Mėnesį žiūrėjau į vieną tašką ir verkiau… Moterys dalinasi pogimdyminės depresijos istorijomis

Ingrida Radzevičė, sūnui Mykolui 2 metai

Pogimdyminė depresija – ne ta tema, kuria smagu dalintis būsimoms mamoms skirtose rubrikose. Tačiau gydytojai kietai laikosi savo, kad moteris būtinai turi apie tai sužinoti dar iki gimdymo. Dalinamės 2 skaitytojų istorijomis ir komentaru.

Pirmoji istorija. Meditavau, kvėpavau, bet valdyti emocijas buvo labai sunku

Pasakoja vilnietė Ingrida Radzevičė, sūnui Mykolui 2 metai.

Esu baigusi tris specialybes: įgijau du bakalauro laipsnius ir vieną magistro. Savo gyvenimą susiejau su socialinio darbo profesija, tad prieš išeidama į motinystės atostogas dirbau socialine darbuotoja.

Iki nėštumo jokių psichologinių/neurologinių/psichiatrinių problemų neturėjau. Galbūt esu jautresnis žmogus, bet tai asmeninė savybė, ji neturi jokio ryšio su tam tikromis ligomis ar problemomis.

Visas laukimo periodas fiziškai buvo sklandus. Nebuvo negalavimų ar sveikatos problemų. Tačiau emociškai nebuvo lengva. Kai sužinojau, kad laukiuosi, šalyje prasidėjo karantinas. Pamenu, į pirmąjį vizitą pas gydytoją dar spėjau nueiti be didelių apribojimų, o vėliau prasidėjo suvaržymai.

Manau, mano dvasinei būsenai didžiausią įtaką ir padarė karantinas. Mėgstu bendrauti, mano ryšys su tėvais bei artimaisiais yra labai stiprus. Ir savo darbą pasirinkau būtent iš noro bendrauti ir padėti žmonėms, bendravimas yra mano gyvenimo variklis.

Daug prisidėjo tas tamsus, niūrus metų laikas. Pamenu, brolis manęs paklausė: „O jūs, kai planavote mažylį negalvojote, kada jis gims, kada smagiau?“ Tada tik nusijuokiau. O dabar vis dažniau ši mintis sukasi galvoje kaip pamąstymas, kad iš tiesų smagiau susilaukti kūdikio šviesiu metų laiku, kai šilta ir gera, bunda gamta.

Žinoma, stengėmės į viską žiūrėti pozityviai. Nors buvo ribojami susitikimai ir judėjimas, su vyru gyvenome gana aktyvų gyvenimą dviese: nuolatos keliavome į gamtą, pažintinius takus, daug vaikščiojome, atrasdavome naujas vietas. Mano akimis, viskas vyko sklandžiai ir džiaugsmingai. Galvoje buvo daug idėjų apie mažylio kambarį, rūbelius. Tie rūpesčiai ir laukimas buvo malonūs.

Ar žinojau, kad po gimdymo gali užklupti depresija? Nėštumo metu labai daug skaičiau. Mano knygų lentyną papildė būsimoms mamos skirtos knygos. Jos buvo apie sklandų nėštumą, gimdymą, žindymą, pirmuosius vaikelio metus, priežiūrą ir panašiai. Knygų apie depresiją nebuvo. Žinoma, kas tai yra, aš žinojau, net mokiausi apie tai studijų metais. Tačiau moterų, kurios realiai būtų sirgusios pogimdymine depresija, nepažinojau – buvo tik kažkur pasaulio spaudoje skaitytos nuotrupos apie tai, kaip pogimdyminė depresija aplankė kokias nors Holivudo įžymybes.

Slogios nuotaikos prasidėjo iš karto sugrįžus į palatą po gimdymo. Nors pats gimdymas praėjo gerai, gimė sveikas sūnus, aš pasijutau vieniša, nes negalėjau pasidalinti emocijomis su artimaisiais. Vaizdo skambučių ir žinučių man neužteko. Labai greitai pajutau, kad kažkas ne taip, bet per daug nesijaudinau, nes puikiai suvokiau, kad hormonai daro savo. Ir iš tiesų – aš tai verkiau, tai džiaugiausi ir juokiausi.

Antrą parą apėmė panika dėl žindymo. Specialistė tuo metu atostogavo, o iš personalo niekas padėti negalėjo. Ėjau du kartus iki budinčiųjų kabineto prašydama pažiūrėti, ar viską darau taip, jei ne, – kad parodytų teisingai. Tinkamos pagalbos nesulaukiau. Tik užmetė akį ir pasakė: „Nu tai va, valgo gi“. Tuo metu apie žindymo baimes rašiau visiems, kurie buvo prisijungę, buvo jau beveik naktis. Esu dėkinga savo broliui, nes jis labai greitai pradėjo ieškoti pagalbos tarp savo kolegių. Jis joms rašė, klausė patarimų, tuomet tomis žinutėmis dalinosi su manimi. Vienas iš brolio kolegės patarimų buvo – grįžus į namus pasikviesti žindymo specialistę ir taip nuraminti save. Tai ir padariau pačią pirmąją dieną sugrįžusi į namus.

Gimdymo namuose apie mano nuotaikas niekas neklausinėjo. Į palatą ateidavo tik patikrinti mažylio. Pamenu, kad personalas nešė dovanėles: sauskelnės, drėgnos servetėlės, higienos priemonės. Žinoma, tarp tų dovanų buvo ir begalė lankstinukų, tačiau bent jau aš nepamenu nė vieno su informacija apie pogimdyminę depresiją.

Grįžus namo laukė staigmenos: gėlės, dovanos, balionai. Kambarys buvo nepaprastai gražus, tačiau nejutau didelės laimės, tik nerimą. Tą dieną laukėme žindymo specialistės. Ji atvyko gana vėlai, tačiau viską išsamiai paaiškino.

Atėjo palengvėjimas, bet, kaip pasirodė vėliau, – labai laikinas. Man buvo sunku ir nesuprantama beveik viskas. Ir visą šią nežinomybę lydėjo nepaaiškinama baimė. Baimė maitinti, maudyti, rengti, migdyti. Mano psichologinė būsena buvo labai prasta. Nevalgiau, nemiegojau, tiesiog verkiau. O juk vaikų auginimas man nebuvo svetima sritis, visus studijų metus dirbau aukle. Prižiūrėjau vaikučius nuo trijų mėnesių iki dvejų metų, mokėjau su jais bendrauti, labai laukiau, kada pati turėsiu mažylį.

Vyras buvo šalia manęs visą laiką. Tuo metu jis dirbo iš namų, tačiau pirmąjį mėnesį darbas nelabai ir vyko, nes aš nuolatos norėjau, kad jis būtų šalia. Net bijodavau, kai jis eidavo išmesti šiukšles ar į parduotuvę. Sunku paaiškinti tą nerimą, bet jis buvo labai stiprus.

Apie savo būseną pasakojau vyrui, artimiesiems, tačiau jų paguoda man nepadėjo. Labiausiai mane paveikė visai svetimos moters pasakojimas, kad ir ji išgyveno tą patį. Kartą apie savo nuotaikas parašiau viename feisbuko mamų forume. Paskelbiau įrašą apie tai, kaip sunku, kad nebežinau ką daryti. Sulaukiau labai daug palaikymo žinučių ir kelių pasiūlymų susitikti pasivaikščioti. Viena moteris pasiūlė atvažiuoti jau kitą dieną ir pasikalbėti. Taip pat ji rašė, kad yra tai išgyvenusi pati. Sutikau. Taip prasidėjo mūsų draugystė, kuri tęsiasi iki šiol. Net neprisimenu mūsų pirmųjų susitikimų, ką kalbėjome ir ką veikėme. Aš verkiau, o ji klausė. Bet man to užteko, kad pamažu išlipčiau iš visų sunkumų.

Beje, skambinau šeimos gydytojai, o po to ir akušerei-ginekologei, ar toks nerimas ir vidinė būsena yra normalu. Daug pagalbos nesulaukiau, tik pasiūlymą kreiptis į psichologą ar psichiatrą.

Manau, kad apie pogimdymines nuotaikas, liūdesį, depresiją moteris turėtų žinoti dar iki gimdymo. Jaučiant požymius, jau per vėlu kažką skaityti ir domėtis. Man po gimdymo buvo labai sunku susikaupti, valdyti emocijas, tad abejoju, ar tuo metu būtų kažkas padėję. Pamenu, kad ieškojau informacijos, tačiau buvo sunku skaityti ir suvokti. Tuo metu labai svarbus gyvas bendravimas, o ne skaitymas ar klausymas.

Kai gimdysiu antrą kartą, labai norėčiau, kad po gimdymo mane suptų artimi žmonės, kad būtų galima su jais matytis, kalbėtis. Įvertinant savo patirtį, bent kelis kartus nueičiau pas psichologą ar psichoterapeutą nėštumo metu ir po gimdymo. Savęs analizė gali daug ką padaryti. Vis dėlto didžiausias vaidmuo toje būsenoje atitenka hormonams. Aš tikrai stengiausi valdyti savo emocijas. Mėginau nusiraminimo ir kvėpavimo technikas, meditaciją, muzikos terapiją. Tačiau susikaupti ir judėti tolyn buvo labai sunku.

Pasakoja Karolina Žurauskaitė, 2 vaikų mama

Mėnesį žiūrėjau į vieną tašką ir verkiau

Pasakoja Karolina Žurauskaitė, 2 vaikų mama, gyvenanti Norvegijoje.

Esu jautrios sielos moteris, todėl būti mama man – tikras iššūkis, nes jau nuo paauglystės turiu nerimo sutrikimo sindromą. Mane nuolat kamuoja blogos mintys, kad kažkas atsitiks mano vaikams, pavyzdžiui, negaliu tiesiog džiaugtis ramia saulėta diena prie ežero, nes nuolatos galvoju, kad jiems kažkas nutiks.

Viskas buvo nurimę iki antro vaikelio gimimo, kol lankiau psichologo konsultacijas. Kai gimė antras vaikelis – ne iš karto, bet kai jam suėjo 5 mėnesiai, – kaip iš giedro dangaus užklupo pogimdyvinė depresija. Pradėjau gailėtis, kad gimdžiau, kilo mintys, kad nenoriu antro vaiko, man jo nereikia, ką aš padariau? Nors mes vaiką planavome ir jo labai norėjome, mane užplūdo nerimas, kad man per sunku auginti du vaikus, per daug atsakomybių, nesugebėsiu, nenoriu vėl būti atsakinga jau už du. Kankino net savižudiškos mintys, bet kartu išsigąsdavau pati savęs ir norėdavau tų minčių atsikratyti. Pavyzdžiui, kyla vaizdas, kaip aš dušo žarną apsivynioju aplink kaklą ir užsidusinu, o po sekundės išsigąstu savęs, prasideda panika, kūno drebulys.

Mėnesį žiūrėjau į vieną tašką ir verkiau, nors giliai viduje žinojau, kad turiu kažką daryti. Tada pasipasakojau draugei, o ji pasiūlė kreiptis į Lietuvoje esantį krizių centrą. Iškart jiems parašiau laišką, ir jie labai gretai man atsakė – skyrė psichologą, kuris su manimi kalbėjosi kartą per savaitę. Esu be galo dėkinga šiam centrui, kuris žinodamas, kad gyvenu Norvegijoje, vis tiek man padėjo.

Tokiu metu svarbiausia, kad šalia būtų žmogus, kuris padėtų prižiūrėti vaikučius. Mano savijautos niekas iš šeimos narių nesuprato, bet stipriai palaikė ir padėjo prižiūrėti vaikučius, o tai ir yra svarbiausia, ką patarė psichologas.

Depresija kaip atėjo, taip lyg niekur nieko ir išėjo. Grįžo meilė vaikui, džiaugsmas, kad aš jį turiu. Pradėjau didžiuotis, kad aš turiu antrą vaikelį, kad jis nuostabus, ypatingas. Dabar nebesuvokiu, kaip galėjau jo nenorėti, bet tai yra depresija, su kuria reikia kovoti. Kitos tai slepia, o aš norėjau išrėkti visiems, kad kažkas mane išgirstų, man padėtų. Ir radau pagalbą – tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje. Gimus vaikeliui, Norvegijoje skiria moterį, kuri padeda, moko, prižiūri, ateina į namus, tačiau aš jos atsisakiau, nes galvojau – tai mano antras vaikas, viską moku. Mano depresija, kaip minėjau, prasidėjo 5 mėnesį, kur kas vėliau, nei įprasta, todėl nesikreipiau į savo gydytoją, bet sulaukiau pagalbos iš Lietuvos. Svarbu prašyti pagalbos, jos yra, tik reikia nebijoti ieškoti ir kalbėtis.

Dar ir dabar kovoju su nerimu, kad mano vaikams kažkas atsitiks, bet darbas su savimi ir psichologo pagalba – kaip sporto treniruotės – padeda man džiaugtis ramia motinyste, kuria dabar be galo didžiuojuosi.

Kaip atpažinti slegiančius simptomus

Šeimos gydytoja Sandra Liubinskienė

 Kūdikio gimimas yra vienas svarbiausių momentų moters gyvenime, tačiau kai kurioms jų džiaugsmą aptemdo pogimdyminė depresija. Mama tapusiai moteriai gali būti sunku užmegzti ryšį su kūdikiu, rūpestis juo pasunkėja ir jaučiant nuolatinį nuovargį. Pogimdyminės depresijos atvejų itin padaugėjo COVID-19 pandemijos metu.

Pataria šeimos gydytoja Sandra Liubinskienė

Pogimdyminį liūdesį (angl. baby blues) jaučia beveik 80 proc. pagimdžiusių moterų. Pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis jas dažniau nei įprastai kankina nerimo jausmas, apima liūdesys, baimė, jaučiama staigi nuotaikų kaita, būna sunku sukaupti dėmesį, susiduriama su apetito pokyčiais. Šie simptomai dažniausiai savaime praeina per 2–3 savaites, tačiau jiems tęsiantis ilgesnį laiką ar trikdant kasdienių gyvenimo funkcijų atlikimą, moteriai pradedama įtarti pogimdyminė depresija. Tai vidutinio sunkumo ar sunki depresija, kuri pasireiškia pogimdyminiu laikotarpiu.

Pogimdymine depresija sergančioms moterims būdinga nemiga ar padidėjęs mieguistumas, energijos ir motyvacijos stoka, staigūs nuotaikų svyravimai, didelis bendras nuovargis, išsekimas, iki tol buvusių interesų ir džiaugsmo praradimas, verkimas be priežasties, kūno svorio bei apetito pokyčiai, jaučiami galvos, pilvo ar raumenų skausmai. Motinoms būna sunku vienoms priimti sprendimus, susikaupti, joms sutrinka atmintis.

Moterys šiuo laikotarpiu jaučia stiprų kaltės, liūdesio, nevisavertiškumo, baimės ir gėdos jausmą. Dėl to jos dažnai neigia savo simptomus ir nepripažįsta, kad savo kūdikiui jaučia abejingumą, juo nesidomi ar nesirūpina, nepatenkina jo poreikių ir jaučia sunkumą užmegzti artimą ryšį su vaiku.

Nuo pogimdyminės depresijos kenčiančios mamos dažnai atitolsta nuo savo šeimos narių, vengia artimųjų ar draugų, tampa labai savikritiškos, joms dažniau pasireiškia pykčio ar įsiūčio priepuoliai. Ne paslaptis, kad sergant pogimdymine depresija sustiprėja ir įkyrios mintys, skatinančios žaloti save arba kūdikį, kurios, laikui bėgant, gali peraugti ir į realius ketinimus.

Pogimdyminės depresijos atsiradimo priežastys nėra iki galo aiškios. Manoma, kad prastėjančią neseniai pagimdžiusios moters būklę gali lemti tiek jos organizme vykstantys hormonų pokyčiai, tiek genetiniai, psichologiniai, socialiniai ir išoriniai veiksniai. Pavyzdžiui, paskatinti pogimdyvinės depresijos atsiradimą gali miego stoka, nuovargis, pašliję santykiai su partneriu ar šeimos nariais, patiriamas fizinis ar psichologinis smurtas, finansinės problemos. Didesnę tikimybę susirgti turi ir jaunesnės nei 20 m. moterys, kurios turi žalingų gyvenimo būdo įpročių, ar tos moterys, kurios praeityje turėjo psichikos sutrikimų.

Pastebėta, kad dažniau pogimdyminė depresija pasireiškia toms moterims, kurių nėštumas nebuvo planuotas ar dėl jo buvo stipriai dvejojama. Be to, dažniau suserga ir tos, kurios nemaitina kūdikio krūtimi, kurių gimdymas buvo sudėtingas: jo metu atliktas cezario pjūvis ar buvo iškilusi rizika gimdyvės ar kūdikio sveikatai bei gyvybei, gimusiam kūdikiui nustačius sveikatos problemas, vaikeliui gimus anksčiau numatyto termino ar jo visiškai netekus.

Pogimdyminė depresija diagnozuojama pasikalbėjus su paciente, įvertinus jos psichinę būseną. Diagnozuojant sutrikimą, apklausiami ir moters aplinkos žmonės, kurie gali objektyviau papasakoti apie jos jaučiamus depresijos simptomus.

Pokalbiai su šeimos nariais būtini, nes gimdyvės gali pačios laiku neatpažinti ligos simptomų ar juos neigti. Be to, pastebėti pirmuosius pogimdyminės depresijos požymius gali būti sudėtinga ir dėl to, kad jie kiekvienai moteriai pasireiškia skirtingu laikotarpiu, dažniausiai po gimdymo praėjus nuo pusantro iki trijų mėnesių.

Ligos trukmė priklauso tiek nuo pacientės būklės ir depresijos sunkumo, tiek nuo jos gydymo, kurio taktika kiekvieną kartą parenkama individualiai, pasitelkiant psichoterapiją ar medikamentinį gydymą. Gydant lengvesnes depresijos formas, pacientės būklė gali pagerėti jau po poros savaičių, kitais atvejais – po kelių mėnesių. Jeigu sutrikimas labiau pažengęs, jį gydyti sudėtingiau – tai gali trukti ir pusę metų ar ilgiau, o moteriai gali prireikti gydymo ligoninėje.

Nepradėta laiku gydyti pogimdyminė depresija stipriai paveikia mamos gebėjimą pasirūpinti tiek savimi, tiek vaiku. Dėl motinos depresijos sutrinka jos ir kūdikio ryšys, todėl gali pablogėti vaiko emocinė ir kognityvinė raida, pasireikšti augimo sutrikimai. Net jeigu šiuo metu mamai ar aplinkiniams neatrodo, kad tokia motinos būklė yra pavojinga mažyliui, neigiamos pasekmės gali išryškėti vėlesniame vaiko amžiuje.

Negydoma pogimdyminė depresija gali progresuoti iki sunkesnių psichiatrinių būklių, pavyzdžiui, savižudiškų ketinimų. Pogimdyminiu laikotarpiu gali paaštrėti ir kitos anksčiau moterį varginusios psichikos ligos.

Pogimdyminė psichozė yra retesnė nei depresija, toks sutrikimas kur kas pavojingesnis. Pacientei gali atsirasti haliucinacijų, kliedesių, sutrikti mąstymas, pasireikšti neadekvačios emocijos, dezorientuotas elgesys, kankinti nemiga, nerimas, moteris gali būti agresyvi, dirgti, tačiau tuo pačiu metu nekreipti dėmesio į savo būklę. Pogimdyminė psichozė dažniausiai ištinka per pirmąsias dvi savaites po gimdymo, ją reikia skubiai diagnozuoti ir gydyti. Kita problema – negydant pogimdyminės depresijos, moterims gali išsivystyti psichozė – nuo jos nėra apsaugotos tos, kurios neturėjo psichinių ligų.

Pastaruoju metu apie pogimdyminę depresiją kalbama daugiau ir atviriau, tačiau tikslus su šia liga susiduriančių moterų skaičius iki šiol nėra žinomas. Pasak šeimos gydytojos, moterys vengia kalbėti apie patiriamus jausmus, jaučia kaltę ir gėdą, nes nesugeba ar nemoka džiaugtis vaiko gimimu.

Riziką susirgti pogimdymine depresija mažina artimi santykiai šeimoje, turima pagalba ir nuolat jaučiama artimiausių žmonių, ypač partnerio – kūdikio tėčio – parama. Jų užduotis – skatinti moteris kreiptis į psichikos sveikatos priežiūros specialistus ir gauti reikiamą pagalbą tiek nėštumo, tiek ankstyvuoju tėvystės laikotarpiu.

Dažnai neįvertinama, kad gimus kūdikiui emocinė parama yra reikalinga ir vyrams. Vyrų būklė artimai susijusi su jų vaiko mamos sveikata, todėl pogimdyminei depresijai užsitęsus, depresija gali susirgti ir tėčiai – jie jaučiasi nereikalingi, tarsi šešėlyje, ar neatranda savo vaidmens šeimoje.

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 + keturi =

Kitos temos: