Mokykla virtuvėje. Gamindamas vaikas mokosi spalvų, skaičių, sąvokų ir lavina motoriką

virtuvė

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Nuostabus namų kampelis – virtuvė. Čia dirbami patys paprasčiausi ir patys reikalingiausi darbai. Čia lengviausia atverti širdį ir su artimu žmogumi pasidalinti savo skausmu ir džiaugsmais. O vaikai virtuvėje gali daug ko išmokti!

Atsiminkime savo vaikystės virtuvę – kiek atradimų ten padaryta, kiek išmokta, kiek džiaugsmo, nesėkmių ir liūdesio ten patirta! Žodis „mama“ dažnai siejasi su puodų tarškėjimu ir šiltų kvapų debesimi, sklindančiu iš virtuvės. Ne veltui kiekvienas mažylis, tik pradėjęs ropoti, veržiasi į virtuvę. Juk ten dažniausiai galima rasti mamą, ten laukia daugybė nuostabių dalykų ir atradimų, ten galima saugiai ir jaukiai pradėti pažinti pasaulį. Kiekvienas vaikas čia mokosi pats valgyti, laikytis tvarkos, saugotis karštų puodų, dūžtančio stiklo, aštrių daiktų pavojų. Vyresnieji patys mokosi prisidėti prie ruošos, gaminti maistą. Bet tai toli gražu ne viskas, kiekvienas specialusis pedagogas ar pradinių klasių mokytojas gali tik pasvajoti apie klasę, aprūpintą tiek mokymo priemonių, kiek jų galima rasti virtuvėje. Pabandykime įsivaizduoti kokių „pamokų“ gali išmokti vaikas, žaisdamas su mama ar tėveliu virtuvėje.

Sensomotorika, mąstymo ugdymas

Jau seniai mokslininkų įrodyta, kad tarp smulkiosios motorikos, kalbos padargų ir smegenų veiklos yra tamprus ryšys.

Lavinant labiausiai prieinamą šios sistemos komponentą – vaiko pirštelių vikrumą – lavėja ir mažylio kalba, ir mąstymas.

Dar puikiau, jei sensomotoriniai žaidimai atliekami ne automatiškai, bet įjungiant ir mąstymą. O virtuvėje juk pilna smulkių daiktų – tai ir pupelės, žirniai, makaronai, su kuriais galima žaisti, juos rūšiuoti. Jei mama nebijo nedidelės netvarkos, vaikus labai žavi rankų „maudynės“ įvairios temperatūros vandenyje, kruopose, kituose biriuose produktuose. Čia net nereikia suaugusiojo vadovavimo – tiesiog paberkite dviejų spalvų pupelių ar skirtingų makaronų – ir pats vaikas sugalvos kaip žaisti.

Vaikai labai mielai ir naudingai žais su nedideliu tešlos gabalėliu, kol mama gamins savo skanėstus. Svarbu skatinti vaiką bet kokį darbą atlikti ne visa sauja, o pirštais. Aišku, jei vaikas visai mažas, reikia saugoti, kad nepaspringtų, neįsikištų smulkių daiktų į nosį.

Virtuvėje vaikas pirmą kartą suvokia žodžių šilta-vėsu, karšta-šalta praktinę reikšmę. Temperatūros pajutimas, suvokimas, įvertinimas ir išreiškimas žodžiu – puikus vaiko lavinimo pratimas. Dar geriau, jei vaikas tai bando įvertinti ir įvardinti užsimerkęs ar užrištomis akimi. Įdėkite jam į rankelę ledo gabaliuką ar nuo radiatoriaus paimtą šluostę, o jis tegul pasako – šilta ar šalta. Prieš žaisdamas vaikas jau turi tas sąvokas išmanyti. Toks žaidimas neturėtų trukti ilgai, jei vaikui nebeįdomu – tegu užsiima kita veikla.

Panašiai vaikas gali mokytis skirti ir naudoti visas skonio sąvokas (sūru, saldu, kartu ir t.t.). Kramtant, įvairiai laižant (liežuvio galiuku, visu liežuviu, ratukais, lūpų, dantukų, gomurio aplaižymu, liežuvio „pasidairymu“, pasislėpimu kuo giliau „namelyje“), pučiant maistą – lavinami kalbos padargai.

Vaikai mėgsta žaidimą „matančios rankos“, kai iš maišelio apgraibomis reikia paimti nurodytą virtuvės rakandą, arba jis įdedamas vaikui į rankas, kai vaikas jas laiko už nugaros. Vaikas apčiupinėja ir pasako, kas tai per daiktas. Sąvokas „šiurkštu, švelnu, lygu, aštru, smailas, bukas“ irgi smagu įtvirtinti žaidžiant panašius žaidimus.

Klausai, foneminiam suvokimui lavinti labai tinka žaidimas, kai vaikas turi atspėti, koks tai buvo garsas, jį atkartoti. Vėliau tegul bando atkartoti du ar kelis garsus eilės tvarka. Vaikas turi klausytis už durų. Garsai gali būti: bėgantis vanduo, daromų durelių garsas, beldimas, barškinimas, šlaminimas įvairiais daiktais. Mokėjimas klausyti, suprasti garsą ateityje padės suvokti kalbos garsus, mokytis raidžių.

Ruošimasis skaityti ir rašyti

tešla

Vaikai labai mielai ir naudingai žais su nedideliu tešlos gabalėliu, kol mama gamins savo skanėstus. Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Dažna mama subara vaiką, kai šis su piršteliu bando suteikti kitą formą pasiliejusiam skysčiui ant stalo, „rašo“ ant miltuoto stalo ar ant aprasojusio lango stiklo. Jei tai labai nežeidžia jūsų tvarkingumo jausmo – pakentėkite. Taip vaikas įgyja pačių pirminių rašymo, piešimo įgūdžių. Pirminiam raidžių suvokimui labai tiktų panaudoti puikią magnetinę lentą, kuri yra kiekvienoje virtuvėje – šaldytuvą. Parduotuvėse galima rasti nebrangių magnetinių raidžių rinkinių, su kuriais vaikas gali žaisti, visaip dėlioti, klausinėti jų pavadinimų.

Svarbu! Negalima vaiko versti išmoktitas raides! Kai vaiko išsivystymo lygis leis, jis pats susidomės ir jūsų paklaus. Supažindinti su raidėmis vertėtų nuo vaiko vardo pirmosios raidės. Vaikui smagu žinoti, kad tai „jo raidė“. Kai vaikas tą raidę jau gerai pažįsta, galima parodyti mamos, tėtės, kitų artimųjų raides. Rasti tas raides ne tik ant šaldytuvo, bet ir užrašytas. Galima bandyti jas nupiešti. Tada pamažu paaiškėja, kad kiekvienas žodis „turi savo pirmąją raidę“. Čia galima sugalvoti įvairių žaidimų.

Kai vaikas jau pažįsta nemažai raidžių, suvokia garso ir raidės ryšį, galima parodyti, kad raidės nori „draugauti“, ir tada jos tariamos kartu. Taip vaikas pradeda dėlioti ir skaityti atvirus skiemenis: MA, PA, LA, KI, VO, DU ir t.t. Raidžių jungimas į skiemenis – pats sunkiausias mokymosi skaityti momentas, todėl tėveliams tikrai nevertėtų spausti vaiko ir nervintis patiems. Vertėtų parodyti vaikui, bet jei jis nesuprato ir nesusidomėjo, tiesiog nusišypsoti ir leisti jam žaisti tai, kas įdomu. Po kiek laiko galima vėl pabandyti.

Be t,o įvairių magnetinių ir paprastų dėlionių dėliojimas, konstravimas ugdo vaikų sintezės, analizės procesus, tai ateityje labai pravers mokantis skaityti, rašyti ir skaičiuoti.

Kai vaikas jau suvokia, kad žodžiai susideda iš raidžių, ir šiek tiek ima skaityti, verta skatinti perskaityti užrašus ant dėžučių, maisto pakuočių ar net perskaityti receptą. Tada vaikas akivaizdžiai pajus skaitymo naudą ir reikšmę, mokysis skaityti visą žodį iš karto.

Neužmirškime, kad mokytis skaityti – labai sunkus darbas vaikui. Tai reikalauja aktyvios visos centrinės nervų sistemos veiklos. Jokiu būdu negalima pertempti vaiko, pykti ant jo, jei kas nesiseka. Jei raidės bus susijusios su mamos pykčiu ir nepasitenkinimu, jos taps vaiko priešės. Tai atsilieps ir mokymuisi mokykloje. Mokyti vaikus skaityti namuose verta tik tada, jei vaikas pats to nori, o raidės jam yra linksmos ir įdomios draugės.

Ruošimasis mokytis matematikos

darzoves1

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Jei gebėjimas skaityti rodo gerai išvystytą atmintį, foneminę klausą, sintezės, analizės procesus, pakankamus sensomotorinius ryšius, vaizduotės ir žodyno išsivystymą, tai gebėjimas suvokti matematiką pirmiausia rodo žmogaus abstraktaus, loginio mąstymo lygį. Pradėti šį darbą reikia ne nuo skaičiavimo ir skaitmenų mokymo, bet nuo dydžio, erdvės, kiekio sąvokų supratimo.

Talkindamas mamai virtuvėje, paduodamas daiktus, dengdamas stalą vaikas įsisavina sąvokas didesnis-mažesnis (puodukas, lėkštė, šaukštas), aukštai-žemai, apačioje-viršuje, kairėje-dešinėje. Makaronai gali būti ilgi ir trumpi, rankšluostis ar peilis platus ir siauras. Daiktų virtuvėje gali būti daug ir mažai, šalia lėkštučių reikia padėti tiek pat šaukštų, viena produktų pakuotė gali būti lengva, kita sunki, trečia – lengvesnė. Jei norime, kad daiktų ant stalo būtų daugiau, reikia dar daiktų padėti (pridėti), jei norime, kad būtų mažiaunuimti (atimti). Padėdamas mamai ar žaisdamas vaikas natūraliai, be įtampos įsisavina minėtas sąvokas, parengia savo mąstymą matematikos žinioms įsisavinti. Tėvai tikrai neprivalo vesti užsiėmimus ir mokyti vaikus duotųjų sąvokų. Visai užtenka, jei vaikas per dieną praktiškai įvykdo 1-3 prašymus-užduotėles, kuriose yra dydžio, erdvės, kiekio sąvokų.

Skaitmenys, kaip ir raidės, yra natūralus vaiko aplinkos komponentas. Jei vaikas atkreipė į juos dėmesį ir paklausė, žinoma, reikia paaiškinti, nesvarbu, koks vaiko amžius. Greičiausiai kalbantis vaikas išmoksta „deklamuoti“ skaičius iki 10, tuo sukeldamas tėvų džiaugsmą ir pasididžiavimą. Bet tai tikrai nereiškia, kad vaikas skaičiuoja. Skaičiavimas – tai pirmiausia skaitmens pavadinimo, vėliau užrašyto skaitmens siejimas su daiktų, rankų pirštų kiekiu. Vaikui smagu kartu su mama suskaičiuoti šeimos narius, obuolius, bandeles, pažiūrėti, ar visiems užteks, paimti, kiek trūksta. Jei mažylis tuo visai nesidomi – vadinasi, jam dar per sunku. Negalima vaiko versti ir spausti. Gal suvokti neleidžia objektyvi priežastis? Tada verta tą darbą palikti specialistams.

Pirminiam supažindinimui su skaitmenimis vėl gali puikiai tarnauti magnetinių skaičiukų rinkinys ant šaldytuvo. Vaikas gali juos rikiuoti eilės tvarka, žinoti „skaičius-kaimynus“, atrasti, kokio skaičiuko trūksta, kuris „pasiklydo“, parodyti reikiamą skaičiuką, kai kalbama apie puodelių ar kitų daiktų kiekį virtuvėje.

Vyresnių vaikų dėmesį galima atkreipti į laikrodį ar kalendorių. Jei vaikas domisi – paaiškinti jų reikšmę. Verta su vaikais skaičiuoti pinigus, atkreipti dėmesį į kainas čekiuose, reklaminėse skrajutėse.

Pasaulio pažinimas virtuvėje

maistas

Ingos Deksnės nuotr. www.indexphotography.lt

Vaikas pažįsta pasaulį tyrinėdamas ir bendraudamas. Virtuvėje pirmiausia apžiūrimi visi pirkiniai, ten dažnai būna įjungtas radijas ar televizorius, aptariamos vietinės naujienos. Virtuvėje vaikas dažniausiai randa mamą, su kuria visada gali pasikalbėti apie tai, kas rūpi, kas įdomu. Smagu, jei mama turi kantrybės paaiškinti, kodėl ant pieno pakelio nupiešta karvutė, kokių dar dovanų ji mums duoda, kaip ant mūsų stalo atsiranda duona, kruopos, ką galima padaryti iš miltų ir begalę kitų vaiką dominančių dalykų. Svarbu vaikui nemeluoti, jo neklaidinti.

Tiek sveikas, tiek sutrikusios raidos vaikas mokosi tų pačių dalykų ir tuo pačiu keliu. Tik sveikas vaikas turi daugiau smalsumo, kryptingos energijos, gebėjimo susikaupti. Jis dažniau rodo iniciatyvą, daug ką išmoksta pats, tėvams net nepastebėjus, kada tai įvyko. Sutrikusios raidos vaiką reikia dažniau paskatinti, atkreipti jo dėmesį, drauge pažaisti. Visus įgūdžius ir mokėjimus jis išmoksta lėčiau, greičiau juos pamiršta, kai ko išmokti sutrikusios raidos vaikas gali būti visai nepajėgus. Labai svarbu vaiko nepervarginti, nepertempti jo centrinės nervų sistemos.

Visa tai, apie ką pasakojau šiame straipsnyje, vaikas gali sužinoti ir išmokti namuose. Gali, bet neprivalo. Šeima – tai pirmiausia šilumos, saugumo, jaukumo, artimų tarpusavio ryšių vieta. Jei tai pavyko jums sukurti – jūs šaunūs tėvai. Jei vaiko gebėjimai leidžia, jis išmoks visko, ko reikia, savarankiškai arba ugdymo įstaigoje. Jei esate pavargę, jei negalite ištverti netvarkos, kurią padaro vaikas, užuot tyliai niršę, palydėkite vaiką į jo kambarį, kur jis irgi gali rasti daugybę naudingos veiklos. Svarbu žinoti, kad vaikas pats puikiai jaučia, kokiems mokėjimams ir įgūdžiams įsisavinti jis yra pajėgus.

Nedarykite klaidos – nemokykite vaiko prievarta, kad mokslas netaptų kančia. Tada vaikas instinktyviai uždarys visas pažinimo dureles, įjungs gynybines reakcijas – gudravimą, apatiją ar agresiją.

Būčiau laiminga, jei straipsnis jūsų ir jūsų vaikų gyvenimą padarytų nors šiek tiek smagesnį, o pasiūlyti užsiėmimai – bendravimą įvairesnį ir naudingesnį.

Spec. pedagogė metodininkė Nijolė Jackūnienė

„Mamos žurnalas“


Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 + = dvylika

Kitos temos: