Daiva ir Kęstutis Lukšiai augina 5 vaikus. Gausi šeima veikia tiksliai ir harmoningai. Kalbant muzikos kalba, – jie yra gerai temperuotas klavyras, matematikos terminais – logiškai įrodyta teorema.
Kodėl kilo šios asociacijos? Daiva ir Kęstutis yra mokslų daktarai, ji – chemikė, jis – matematikas, KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanas. Šeimą jie modeliavo kaip tiksliukai. Bet šalia skambėjo ir tebeskamba labai daug muzikos.
Kauniečių šeimoje auga: Domantas (16 m.), Gabija (12 m.), Gražvydas (10 m.), Vytenis (8 m.), Vidmantas (5 m.).
Penkių vaikų mamos Daivos Tomkutės-Lukšienės paprašėme patvirtinti arba paneigti klišes, kurios būdingos kalbant apie gausias šeimas.
Mitas. Intelektualios tėvų profesijos ir gausi šeima – sunkiai suderinami dalykai. Mokslui reikia atsidavimo ir „švarios galvos“, o būrys vaikų namuose tam tikrai nepadeda.
Daiva. Kai gimė Domantas, su vyru studijavome doktorantūroje ir savomis rankomis statėmės namą. Nerimo buvo – ar susitvarkysime, ar suspėsime. Bet viskas pavyko.
Dukra gimė, kai baigiau laboratorinę disertacijos dalį. Jai gimus, išėjau rašyti disertaciją, o vyras ruošėsi savo disertacijos gynimui. Tie metai buvo tokie, kad juokėmės – jeigu juos išgyvensime, tai po to gyvensime ilgai ir laimingai. Grafikas buvo toks: vyras dirba dienomis, grįžęs ruošiasi paskaitoms ir disertacijos gynimui. O aš, visą dieną prabuvusi su vaikais, vakare juos užmigdau ir per naktį einu rašyti savo disertacijos.
Vyras apsigynė truputį anksčiau, o kai gyniausi aš, – jau laukiausi trečio vaiko. Kurį laiką padirbau mokslinį darbą, gimė du jaunesnieji.
Jau seniai neapsimetinėju, kad esu didvyrė. Aš pavargstu, matau, kad ir vyras pavargsta. Bet į viską žiūrime ramiai, nes tai buvo mūsų sąmoningas pasirinkimas. Niekada negalvojome, kad bus lengva ir kad turėtų būti lengva. Tai kelias, kuriuo eidami pavargstame, bet matome labai aiškius rezultatus, ir tai suteikia prasmę mūsų gyvenimui.
Buvome iš karto susitarę, kad turėsime daug vaikų. Vyras turi dvi seseris, aš – dvi seseris ir du brolius. Nuo vaikystės žinojau, kad jeigu turėsiu šeimą, tai vaikų bus daug. Močiutė pasakojo, kad tą įsivaizdavimą kartojau nuo mažų dienų. Vyro dėl vaikų skaičiaus įtikinėti nereikėjo – papasakojau savo viziją, jam ji tiko.
Šiuo metu vyras – docentas ir fakulteto dekanas, aš – UAB TRATE vyriausioji tyrimų ir plėtros chemikė. Kaip puikiai suderinto išsilavinimo, karjeros ir gausios šeimos pavyzdį visada prisimenu Ursulą von der Leyen.
Mitas. Kai šeimoje daug vaikų, nėra galimybių juos visavertiškai lavinti.
Norėjome, kad vaikai būtų išsilavinę visapusiškai. Vaizdžiai tariant, ne tik kad baigtų universitetą ir mokėtų matematiką, bet ir kad turėtų kultūrinį išsilavinimą. Apie muzikos ir grojimo instrumentu naudą tiek smegenų veiklai, tiek asmenybės vystymuisi prirašyta daug. Be to, mokymasis groti lavina koncentraciją, ugdo discipliną. Vaikams leidome pasirinkti, kokiu instrumentu jie nori groti, bet diskusijų – groti ar ne – nebuvo.
Trys vyresnieji vaikai groja fortepijonu, mažieji – violončele. Namuose turime vieną pianiną ir dvi violončeles, nes jos auga kartu su vaiku, turi būti skirtingo dydžio. Keturi jaunesnieji vaikai lanko Kauno Suzuki progimnaziją, kurioje stipri meninė kryptis. Papildomai visi yra pasirinkę po sporto būrelį. Tai karatė, baletas, šachmatai, meninė ir akrobatinė gimnastika.
Muzikavimas namuose vyksta chaotiškai, deja, ne kaip matematikams priimta. Kažkuriuo metu bandydavome vaikams mokantis būti kartu, ką pataria Suzuki metodas. Bet dabar tik probėgšmais pakontroliuojame, kad būtų tiesi nugara, taisyklingai laikomi pirštai, kartais išklausome kūrinio.
Žinoma, dažnai pianinas stovi laisvas, ir niekas juo negroja. O tada vienu metu prireikia visiems trims. Nebuvau linkusi sudarinėti grafikų ir skirstyti minučių, kurias vaikas turi praleisti prie instrumento. Pažįstu žmonių, kurie, baigę muzikos mokyklą, prie instrumento nebeprisiliesdavo. Nenorėjau tokios atomazgos savo vaikams. Tegul grodami jaučia malonumą, o ne prievartą. Teoriškai norėtume, kad jie daugiau grotų, bet praktiškai nespaudžiame, nes neturime tikslo, kad jie patektų į pasaulines sales.
Vaikai skirtingi net ir muzikuodami. Vienas nori improvizuoti, mėgaujasi, išbando kūrinį visomis oktavomis. O kitas atlieka tik tai, kas užduota namų darbams. Būna ir motyvacinių pokalbių. Kaip visose šeimose.
Per šeimos susibūrimus vaikai jau gali parodyti visavertį koncertą. Tai šventė mums. Gera matyti rezultatą, nes kai vaikai mokosi groti, sutikite, nėra labai malonu klausytis. Kartais su vyru pakylame ir išeiname pasivaikščioti, kol jie gludina kūrinius. Vyras irgi baigęs muzikos mokyklą, nors dabar birbyne pagroja retai.
Mitas. Turint daug vaikų, labai sudėtinga logistika.
Viskas priklauso nuo planavimo. Gyvename ne Kaune, o netoli Rumšiškių. Vaikai auga ir jau pasigirsta, kad jie neturi tokios laisvės, kaip mieste gyvenantys draugai. Taip, turime vieni prie kitų derintis, o tai yra 7 skirtingi grafikai. Bet susidėliojame aiškias schemas.
Rytais vaikus išvežiojame į tris taškus, nes jie mokosi skirtingose mokyklose ar filialuose. Juokiamės, kad tai jau gerai, nes pernai buvo keturi skirtingi taškai. Kitais metais bus tik du vaikų pristatymo taškai, mes augame!
Viską sudėliojome taip, kad galėtume apsieiti su vienu automobiliu, nes aš nemėgstu vairuoti, tai darau tik kritiniu atveju. Po pamokų surankiojame vaikus kaskart įvairiai – kartais iš mokyklų, o kartais jie palaukia pas senelius, kol visi baigiame savo veiklas. Dukra pasiima mažuosius berniukus ir jie pas senelius nuvažiuoja miesto transportu. Patogu, kad dauguma būrelių yra mokykloje. Vienam sūnui karatė treniruotės vyksta Kaišiadoryse, tad įveikliname ten gyvenančias tetas ir močiutes. Vyriausias sūnus į savo būrelius jau nuvažiuoja autobusu. Vaikai turi nuostabius senelius, kurie visada pasiruošę priderinti savo planus prie anūkų poreikių. Tai tikrai didelė pagalba mums, tėvams.
Mitas. Daugiavaikė mama prirakinta prie namų.
Viskas priklauso nuo požiūrio. Buvau vaiko priežiūros atostogose, kol mažiausiajam suėjo 2,5 metų. Tiesiog man toks sprendimas atrodė teisingas, jaučiau, kad labiausiai apvogčiau pati save (ir vaikus kartu), išeidama į darbą, kol jie maži.
Dabar vaikai jau paaugę ir aš ramiai dirbu. Neseniai buvau 3 savaičių komandiruotėje Kinijoje. Prieš porą metų 3 savaites praleidau Indijoje. Kolegės kraupo – kaip tu vyrą paliksi? Bet vyras buvo visiškai atsipalaidavęs. Sakė, važiuok kuo greičiau.
Anksčiau keldavausi anksti ryte ir dėliodavau į priešpiečių dėžutes sumuštinius, vaisius ir daržoves. Kartais keldavausi iškepti keksiukų su špinatais. Ir ką sau manote? Būdavo, kad vaikai namo parsinešdavo tuos mano suteptus sumuštinius ir keksiukus. Taigi – čia tik mūsų požiūris į situaciją. Mes, mamos, pačios norime pervargti ruošdamos tobulas priešpiečių dėžutes.
Kai buvau komandiruotėje, vyras nutarė, kad jeigu vaikai nenori valgyti mokykloje, tai tegul patys susikrauna dėžutes. Viskas vyko puikiai. Dabar vis dažniau prižadinu vaikus anksčiau, kad tie, kurie nori papildomo maisto, galėtų pasiimti. Pietūs mokykloje užsakyti, pusryčius pavalgo namie. O jeigu tavo mėgstama duona šiandien baigėsi, tai ką padarysi – gal tai gera proga paragauti kitokios.
Kaip išbuvau rami tris savaites be vaikų? Mūsų namuose vyras nepadeda auginti vaikų. Mes juos auginame kartu, taigi dalinamės ir visas veiklas, rūpesčius bei džiaugsmus. Vaikai jau nebe maži, man nesunku atsiriboti, nes ilgąsias komandiruotes aš interpretuoju kaip atostogas arba laiką sau. Nereikia gaminti, valyti, rūpintis – galima išeiti pasportuoti ar ramiai paskaityti knygą. Namie laikas sau yra minimalus. Kiek lieka „po visko“. Dažnai nelieka.
Mitas. Daugiavaikiai nekeliauja.
Turime didelį automobilį, važinėjame nemažai. Tiesa, skristi visi septyni dar nebandėme. Ir ne dėl to, kad tai būtų techniškai neįmanoma ar per brangu, o dėl to, kad poilsinės kelionės mums tiesiog netinka. Į Turkiją mes neskristume ir su vienu vaiku. Žinoma, anksčiau, kai tik pradėjome kurti šeimą, statėmės namą, gynėmės disertacijas, ne kelionės buvo galvoje. Prisikeliaudavome į darbines konferencijas, kur su savimi veždavomės pirmagimį Domantą.
Kai Vyteniui (ketvirtajam) buvo metukai, pradėjome išsiruošti į ilgesnes keliones automobiliu, apvažiavome Vokietiją, Čekiją, Lenkiją, Italiją, Austriją ir t.t. Šiemet dar nenutarėme, ar trauksime į Skandinaviją, ar į Pietų šalis. Vaikai, žinoma, turi savo pageidavimų, pasigirsta: „Kodėl mano bendraklasiai atostogauja Turkijoje ar Tailande, o mes ne“. Mums kol kas užtenka Europos.
Mitas. Gausiose šeimose vaikai augina vaikus.
Šio modelio niekada nebandėme pritaikyti, mums jis netinka. Vaikus augina tėvai. Žinoma, kai vyresnieji vaikai jau paaugo, mes galime trumpam išvykti į renginį ar sutvarkyti reikalų, palikę mažuosius didžiųjų atsakomybei. Jau ne visada kviečiame senelius, tai anksčiau buvo norma.
Svarbi mūsų namų taisyklė, kad vadovauja tėtis ir mama, nes atsakomybę prisiimame mes. Vadinasi, mes priimame ir sprendimus. Kad ir kaip demokratiškai skambėtų „šeimos taryba“, pas mus ji dažniausiai baigiasi nesibaigiančiomis diskusijomis. Pamenu, kai svarstydavome, kokią knygą skaitysime vakare, po pusvalandžio diskusijų turėdavau nuspręsti aš, arba knyga išvis nebūdavo skaitoma.
Vienas švedų psichiatras, 8 vaikų tėtis, rašė apie savo vaikystę: „Jei tėtis norėjo vykti į Rytų Vokietiją, tai mes ir turėjome važiuoti. Jei mama ir tėtis po kelerių metų panorėjo pakeliauti po buvusio Rytų bloko šalis – tebūnie. O štai šiandien situacija kitokia: renkamasi tarp Tailando ir Kanarų salų, o paskutinį žodį taria ketverių Viljamas ir pusketvirtų Olivija“. Nusprendžiau, kad nesame blogi tėvai, jeigu mes nuspręsime atostogų kryptį. Vaikai skatinami išsakyti savo nuomonę (tai irgi įgūdis, kurį reikia formuoti), mes išklausome, tariamės, bet galutinis sprendimas – tėvų.
Mitas. Kai daug vaikų, vyras ir žmona nutolsta, nes išdalina save vaikams.
Aš manau, kad mūsų šeimos stiprioji pusė būtent ir yra mano ir vyro santykis. Viskas nuo to prasideda. Labai svarbu suvokti nuo pat pradžių, kad nebus lengva ir neturi būti lengva. Santuoka, šeima yra kasdienis darbas. Kiek savęs įdedame į santykius, kaip išsidėliojame prioritetus, tokį rezultatą ir turime.
Finansai šeimos darnai neturi lemiamos reikšmės. Kai susituokėme du doktorantai, apie kokius pinigus galėjome svajoti? Būdavo, skaičiuodavome pedantiškai, kad išgyventume iki kito mėnesio. Žinodavome ir pasikalbėdavome, kad tai laikina, tai praeis. Jeigu mes sveiki ir vaikai sveiki, tai pinigai yra tik smulkmena. Taip, jų trūkumas gali erzinti. Bet vėl klausimas – o kodėl gi turėtų būti lengva?
Galbūt man labai pasisekė su vyru, nes jis turi sveiką požiūrį į šeimos modelį. Jo mama – vaikų gydytoja, neseniai gavusi nusipelniusios gydytojos apdovanojimą. Ji labai daug dirbo, o vyro tėtis rūpinosi buitimi. Vaikai nuo mažų dienų buvo įpratinti pasirūpinti savo poreikiais. Užtat vyras moka ir gaminti, ir namus tvarkyti, ir nemano, kad tai moters pareiga. Mudu nesame nusistatę taisyklių, bet intuityviai skirstomės buities darbus. Kai matau, kad vyro laukia atsakingas projektas, reikia pasiruošti, žinoma, perimu visą naštą. Ir atvirkščiai. Per dedlainus mes vienas kitą pavaduojame.
Mitas. Daug vaikų užauginti labai brangu.
Kai buvau Kinijoje, klausiau vietinių žmonių, kiek jie gali turėti vaikų. Šiais laikais leidžiami 3, tačiau retai kuri šeima tiek gimdo. Sako, vaikus turėti labai brangu. Bet vėl prieinu prie jau ne kartą kartotos minties – viskas priklauso nuo požiūrio. Ir vieną vaiką išauginti gali būti labai sunku, nepriklausomai nuo šalies ar santvarkos, jeigu užsibrėši sau neįveikiamą tikslą. Gali prireikti ir milijono. Mums visko užtenka.
Pabaigai – apie child free
Kažkur skaičiau mintį, kad geriausia kontraceptinė priemonė yra ekonominė gerovė. Manau, kad čia yra dalis tiesos. Kažkodėl turint mažiau, dalintis lengviau.
Kartais pagalvoju, kad vaikus auginantys žmonės irgi neteisingai perteikia vaikų auginimo patirtį: mes daugiau kalbame apie tai, kad sunku, brangu, pavargstame, bet kaip dažnai pasakome, kad pilnatvė, kurią suteikia vaikai, su kaupu atperka visas „investicijas“?
Manau, kad jei žmonės nenori vaikų, tai ir nereikia jų turėti. Tikrai baisu pagalvojus apie vaiką, kuris tėvams nereikalingas ir jam neskiriama dėmesio. Bet liūdna, kad dalis žmonių taip ir nugyvens jausdami vidinę tuštumą ir nesuprasdami, kad vaikai ją galėtų užpildyti.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos „Švelnus vėjas“
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.06.13.
