Kada nors, kai jau bus suaugusios moterys, Melanija ir Sėlija sakys, kad jos užaugo Laimės namuose. Taip vadinasi molio namas Kardokuose, kuriame dabar vyksta edukacijos, vegetariškų patiekalų gaminimo kursai ir kitos įdomios veiklos. O mergaičių tėvai Aušra ir Rolandas laimę supranta ne kaip kažką apčiuopiamo, baigtinio. Paklaustas, ar Rolandą dabar nudžiugintų nauji „Puma“ treningai, jis ilgai juokiasi, ir sako, kad ne. Atvirkščiai – brendiniai daiktai dabar atrodo visiškai nereikalingas gyvenimo balastas. O juk buvo laikas, kai gyvenant Airijoje savaitgaliai būdavo užpildomi apsipirkimu ir naujais daiktais.
Kaip keitėsi tas laimės supratimas?
Penkeri metai Airijoje
Aušra ir Rolandas susipažino studijuodami Kaune. Pradėję kurti bendrą gyvenimą, išvyko į Airiją užsidirbti pinigų būsimiems namams. Turėjo planą pagyventi kokius penkerius metus, užsidirbti ir grįžti į Lietuvą. Pradėję nuo paprastų darbų, vėliau abu įsitvirtino, pradėjo gerai uždirbti ir kartais suabejodavo, ar tikrai verta grįžti į Lietuvą? Juk po Dublino Lietuva atrodė maža provincija, gyvenimas čia buvo skurdesnis, paprastesnis. O Dubline jau leido šaknis – atsirado tam tikra rutina, įpročiai, reikalai ir – svarbiausia – prasmingas laisvalaikis. „Mes, lietuviai, norėjome bendrauti tarpusavyje. Savaitgaliais traukos centru tapo lietuviškos mišios, kurias vesdavo kunigas iš Lietuvos. Į tas mišias susirinkdavo ir tikintys, ir netikintys, nes tai buvo tokia šviesi lietuviška salelė Airijoje. Su bendraminčiais įkūrėme tautinių šokių kolektyvą „Lietuviškas dobilas“, nors buvome tik mėgėjai, bet dalyvaudavome festivaliuose, įvairiuose renginiuose tiek lietuvių, tiek airių bendruomenėse. Rolandas su bendraminčiais pradėjo leisti Airijos lietuvių laikraštį „Saloje“, kuris ėjo iki pat 2008 metų krizės.
„Atrodė, gyvenimas pilnas visko, bet aš pirma pradėjau kalbėti apie grįžimą į Lietuvą. Čia buvo mama, sesuo, labai ilgėjausi gimtojo krašto. Tada Rolandas pradėjo domėtis, o kokį namą mes statytume grįžę į Lietuvą. Man visada patiko senoviniai, mediniai namai iš natūralių medžiagų, o Rolandas nuėjo dar toliau: pradėjo rinkti medžiagą apie molio ir šiaudų namus“, – dalinasi Aušra. Molinių namų nemažai visose Europos šalyse, pavyzdžiui, italai, vokiečiai, turi dideles ekologinį gyvenimo būdą praktikuojančias bendruomenes, kurios gyvena tokiuose namuose. „Bet šiaudiniai namai, ko gero, kilę iš Amerikos, – pasakoja Rolandas. – Jei žvelgtume į Amerikos istoriją, matytume, kad pietinėse valstijose nuimti derlių būdavo kviečiama daug sezoninių darbininkų, kurie čia pat laukuose ir apsigyvendavo. Iš šiaudų jie statydavosi tokius laikinus namus, kurie vėliau vis tvirtėjo, būdavo aplipdomi moliu ir vis labiau panašėjo į tikrus namus. Seniausias šiaudinis namas šiandien stovi Amerikoje, jis pastatytas 1865 metais – tai 2 aukštų biblioteka.“
Kur tą šiaudinį namelį statyti?
Aušrai patiko Rolando ekologinio namo idėja, ji visiškai pasitikėjo vyru, kad jei jau ėmėsi, tai tikrai namą ir pastatys. Tik kur? Grįžę į Lietuvą gal metus ieškojo tinkamo sklypo statyboms. Norėjo, kad būtų nelabai toli nuo Kauno, chemikalais neužterštoje žemėje, arti miškų. Svajojo, kad kaimynai irgi bus bendraminčiai, gyvenantys darnoje su gamta, pagal V. Megrė filosofiją, aprašytą knygoje „Skambantys kedrai“. Kaune buvo šios filosofijos sekėjų klubas, kurį susirado ir emigrantai iš Airijos.
„Galų gale apsisprendėme pirkti sklypą, kurį mūsų pažįstamas padalino iš savo įsigytos sodybos dirbamų laukų Kardokų kaime. Tai 40 kilometrų nuo Kauno esanti vietovė. Ir mūsų pažįstamas, ir mes statėmės ekologiškus namus vienu metu ir buvome pirmieji Kardokų bendruomenės naujakuriai. O dabar gyvenvietę sudaro jau keliolika šeimų, kurias jungia panašus mąstymas ir požiūris į vertybes. 2008 metų gegužę pradėjome savo molinio-šiaudinio namo statybas, nors tuo metu sprogo nekilnojamojo turto burbulas, šalyje buvo ekonominė krizė, mes nieko to nejautėme. Nusipirkome mobilų namelį ir gyvenome jame su neseniai gimusia dukryte, nejausdami jokių krizės ženklų. Tai buvo gražiausi mūsų metai, naujo gyvenimo pradžia“, – sako Aušra.
Ne gražios Dublino gatvės, o vienkiemio ramybė beveik nematant žmonių darė juos laimingus. Tai buvo nauja patirtis – gyventi iš santaupų ir rūpintis tik savo pačių reikalais. Aušra archaiškomis priemonėmis augino dukrytę – vagonėlyje nebuvo nei skalbimo mašinos, nei patogumų, medžiaginius vystyklus skalbdavo tvenkinyje, o džiovindavo lauke. Vasarą vagonėlyje būdavo labai karšta. O žiemą temperatūra kartais nukrisdavo iki 8 laipsnių šilumos, ryte net nesinorėdavo lipti iš lovos. Bet tai jos negąsdino.
Rolandas rūpinosi statybomis. „Kai manęs klausia, kiek kvadratinių metrų mūsų namas, sakau, kad vienas apskritimas, o iš tiesų gyvenamasis plotas apie 90 kvadratinių metrų. Didelė erdvė padalinta labai minimaliai, nėra durų, namo vidų esame suskirstę zonomis. Šiaudinis namas lyg ir labai paprastas, bet jį pastatyti reikia išmanymo. Kvietėme tokių namų statybos pradininką ir entuziastą Petrą Devižį (jis profesionalus architektas), kad pakonsultuotų ir padėtų statyti. Petras pirmą šiaudinį namą Lietuvoje pastatė gal 1994 metais, bet tada ta idėja neišplito. Turėjo praeiti vos ne 20 metų, kad šiaudinukai pasidarytų populiarūs“, – sako Rolandas.
Pasirodo, meistro paslaugos paklausios iki šiol, vienu metu Petras stato ir konsultuoja po keletą molinių-šiaudinių namų. Viena iš sąlygų, kad jis sutiktų padėti, – tai, kad namo šeimininkas būtinai turi dirbti kartu. Jo požiūriu, žmogus savo namus turi pasistatyti pats.
Aušros ir Rolando namo statybos truko lygiai metus. „Mes pradėjome statyti gegužę, atėjus šalnoms, jau buvo stogas ir sienos, apie lapkričio mėnesį baigėme statybas, o žiemą dėjau grindis, kad pavasarį galėtume įsikelti. Persikrausčius iš vagonėlio į šiaudinį namą jausmas buvo nuostabus. Būdavo gera pasikurti krosnį, džiaugtis iki pat ryto išsilaikančia šiluma. Jau naujajame name gimė antroji dukrytė Sėlija, tikra kardokiškė“, – sako Rolandas.
Maždaug po dvejų metų pasistatė namą trečias kaimynas, o paskui jau pradėjo plėstis gyvenvietė. Per 14 metų susikūrė kardokiškių bendruomenė, ypač padidėjusi pastaraisiais karantino metais. Pandemija paskatino žmones atsigręžti į gamtą, kaimą, daug naujakurių nusipirko žemės ir ėmė statytis namus. Už 2,5 kilometrų nuo Kardokų kuriasi ir nauja bendruomenė, praktikuojanti ekologinį gyvenimo būdą.
12 auksinių metų
Rolandas sako, jog tas laikas, kai dukrytės buvo mažos ir joms užtekdavo tėvų draugijos, paukščių ir vabaliukų, buvo nuostabus, auksiniai jų šeimos metai. Mažus vaikus auginti gamtoje yra pats geriausias sprendimas. Tačiau dabar mergaitės jau paauglės, joms norisi ir miesto pramogų, reikia susitikti su draugėmis. Todėl šeimos gyvenimo būdas jau nelabai telpa į „Skambančių kedrų“ romantizmą, pagal kurį žemės hektaras patenkina visus šeimos poreikius.
,,Aš esu baigusi renginių organizavimą Vilniaus konservatorijoje, mintis apie gyvenimą kaime iš pradžių ir viliojo, ir gąsdino – kaip aš būsiu be žmonių? Kai jau buvome pragyvenę čia kelerius metus, draugai pasiūlė idėją savo sodyboje organizuoti kokius nors renginius. Sako, turite 2,5 hektaro žemės, tai galite ją išnaudoti. Taip prieš 10 metų pradėjome organizuoti šeimų vasaros stovyklas. Žmonės atvažiuodavo su palapinėmis, rengdavome paskaitas tėvams ir pramogas vaikams, o kadangi lietuviškos vasaros lietingos, tai labai greitai visa ta veikla persikėlė į mūsų namą. Įkūrėme viešąją įstaigą „Laimės namai“, pavadinimas simboliškas, nes būdami laimingi patys, galime savo namų duris atverti ir kitiems“, – sako Aušra. Dabar šeima statosi dar vieną namą šalia, kad atskirtų šeimos gyvenimą nuo renginių.
Laimė yra paprasti dalykai, kuriuos mes užmiršome
Laimė yra mokytis naujų dalykų. Aušra į savo „Laimės namų“ pievą kviečia tiek moteris, tiek vaikus, tiek poras šokti pasaulio tautų šokius ratu, nes šokis yra jos didžiausia gyvenimo aistra.
Laimė yra gaminti ir valgyti natūralų, sveiką maistą. Šeima nuo pat atsikraustymo į Kardokus yra vegetarai, vyresnėlė Melanija pirmaisiais savo gyvenimo metais dar yra ragavusi mėsiškų ir žuvies patiekalų, bet antroji jau nebe. Vegetarizmas šiais laikais ne naujiena, nes visi žinome, jog tikros mėsos ir žuvies be cheminių priedų ir hormonų nerasi. Per keliolika vegetarizmo metų teko išmėginti ne vieną šimtą receptų, kuriais Rolandas dabar dalinasi su lankytojais, moko juos sveikos mitybos principų. „Mūsų šeimos mityba dabar yra labai paprasta: tirštos sriubos, daržovių troškiniai, užtepėlės, salotos, tradicinė ruginė duona bei netradicinės rytietiškos duonelės. Valgome panašų maistą kaip ir daugelis, tik jame nėra mėsos ir žuvies. Mergaitės, kaip ir dauguma vaikų, labiausiai mėgsta miltinius patiekalus, bet valgo ir ankštinius, kai kurias daržoves, sriubas. Grikiai yra vienos mėgstamiausių kruopų, iš kurių gaminame keletą patiekalų,“ – pasakoja Aušra.
Laimė yra savo rankomis sukurti ką nors gražaus. Todėl Rolandas su moksleiviais gamina medinius amuletus, o Aušra su rankdarbių mėgėjais pina indėniškas mandalas, sako, kad tai meditatyvus ir labai įtraukiantis užsiėmimas. O kartais „Laimės namų“ lankytojams pora pasakoja apie vaistingąsias žoleles, aromatus, kalba apie tai, kaip sveikatinančios augalų savybės gali pakeisti mūsų fizinę ir psichinę būklę.
„Kad ir kur žmogus gyventų, kiekvienas skirtingai supranta laimę: jei alkanas – jam laimė pavalgyti, jei vienišas – pabendrauti su kitu žmogumi. Todėl savo namuose ir apjungiame visus žmogaus poreikius. Gaminame vegetariškus patiekalus ir begamindami išsikalbame iš širdies, atsiveriame. Žinoma, mes rizikavome viską metę išeidami į gamtą. Bet čia išsivadavome nuo aistros vartoti. Akropoliai dabar žavi tik mūsų dukras, kurios auga ir turi pačios subręsti kaip žmonės. O mums didesnis vidinis pasitenkinimas ne nusipirkti, o pasisiūti kokį drabužį iš lino. Turime siuvėją, kuri išpildo mūsų norus. Su gyvenimo patirtimi ateina savo stiliaus, savo skonio samprata. Net dukroms, kurios norėtų daugiau vartoti, pirmiausia siūlome paieškoti geidžiamų drabužių dėvėtų rūbų parduotuvėse ar Vinted programėlėje. Taip bus pratęstas jau sukurtų daiktų gyvenimas neteršiant žemės naujais daiktais“, – sako Aušra.
Gyvenimo gamtoje pėdsakas
Šeima įsitikinusi, kad gyvenimas gamtoje dukroms padarė labai didelę įtaką.
„Mūsų vyresnioji – tai džiunglių vaikas, iki šiol praktikuoja lakstymą keturiomis, to moko ir kaimynų vaikus – juokiasi Rolandas. – Ji turi pasisiuvusi džiunglių panteros kostiumą ir svajoja užaugusi išvažiuoti gyventi į džiungles. Žinoma, jaunesnioji neatsilieka nuo sesės. Abi mūsų mergaitės fiziškai stiprios. Nuo kūdikystės įdomiausi jų žaidimų draugai buvo sraigės, varlės, žalčiukai… Niekieno nemokytos pačios išmoko plaukti. Kol nereikėjo eiti į mokyklą, ryte atsikeldavo ir dar su pižamomis bėgdavo į kiemą, kuriame pilna įdomybių. Aš pats augau Kaune „ant asfalto“ ir visada norėjau, kad mano vaikai lakstytų po kiemą basomis. Tada iš vaikystės lieka visai kiti prisiminimai. Pavyzdžiui, mūsų mergaitėms iki šiol labai patinka šlapio molio kvapas. Kai statėme namą, jos eidavo ir laižydavo tą molį. Galbūt jų pasąmonėje tai susiję su tuo laikotarpiu, kai savo rankomis kūrėme gyvenimą? Kaa daug svajojome ir degėme entuziazmu? Galbūt tas drėgno molio kvapas joms visada asocijuosis su namais ir laime?“
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2022 metams skyrė 3500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 gruodžio 6 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
