Motinos pienas – kaip vaistas

Mo­ti­nos pie­nas yra nuostabus gamtos kūrinys. Jis ne tik parūpina geriausią maistą visoms kūdikio kū­no ląs­te­lėms, tei­kia ener­gi­ją nau­jai gy­vy­bei, bet ir sau­go ma­žo­jo žmo­gaus sveikatą, apgindamas nuo in­fek­ci­jų ir dau­ge­lio ki­tų li­gų. Juk gir­dė­jo­me sa­kant, kad mo­ti­nos pie­nas – ne tik mais­tas, bet ir vais­tas.

An­ti­kū­nai – sargai

Ką tik gi­męs kū­di­kis yra imu­no­lo­giš­kai ne­sub­ren­dęs. Jį iš da­lies sau­go krau­jy­je esan­tys mo­ti­nos an­ti­kū­nai imu­nog­lo­bu­li­nai, dar ne­gi­mus ga­uti per pla­cen­tą. Ta­čiau virš­ki­ni­mo trak­to ir kvė­pa­vi­mo ta­kų glei­vi­nės, per ku­rias in­fek­ci­ja ga­li pa­tek­ti su mais­tu ar įkve­pia­mu oru, lie­ka ne­sau­gios. Jų ap­sau­gą kū­di­kiui su­tei­kia mo­ti­nos pie­nas.

Kai žmo­gus su­ser­ga ko­kia nors už­kre­čia­mąja li­ga, tai yra kai jį puo­la an­ti­ge­nai – pa­to­ge­niš­ki mik­roor­ga­niz­mai, už­kra­to įsi­ver­ži­mo vie­to­je ky­la „mū­šis“ – už­de­gi­mas. Taip sie­kia­ma su­lai­ky­ti įsi­ver­žė­lius ir juos su­nai­kin­ti. Už­de­gi­mui pa­si­bai­gus, žmo­gaus or­ga­niz­me lie­ka „pri­si­mi­ni­mas“ apie už­puo­lė­jus ir ku­ria­mos at­sar­gu­mo prie­mo­nės prieš juos atei­čiai – ga­mi­na­mi an­ti­kū­nai imu­nog­lo­bu­li­nai. Tai ir yra imu­ni­te­tas. Žin­dan­ti mo­ti­na an­ti­kū­nais ap­rū­pi­na ir sa­vo vai­ke­lį, nes jos krau­jy­je „bu­din­tys“ ir krū­ty­se spe­cia­liai pa­pil­do­mai ga­mi­na­mi imu­nog­lo­bu­li­nai pa­ten­ka ir į pie­ną.

Svarbiausias sargybinis

Vi­sų pen­kių ti­pų imu­nog­lo­bu­li­nų ran­da­ma mo­ti­nos pie­ne, bet ypač daug ten su­si­kau­pia sek­re­ci­nio imu­nog­lo­bu­li­no A (sI­gA), ku­ris yra pa­ts svar­biau­sias vi­sų or­ga­niz­mo glei­vi­nių sar­gas. Kū­di­kis ir mo­ti­na, bū­da­mi to­je pat ap­lin­ko­je, pa­pras­tai yra puo­la­mi tų pa­čių li­gų su­kė­lė­jų. Tai­gi kai ma­ma įkve­pia ar­ba nu­ry­ja bak­te­ri­jų ar vi­ru­sų, pra­de­da­ma pa­čios mo­ti­nos antiin­fek­ci­nių an­ti­kū­nų ga­my­ba. Iš ki­tų mo­ti­nos kū­no vie­tų į krū­tis su krau­ju at­ke­lia­vę lim­fo­ci­tai čia at­si­ne­ša ne tik in­for­ma­ci­ją, ko­kių imu­nog­lo­bu­li­nų rei­kia kū­di­kiui ap­gin­ti nuo ga­li­mos in­fek­ci­jos, bet ir pa­tys, įsi­kū­rę pie­no liau­ko­se ir pa­vir­tę plaz­mi­nė­mis ląs­te­lė­mis, dar pa­pil­do­mai gau­siai iš­ski­ria sIgA į pie­ną. Sek­re­ci­nių IgA virš­ki­ni­mo fer­men­tai ne­suar­do. Jie pa­den­gia kū­di­kio žar­nos glei­vi­nę, pa­da­ry­da­mi ją ne­priei­na­mą li­gas su­ke­lian­tiems mik­ro­bams.

An­ti­kū­nai sI­gA ims pa­ma­žu ga­min­tis ir pa­ties vai­ko lim­fi­nia­me au­di­ny­je, bet tik nuo 4–6 sa­vai­tės. To­dėl mo­ti­nos tei­kia­ma imu­no­lo­gi­nė ap­sau­ga ypač svar­bi nau­ja­gi­miui. Di­džiau­sia sI­gA kon­cent­ra­ci­ja yra prieš­pie­ny­je, siek­da­ma ten 5 mg/ml, o pa­skui ma­žė­ja iki 1 mg/ml su­bren­du­sio pie­no. Ta­čiau, pie­nui gau­siau ga­mi­nan­tis, bend­ras kū­di­kio gau­na­mų sI­gA kie­kis ne­su­ma­žė­ja. Be to, mo­ti­nos pie­nas ska­ti­na sI­gA ga­my­bą ir pa­ties kū­di­kio or­ga­niz­me. Imu­nog­lo­bu­li­nus ga­mi­nan­čių ląs­te­lių sis­te­ma vi­siš­kai su­bręs­ta ant­rų­jų gy­ve­ni­mo me­tų pabaigoje.

Ki­ti mo­ti­nos pie­no „gink­lai“

Gausiausias mo­ti­nos pie­no angliavandenis – laktozė – ska­ti­na au­gi­mą nau­din­gų­jų bak­te­ri­jų Lac­to­ba­cil­lus bi­fi­dus, ku­rios truk­do in­fek­ci­nių žar­ny­no li­gų su­kė­lė­jams dau­gi­ntis bei sukuria rūgš­čią ter­pę, ne­pa­lan­kią iš­gy­ven­ti dau­ge­liui pa­to­ge­ni­nių mik­roor­ga­niz­mų.

Baltymas lak­to­fe­ri­nas, ku­rio gau­su mo­ti­nos pie­ne, kū­di­kio žar­ny­ne pri­si­jung­da­mas ge­le­žies mo­le­ku­les, padaro jas ne­priei­na­mas ge­le­ži­mi min­tan­čioms pa­to­ge­ni­nėms bak­te­ri­joms ir stab­do jų au­gi­mą ir dau­gi­ni­mą­si. Tas pat nu­tin­ka ir gry­be­liams Can­di­da al­bi­cans. Kaip ir sek­re­ci­nis imu­nog­lo­bu­li­nas A, lak­to­fe­ri­nas at­spa­rus virš­ki­ni­mo fer­men­tams.

Įdo­mus sudėtingų ang­lia­van­de­nių oli­go­sa­cha­ri­dų antiin­fek­ci­nis vei­ki­mas. Tam, kad ga­lė­tų su­kel­ti li­gą, mik­ro­bams pir­miau­sia rei­kia pri­si­tvir­tin­ti prie žmo­gaus or­ga­niz­mo au­di­nių ląs­te­lių. Dau­ge­liui li­gų su­kė­lė­jų pri­si­tvir­ti­nti bū­ti­nos vie­tos, su­da­ry­tos iš ang­lia­van­de­nių, ku­rių struk­tū­ra pa­na­ši į mo­ti­nos pie­ne esan­čių oli­go­sa­cha­ri­dų su­dė­tį. Taip bak­te­ri­jos pri­kim­ba prie šių oli­go­sa­cha­ri­dų mo­le­ku­lių ir, dar ne­pa­sie­ku­sios glei­vi­nės ląs­te­lių, tam­pa ne­be­pa­vo­jin­gos žin­do­mam kū­di­kiui.

Gyvos ląs­te­lės

Su pienu į vai­ko or­ga­niz­mą iš mo­ti­nos krau­jo at­ke­liau­ja net ir gy­vų ląs­te­lių, ga­lin­čių gau­dy­ti ir nai­kin­ti li­gų su­kė­lė­jus mik­ro­bus. Ne vel­tui nuo se­nų lai­kų mo­ti­nos pie­nas va­di­na­mas „bal­tuo­ju krau­ju“.

Gy­vi leu­ko­ci­tai yra nor­ma­lūs mo­ti­nos pie­no „gy­ven­to­jai“. Bend­ra jų kon­cent­ra­ci­ja pa­na­ši kaip ir krau­jy­je. Ski­ria­si tik ląs­te­lių „kon­tin­gen­tas“: krau­jy­je do­mi­nuo­ja neut­ro­fi­lai, o pie­ne dau­giau­sia mak­ro­fa­gų ir lim­fo­ci­tų. Mak­ro­fa­gai yra di­de­li leu­ko­ci­tai, nai­ki­nan­tys mik­roor­ga­niz­mus (bak­te­ri­jas ir gry­be­lius) juos „pra­ry­da­mi“. Mo­ti­nos pie­no lim­fo­ci­tai yra dvie­jų rū­šių: vie­ni ga­mi­na an­ti­kū­nus, o ki­ti ir pa­tys nai­ki­na pa­vo­jin­gas bak­te­ri­jas ir vi­ru­sus.

Ne­ver­tė­tų pa­mirš­ti, jog kai­ti­nant, tai­gi ir pa­ste­ri­zuo­jant pie­ną, ląs­te­lės žūs­ta. Taip pat suy­ra ir ne­be­veik­lios tam­pa dau­ge­lis ki­tų imu­ni­nių me­džia­gų.

To­dėl ap­si­rin­ka ma­mos, ku­rios pa­čios su­si­rgu­sios ar karš­čiuo­da­mos nu­si­trau­kia pie­ną ir jį vi­ri­na, prieš su­gir­dy­da­mos kū­di­kiui. O prasmės nė­ra jokios, nes virusai ir bak­te­ri­jos į krūtis, taigi ir į pie­ną, ne­pa­ten­ka.

Apsauga atitinka grėsmes

Antiin­fek­ci­nių veiks­nių ypač daug prieš­pie­ny­je, su­bren­du­sia­me pie­ne jų kon­cent­ra­ci­ja su­ma­žė­ja. Ta­čiau dėl di­dė­jan­čio vi­so pie­no kie­kio bend­ras po­vei­kis iš­lie­ka, kol vai­kas žin­do­mas. Nu­jun­ky­mo lai­ko­tar­piu imu­ni­nių me­džia­gų kon­cent­ra­ci­ja mo­ti­nos pie­ne vėl pa­di­dė­ja. Mo­ti­nos pie­no antiin­fek­ci­nių veiksnių įvai­ro­vė pri­klau­so nuo kiek­vie­nos mo­ti­nos imu­no­lo­gi­nės „is­to­ri­jos“ ir yra pri­tai­ky­ta bū­tent jos kū­di­kio po­rei­kiams. Be abe­jo, kar­vės pie­nas ne­tu­ri nei žmo­gui bū­din­gų imu­nog­lo­bu­li­nų, nei ki­tų kū­di­kiui at­spa­ru­mą in­fek­ci­joms tei­kian­čių sa­vy­bių. Dar la­biau be­jė­gis yra ne­gy­vas konservas – mi­ši­nys.

Mo­ti­nos pie­nas sti­mu­liuo­ja ir ak­ty­vų­jį kū­di­kio imu­ni­te­tą. Žin­do­mų kū­di­kių at­sa­kas į dau­ge­lį skie­pų yra ge­res­nis ne­gu ne­žin­do­mų. Pag­rin­di­nis vai­ko imu­ni­te­tą re­gu­liuo­jan­tis or­ga­nas – čiob­ria­liau­kė – pirmaisiais gyvenimo mėnesiais žin­do­mų kū­di­kių bū­na dvi­gu­bai di­des­nė ne­gu dirb­ti­nai mai­ti­na­mų.

Motinos pienas prieš alergiją

Aler­gi­ja yra li­guis­tas or­ga­niz­mo jaut­ru­mas tam tik­roms me­džia­goms – aler­ge­nams, ku­rios, pa­kar­to­ti­nai pa­te­ku­sios į įjaut­rin­tą or­ga­niz­mą, su­ke­lia aler­gi­nes reak­ci­jas. Tuo­met ga­li at­si­ras­ti odos ibė­ri­mų, du­su­lys dėl bron­chų spaz­mų, pra­si­dė­ti vi­du­ria­vi­mas ar net kris­ti krau­jos­pū­dis, su­kel­da­mas pa­vo­jų gy­vy­bei.

Aler­ge­nai yra or­ga­niz­mui neįp­ras­tos, sve­ti­mos me­džia­gos, pa­vyz­džiui, kar­vės pie­no bal­ty­mai žmo­gaus nau­ja­gi­miui. Nau­ja­gi­mis au­ga la­bai spar­čiai.

Gam­ta pa­da­rė taip, kad iš nau­ja­gi­mio žar­ny­no į krau­ją ga­lė­tų pa­tek­ti kuo dau­giau kū­no „sta­ty­bai“ ir ener­gi­jai rei­ka­lin­gų mais­to me­džia­gų. Tai­gi iš mo­ti­nos pie­no į nau­ja­gi­mio krau­ją be var­go pe­rei­na ir di­de­lės, su­dė­tin­gos bal­ty­mų mo­le­ku­lės. Jos ten yra sa­vos ir jo­kios grės­mės ne­ke­lia.

Ta­čiau vai­kui ka­da nors vien mo­ti­nos pie­no jau iš­ties ne­be­pa­kaks ir jis pra­dės gau­ti ki­to­kio mais­to, tai­gi ir sve­ti­mų bal­ty­mų. Gam­ta jį pra­de­da tam ruoš­ti iš anks­to: pa­si­telk­da­ma pa­gal­bon pa­ties vai­ko ma­mą, ji ku­ria kū­di­kio žar­ny­ne „bar­je­rą“. Mo­ti­nos pie­ne esan­tis epi­der­mi­nis au­gi­mo veiksnys ska­ti­na kū­di­kio žar­nų glei­vi­nės su­bren­di­mą, o jau minėtojo sek­re­ci­nio imu­nog­lo­bu­li­no A mo­le­ku­lės nu­klo­ja tą glei­vi­nę tar­si pa­sie­nie­čiai, tik­ri­nan­tys, ką ga­li­ma ir ko ne­ga­li­ma pra­leis­ti iš žar­ny­no į krau­ją.

Kas jautriausi?

Pir­mai­siais 4–6 gy­ve­ni­mo mė­ne­siais kū­di­kio žar­ny­nas dar yra ne­sub­ren­dęs ir iš­lie­ka san­ty­ki­nai la­bai pra­lai­dus. Pir­mo­sios gy­ve­ni­mo die­nos yra kri­tiš­kiau­sias lai­ko­tar­pis kar­vės pie­no bal­ty­mo sen­si­bi­li­za­ci­jai (jeigu duodama mišinuko) įvyk­ti. Mai­ti­ni­mas mo­ti­nos pie­nu ir nie­kuo dau­giau nuo pat gi­mi­mo – pa­ti veiks­min­giau­sia vai­kų mais­to aler­gi­jos pro­fi­lak­ti­ka.

Ne kiek­vie­nas kū­di­kis, ne­t ir ga­vęs kar­vės pie­no ar jo mi­ši­nių nau­ja­gi­mys­tė­je, bū­ti­nai pasidaro aler­giš­ku. Tai pri­klau­so ir nuo vai­ko įgim­tų sa­vy­bių, pa­vel­di­mo po­lin­kio į aler­gi­ją, ku­rį ga­li­ma įtar­ti, jei­gu vai­ko šei­mos na­riai, ypač tė­vai, yra aler­giš­ki. Ty­ri­nė­to­jai nu­sta­tė, kad vai­kai, ku­rių abu tė­vai bu­vo aler­giš­ki, tu­rė­jo 47 pro­cen­tų aler­gi­jos iš­si­vys­ty­mo ri­zi­ką, jei­gu tik vie­nas iš tė­vų aler­giš­kas, tai kū­di­kiui aler­gi­jos ti­ki­my­bė bu­vo 29 pro­cen­tai, ir tik­tai 13 pro­cen­tų – jei­gu nė vie­nas iš tė­vų ne­bu­vo aler­giš­kas.

Kar­vės pie­nas yra daž­niau­sia, ta­čiau ne vie­nin­te­lė aler­gi­jos mais­tui prie­žas­tis. Aler­gi­zuo­ti ga­li kiau­ši­niai, me­dus, rie­šu­tai ir dau­ge­lis ki­tų pro­duk­tų, bet tai pa­si­tai­ko daug re­čiau. Pir­miau­sia to­dėl, kad jie ir val­gy­ti pra­de­da­mi ne nau­ja­gi­mys­tė­je, o ge­ro­kai vė­liau, kai vai­ko or­ga­niz­mas ne­be taip leng­vai pa­žei­džia­mas.

Geros sveikatos pamatai

Kai žmo­nės guo­džia­si, jog „kū­di­kė­lis paaugs ir ne­be­sirgs taip daž­nai“, jie tais žo­džiais iš­sa­ko sa­vo nuo­mo­nę apie dau­gu­mos ma­žų vai­kų svei­ka­tą. O dau­gu­ma, de­ja, dar žin­do­mi per trum­pai, to­dėl ir li­go­ti. Ne­re­tai nuo­šir­džiau­si gy­dy­to­jo no­rai pa­dė­ti, pa­ta­ri­mai ir de­ta­lūs paaiš­ki­ni­mai, kaip mai­tin­ti kū­di­kė­lį, at­si­mu­ša mo­ters są­mo­nė­je kaip žir­niai į sie­ną. Ji mie­liau klau­so kai­my­nių, any­tų, drau­gių ir bend­ra­dar­bių, ku­rių kiek­vie­na sa­ve no­ri ro­dy­ti pa­vyz­džiu: „Štai aš ne­žin­džiau sa­vo vai­kų, o užau­go…“

Taip, užaug­ti vi­si mes šiaip taip užau­ga­me. Bet, žiū­rėk, dar nė ka­riuo­me­nė­je ne­tar­na­vu­siam vai­ki­nui strei­kuo­ja skran­dis, dar ne­gim­džiu­siai jau­nai mo­te­riai jau so­pa inks­tus, dau­ge­lis žmo­nių ken­čia dis­kom­for­tą dėl aler­gi­nių bė­ri­mų, ast­mi­nio du­su­lio, ne­ma­žė­ja vai­kų ir paaug­lių, ku­rių jau­nys­tės džiaugs­mus ap­kar­ti­na nu­tu­ki­mas ir vi­sos dėl to ky­lan­čios pro­ble­mos bei li­gos. Kai gy­dy­to­jai tas li­gas gy­do, jau ne­leng­va ­ras­ti, kur sly­pi jų šak­nys. O jos daž­nai su­dygs­ta jau anks­ty­vuo­ju gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piu…

Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius, www.zindyk.lt

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

• 
  5 mitybos mitai apie kūdikio maitinimą krūtimi
• 
  Kaip užkurti pieno „fabrikėlį“. Pataria dula Ingula
• 
  Kasdienės žindymo situacijos ir klasikinės klaidos
• 
  Pienas gaminasi ne krūtyse...