Dažniausios išsižiojimo priežastys yra dvi: per ilgai „mylėtas“ čiulptukas ir pasinkėjęs kvėpavimas per nosį, pvz., dėl joje nuolat pridžiūstančių gleivių. Nosis nuolat išskiria truputį gleivių, kurios valo įkvėpiamą orą. Gleives mažylis iš nosies pašalina kartkartėmis nusičiaudėdamas. Gleivės nosyje pridžiūsta, kai aplinkoje yra per sausa. Kvėpavimą per nosį gali apsunkinti ir beaugdami adenoidai. Jeigu mažylė miega išsižiojus ir miegodama paknarkia, galima įtarti adenoidus – tuomet dera kreiptis į ausų, nosies ir gerklės ligų gydytoją.
Dabar svarbu stebėti, kokiomis aplinkybėmis dukra būna prasižiojus, ir šalinti jau minėtas galimas priežastis. Liežuvis yra svarbus ir kaip kalbos organas. Jam judant, artikuliuojami garsai, sudarantys kalbos pagrindą. Mokantis tarti kai kuriuos garsus, liežuvis gali būti truputį iškišamas, tačiau, vadovaujantis patarle „atsarga gėdos nedaro“, derėtų mergaitę parodyti vaikų nervų ligų gydytojui, nes liežuvio kaišiojimas, padėtis burnoje ar jo galiuko pakrypimai yra vienas iš kai kurių neurologinių būklių požymių.
„Mamos žurnalas“
