tarsi atsiveria naujas pasaulis ir įdomu jį suprasti, o kas vyksta iki metų? Iki trejų? Iki penkerių?
Augindama Adiją, pradėjau lankyti kūdikiams skirtas edukacijas, kurių prieš dvylika metų dar nebuvo daug. Man buvo įdomu ir iš profesinės pusės pasigilinti, nes jau turėjau nemažai patirties vesdama edukacijas vyresniems vaikams, tad buvo įdomu, o kaip su kūdikiais? Kiek vėliau pabandžiau sukurti edukaciją ikimokyklinio amžiaus vaikams pati, bet ji nebuvo sėkminga. Supratau, kad mažiems vaikams visiškai netinka tai, ką aš dariau iki šiolei. Bet juk kažkam pavyksta sudominti ir išlaikyti mažylių dėmesį, vadinasi, yra kažkokia paslaptis? Apėmė azartas pasigilinti ir rasti šią paslaptį. Kadangi stigo žinių, pradėjau gilintis, pamačiau, kad jau keliasdešimt metų pasaulyje veikia tarptautinės organizacijos, vyksta konferencijos, festivaliai, skirti ankstyvajam ugdymui.
Radau įvairiausių informacijos kanalų, straipsnių, paskaitų – jų prikaupiau tiek, kad natūraliai kilo mintis stoti į doktorantūros studijas ir visa tai sudėti į mokslinį darbą.
Teatras kūdikiams? Kas tai yra? Kam to reikia? Ar kūdikiui neužtenka su mama nueiti į mišką ir pabūti gamtoje? Prieštaringų minčių yra labai daug, bet aš apgyniau savo požiūrį, nes 4 metus turėjau galimybę tyrinėti šią temą. Tyrimus dariau ir nepriklausomame NO SHOES teatre, ir valstybiniuose teatruose, o tyrimų rezultatus ne kartą pristatinėjau teatro bendruomenei ir visuomenei. Mano disertacija vadinasi „Spektaklių vaikams iki 5 metų kūrybos ypatumai“, tad tyrinėjau, kaip kurti spektaklius mažiems vaikams iki trejų metų ir nuo trejų iki penkerių metų.
Nebuvo minties, kad kūdikiai dar nieko nesupranta, tad neverta ir stengtis?
Ne, man tai buvo azartas – rasti raktą į mažųjų žiūrovų pasaulį. Ilgainiui suvokiau, kad „ankstyvasis teatras“ yra atskira teatro niša, kuri grįsta moksliniais tyrimais. Man pasirodė įdomu sujungti vaiko raidą, psichologiją ir meną į vieną visumą.
Teatras vaikams iki penkerių metų labai smarkiai skiriasi nuo teatro suaugusiesiems. Tai kitoks pasiruošimas, kitokios repeticijos, kitoks susitikimas su žiūrovais.
Jauni tėvai iki šiol klausia: tai reikia eiti su vaiku į teatrą ar ne?
Jei trumpai, – nei reikia, nei nereikia. Reikia to, ko nori mama su tėčiu šiandien. Ar jie nori išeiti iš namų, pakeisti aplinką, pabūti ne tik buities, indų ir skalbinių pasaulyje? Ar nori kultūrinio patyrimo? Ar nori pamatyti savo vaiką kitoje nei namai aplinkoje? Galų gale – ar nori savo vaikeliui suteikti kitokių patirčių, sužadinti naujus pojūčius? Tada reikia.
Anksčiau sakydavo, vaikui užauginti reikia viso kaimo, nes vaiką augindavo tėvai, seneliai ir kaimynai. Dabar mamos kartais pasijunta izoliuotos, joms norisi priklausyti kažkokiai bendruomenei. Norisi sutikti kitus tėvus, kitus tokio pat amžiaus vaikus.
Išeiti į parką – gera proga, į kavinę – irgi puiki, bet juk galima nueiti ir į kultūrinį renginį. Gimus vaikams, paprastai pasikeičia tėvų socialinė padėtis, ne visi turi aukles ar senelius, kuriems galėtų palikti vaikus. Atsiranda kultūrinė izoliacija, nes į daugelį renginių su kūdikiais eiti negalima, – jie verks, trukdys kitiems. Galų gale tai bus nepagarba kitiems žiūrovams, kurie galbūt paliko savo vaikus namie, kad galėtų pamatyti operą. Dauguma renginių skirti ne mažiems vaikams.
Bet yra alternatyva – nueiti į renginį, kuris orientuotas būtent į jauniausio amžiaus žiūrovus. Teatras irgi gali būti bendruomenės telkimo vieta. Aišku, kad tokie renginiai atliepia vaiko poreikius, bet kartu ir juos auginančių tėvų poreikius. Mama gali jaustis rami ir saugi, kad vaikas galės laisvai vaikščioti ir ropoti, imti į burną spektaklio dekoracijas, kad neužsprings, kad jos bus ekologiškos, kad laiptai nebus pavojingi. Taip pat nejausti kaltės, jei vaikas ne ramiai sėdės, o vaikščios apie sceną. Tai ne toks teatras, kuriame žiūrovai turi tvarkingai sėdėti ant kėdžių. Jei mažyliui įdomu, jis stosis ir eis. Tėvų atsipalaidavimas – svarbi visa ko sudėtinė dalis.
Aš, kaip menininkė, turiu atsižvelgti į mažojo žiūrovo elgseną, į tai, kad jis dar neturi spektaklio stebėjimo įgūdžių. Dirbdamas su mažų vaikų auditorija turi būti pasiruošęs, kad jie galbūt ims šaukti, kalbėti, guguoti ir pan. Vaikų džiaugsmas, kaip ir liūdesys, yra čia ir dabar. Grįžtamasis ryšys taip pat čia ir dabar. Aš sakau, kad teatras yra kaip sportas, – vieni bėga maratoną, kiti sprintą, bet visi pasiekia finišą atidavę visas jėgas. Kūdikių teatras – tai trumpos distancijos bėgimas, po kurio visi aktoriai būna šlapi nuo prakaito.
Ar teatre naudojate liaudies išmintį, tą senąją pedagogiką, kaip bendrauti su kūdikiu?
Savo spektakliuose naudoju labai daug folkloro elementų, archainių kolektyvinės atminties dalykų. Dainos, žaidimai, pasakos – šitas dviratis jau seniai atrastas, tik reikia jį prisiminti. Man pačiai įdomu tyrinėti, kaip kolektyvinė pasąmonė atgimsta spektaklio metu. Pavyzdžiui, aktorės pasiima kankles ir pradeda groti kokią nors lietuvių liaudies dainą, o mamos, kurios gyvenime niekada nedainavo, spektaklio metu dainuoja! Arba pasisodina ant kelių vaikus ir pradeda žaidinimus. Viskas atrasta mūsų protėvių, ir tik menininkų reikalas, ką mes su tuo paveldu darome. Vienose šeimose perduodama daugiau tų liaudies tradicijų, kitose mažiau, tad man įdomu, kaip spektaklių metu tėvai gali patirti folklorą kitu, nekasdieniu, būdu.
O kartais mama moka dainelių ir žaidimų, bet nebūtinai norisi namie žaisti. Normalu mamai būti pavargusiai. Gal ji vos spėja nudirbti buities darbus ir ne edukacijos jai rūpi? Pati augindama tris vaikus nebeidealizuoju tų namų edukacijų. Tad išėjimas į teatrą yra palankus laikas užsiimti su mažu vaiku.
Ar spektakliuose, skirtuose kūdikiams, svarbus tekstas, žodžiai?
Kalbėjimas su vaiku, kalbos girdėjimas vaikui iki vienerių metų yra nepaprastai svarbus, nes jau tuo metu susiformuoja kalbos įgūdžiai, tai visam laikui įsirašo į vaiko smegenis. Tėvai turėtų kuo daugiau bendrauti su vaiku žodžiais.
O spektaklių metu mes informaciją perteikiame kitokiais komunikacijos būdais. Visi mano spektakliai vaikams iki penkerių metų yra neverbaliniai. Naudoju metodą, kuomet spektaklyje nėra žodžių, bet keletą minučių trunkančioje scenoje pasekama pasaka ar papasakojama istorija, kuri skatina vaikus suklusti. Pats spektaklis vaikams pateikiamas kaip atskirų epizodų seka, kuri padeda išlaikyti mažylių dėmesį. Šitai auditorijai Coliukės ar trijų paršiukų nereikia, nes kūdikiai dar nesuvokia priežasties ir pasekmės dėsnio, jie neturi ilgalaikės atminties. Maži vaikai neanalizuoja, kodėl taip atsitiko, kodėl personažas toks, o ne kitoks, kodėl jis nugalėjo? Visa tai pasidaro aktualu nuo penkerių metų.
Esate sukūrusi ne vieną spektaklį kūdikiams. Kaip ateina spektaklių idėjos?
Man idėjos atkeliauja netikėtai, kartais net stebint kokį nors suaugusiesiems skirtą spektaklį, kuris neturi nieko bendra su kūdikiais.
Kurdama visada pagalvoju, kaip spektaklyje gali atsirasti folkloras, skirtingų tautų dainos, tradicijos, baltiška pasaulėžiūra. Man įdomu, kad, tarkime, lietuvių folklore yra skirtingiems metų laikams skirtų dainų. Pavyzdžiui, pavasarį dainuojama apie gamtą, paukščius, vasarą karaliauja sutartinės, o žiemą – vienbalsės dainos, kaip ta išsigryninusi, apmirusi ir užmigusi žemė. Spektakliuose naudojami folkloro elementai tarsi mantros kartojimas įveda į kažkokią būseną. Visi panyra į ramybę. Tyrinėjau, kas atveja į tą būseną? Vienas iš būdų – dainų dainavimas.
Anksčiau metų laikai buvo skirstomi tik į du – šviesos ir tamsos, Gają ir Marą. Gaja – tai laikas, kai viskas sužydi, atgimsta, išbujoja. Mara – kai sunyksta, užmiega.
Perėjimo laiką žymi lygiadienis, kuriam sukurta daug dainų ir apeiginių ritualų. Spektaklyje „Gaja – Mara“ mes keliaujame šviesos ir tamsos keliais, dramaturgija sukasi apie metų ratą, apie gamtos kaitą.
Kitas spektaklis „Namai“ atsirado iš idėjos kūdikiams leisti pajausti chorinę muziką. Kartą klausiau choro koncertą ir pagalvojau, kad įdomu būtų pabandyti, ar kūdikius ši muzika taip pat nuteikia raminamai, atveda į tam tikrą bemintę būseną, kaip ir suaugusiuosius?
Kartais vaikams skirti renginiai orientuoti tik į pramogos suteikimą, juos labai įaudrina, išveda iš balanso. Pagal šį kriterijų net galima pasakyti, kiek profesionalus toks menas yra. Teatras turėtų grąžinti balansą, o ne iš jo išvesti.
Vienas pirmųjų mano spektaklių kūdikiams vadinasi „Upė“. Upė visada juda, kažką atplukdo ir nuplukdo, šis judėjimas sužadina žiūrovų fantaziją. Čia ir akmenys, ir laivas, ir jo burės, į kurias gali įsitverti žiūrovai. Visi tampa keleiviais ir jūreiviais, spektaklis kaip tas upės vanduo teka, kinta, ir niekada nebeįbrisi į tą patį vandenį.
Kaip manote, ar svarbu, kad vaikas nuo mažų dienų prisijaukintų teatrą?
Aš dirbu ne vien su mažais vaikais, kuriu spektaklius ir jaunimui, paaugliams. Teatras NO SHOES daug važinėja po Lietuvą, viena iš jo misijų yra ir teatro sklaida regionuose. Man liūdna, kad yra paauglių, kuriems vienas žingsnis iki pilnametystės, ir jie visiškai neturi spektaklio stebėjimo įgūdžių. Ne tik spektakliuose – bet kokiame kultūriniame renginyje, parodose, susitikimuose jie barškina telefonais.
Stebuklų nebūna – spektaklius žiūrėti reikia išmokti. Trys mūsų vaikai, galima sakyti, auga teatre. Jie matę visus mūsų spektaklius, o kartais tenka važiuoti į festivalius, kur per dieną rodomi net keli spektakliai. Kur dėsies – tenka sėdėti salėje ir žiūrėti. Kai kas vaikams ir nuobodu, nes spektakliai būna skirti ne tik jų amžiaus grupei. Bet jei ir nuobodybė, vaikai sėdi ir žiūri. Tai yra išsiugdytas įgūdis – išbūti laiką. Vaikui spektaklyje neturi viskas būti įdomu, kaip ir gyvenime, – juk kartais nėra ką veikti, tenka sugalvoti pačiam, kuo užsiimti. Bet vaikai teatre išmoksta išbūti su nepatogumo jausmu. Net kai atrodo nuobodu ir vienu metu „išsijungi“, kažkas tavyje pradeda vykti. Mane pačią spektakliai panardina į būseną, kai lieku su savimi, nebūtinai sekdama, kas vyksta scenoje.
Lygiai taip pat ir vaikams, teatras gali suteikti visiškai kitą prieigą prie gyvenimo, mus supančio pasaulio, tik to reikia išmokti.
Liūdna, kad keliaudami po Lietuvą sutinkame šešiolikmečių, kurie pirmą kartą atėjo į gyvą spektaklį. Gal anksčiau nebuvo poreikio, o gal ir galimybių – mažesniuose miestuose kultūros pasiūla nėra didelė, o į didmiesčius ne kiekvienas privažinės.
Aš esu tos nuomonės, kad kultūrą reikia patirti kuo anksčiau ir drauge su visa šeima. Visų pirma tai tiesiog yra smagu.
Neila Ramoškienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.02.25.
