Keturiolikmetė Indrė sužinojo, kad laukiasi. Kokį siaubą išgyveno paauglė, bijodama prisipažinti mamai ir gydytojams, galima tik įsivaizduoti. Indrės mylimasis, jos klasės draugas, su šia „problema“ nebepanoro turėti nieko bendro, tad mergaitė liko visiškai viena. Kartais ryte prabudusi galvodavo, kad visa tai ji susapnavo.
Dabar dvidešimtmetė Indrė dalinasi savo gyvenimo istorija tikėdama, kad galbūt šiuo metu kokia nors mergaitė taip pat blaškosi neviltyje ir nežino, ką daryti. Galbūt Indrės atvirumas kažkam bus šviesa tunelio gale.
Sunki paauglė ir sunkus gyvenimo laikotarpis
„Mano paauglystė buvo labai sudėtinga, nes mokykloje nepritapau prie bendraamžių, mane vadino „menininke“. Dėl patyčių ir vienišumo nebegalėjau ištverti, todėl pati nusprendžiau pakeisti mokyklą likus keliems mėnesiams iki mokslo metų pabaigos. Naujoje mokykloje susiradau bendraamžių, kurie lyg ir priėmė į savo tarpą, bet dabar suprantu, kad tokia draugystė mane greitai būtų nutempusi į dugną. Būčiau ėmusi svaigintis, galbūt net vartoti narkotikus – būčiau dariusi viską, kad nebeliktų skausmo, kurį sukėlė patyčios. Naujoje klasėje atsirado ir vaikinas, kuris ėmė rodyti dėmesį. Buvau pasiilgusi šiltų jausmų, tad nėriau į tą draugystę visa galva. Mūsų santykiai mezgėsi labai sparčiai. Kad laukiuosi, nujaučiau nuo pat pradžių, nes nebuvo kito paaiškinimo, kodėl jaučiau milžinišką nuovargį ir dingo menstruacijos.
Internete perskaityta informacija apie lytinį gyvenimą dažnai nebūna teisinga ar pilna. Neturėjau jokio suaugusio žmogaus, su kuriuo galėčiau saugiai pasikalbėti apie lytiškumą, tad daug ko nežinojau. Pavyzdžiui, kad pastoti galima net saugantis prezervatyvu, jeigu tiksliai nesilaikai instrukcijų. Žinoma, nei mano draugas, nei aš nebuvome pasirengę tapti tėvais. Buvome tik pradėję mokytis devintoje klasėje…
Testas, pabudinęs iš sapno
Mėnesinės taip ir neatsirado, bet aš ilgai nesidariau nėštumo testo. Širdyje jaučiau, kad nėra kitos priežasties, kodėl jos galėjo dingti. Bet kol neturi teigiamo testo, tarsi ir neturi įrodymo, kad tai tiesa. Du mėnesius niekam nesakiau, išskyrus partnerį. Tą laikotarpį atsimenu kaip juodžiausius debesis, jaučiausi kaip didžiausia pasaulio gėda. Tarytum man niekada neatsiras vietos šiame pasaulyje. Tuo metu man atrodė, kad lengviau nutraukti savo gyvenimą, negu kažkam pasakyti, kad laukiuosi. Vien turėti lytinius santykius man atrodė gėda.
Gyvenau tarsi kitoje realybėje – dieną mintimis plaukiodavau toli nuo klasės ir mokyklos gyvenimo, o naktimis verkdavau. Labai bijojau prisipažinti mamai, nes buvau maištinga paauglė, nemažai konfliktavome ir su ja. Tuo metu buvome su mama atitolusios, o apie lytiškumą apskritai šeimoje nekalbėjome, tai atrodė nepriimtina. Neįsivaizdavau, kaip galiu jai pasakyti ir ją taip įskaudinti. Jaučiausi purvina.
Vieną dieną supratau, nebegaliu taip gyventi, turiu kažką daryti. Susiradau pažįstamos psichologės numerį, su kuria jau buvau bendravusi. Norėjau parašyti žinutę: „Aš laukiuosi, padėkite!“ Dešimtis kartų rašiau žinutes, bet nė vienos neišsiunčiau. Galų gale parašiau žinutę, kad norėčiau susitikti. Ji sutiko susitikti po dviejų dienų, tada verkdama ir pasakiau, kad greičiausiai laukiuosi. Psichologė man davė nėštumo testą, kad tikrai pasitvirtinčiau savo įtarimus. Žinoma, testas buvo teigiamas. Tada pagaliau įsisąmoninau, kas vyksta, kad tai ne sapnas, iš kurio pabusiu.
Pasakyti mamai
Tą pačią dieną psichologė pasikvietė mamą ir jai pasakė apie mano nėštumą. Aš labai bijojai įeiti į kabinetą ir pažiūrėti mamai į akis. Peeanu, žiūrėjau į žemę. Mama manęs paklausė, ką ketinu daryti. O man norėjosi, kad jos, suaugusios moterys, už mane nuspręstų, ką aš turiu daryti. Pasakiau, kad visuomenė niekada nepriims, kad aš, paauglė, laukiuosi. Tada buvo nuspręsta nėštumą nutraukti.
Galvojau, kad dabar jau man turėtų palengvėti, juk nėštumo neliks. Bet man nė kiek nepalengvėjo. Laikas tiksėjo, buvo likusi gal savaitė, kada dar galima nutraukti nėštumą be narkozės.
Kitą dieną mama privačiai užrašė pas ginekologę, kad paruoštų aborto dokumentus. Ginekologė vos tik išgirdo, ko atėjome, ėmė kalbėti tik su mama, tarsi manęs čia nebūtų arba aš būčiau visiškai nesvarbi. Išgirdau repliką, kad labai blogai, kai vaikai prisidaro vaikų. Nuvedė mane padaryti echoskopijos. Niekada nebuvau buvusi ginekologo kabinete, viskas mane gąsdino. Gydytoja tik ženklais parodė, kad atsisegčiau kelnes ir gulčiau ant kušetės. Uždrėbė šalto gelio ant pilvo ir ėmė vedžioti aparatu. Iš pradžių žiūrėjau į lubas, o paskui kažkaip nukreipiau žvilgsnį į echoskopo ekraną. Ir tada pamačiau mažą pupelę su vos išsikišusiomis rankytėmis ir kojytėmis, ir sekundės dalį pajaučiau džiaugsmą, kad manyje gyvena šitas pupeliukas. O tada vėl į realybę sugrąžino ginekologė, ant pilvo užmetusi servetėlę nusivalyti ir nuėjusi pildyti aborto dokumentų.
Kai aš grįžau prie stalo, kur laukė mama, ginekologė garsiai paklausė: „Ar tikrai darysit abortą?“. Mama patvirtino, o ginekologė pritarė, kad abortas bus man gera pamoka. Iki šiol šie žodžiai skamba labai žiauriai, kad abortas moteriai gali būti „pamoka“.
Kitą dieną reikėjo duoti kraują tyrimams, bet aš negalėjau pakilti iš lovos ir nesutikau niekur eiti. Visąlaik verkiau. Mintyse pradėjau kalbėti su ta pupele savyje, prieš miegą pradėjau jai sekti pasakas, aplaistytas ašaromis. Man atrodė, gal mane girdi ta pupelė, aš atsiprašinėjau jos, kad taip mažai laiko mums liko. Bet ir negalėjau įsivaizduoti, kad galiu turėti kūdikį. Man atrodė, nėra jokio teisingo sprendimo, abu sprendimai – ir gimdyti, ir nutraukti nėštumą – labai blogi.
Vėl nuėjau pas psichologę konsultacijos, nes nežinojau, ką daryti. Psichologė patarė man užduoti sau klausimą, ar būčiau gera mama? Klausiau savęs ir niekaip neįsivaizdavau savęs gera mama, man atrodė, kokia aš esu siaubinga.
Pagalbos ranka reikiamu laiku
Tuomet su manimi susisiekė režisierė Andra, kuri vėliau nukreipė mane pagalbai į Krizinio nėštumo centrą. Ji pasiūlė mums susitikti, pasikalbėti. Sėdėjome ant suoliuko, ji nupirko man arbatos. Aš pirmą kartą jaučiau, kad kalbame apie mano situaciją neutraliai, kad tai nėra kažkoks siaubingas dalykas. Ir tada manyje įvyko lūžis. Greičiausiai išgirdus klausimą, ar aš žinau, kas būtų to vaikelio krikšto mama? Širdyje pajutau kažkokią šviesą, džiaugsmą: juk aš galėsiu krikštyti savo vaiką, aš galėsiu jį vesti už rankutės, nešioti, bučiuoti, mylėti. Po to pokalbio manyje daug kas pasikeitė, tačiau tapti mama vis tiek atrodė baisu, juk tai tokia didelė atsakomybė.
Būtent mano mama buvo tas žmogus, kuris ir padėjo man apsispręsti auginti ir gimdyti vaikutį, kol aš dar abejojau. Pamenu, aš sėdžiu ant sofos, mama plauna indus, o tada prisėda šalia manęs ir sako: „Užauginsim“. Kai pasakiau, kad bijau, jog nemokėsiu pakeisti sauskelnių, ji ėmė juoktis ir pasakė, kad jeigu reikės pakeis visas sauskelnes. Tada abi suplėšėme aborto dokumentus.
Vėliau susitikau su Krizinio nėštumo centro vadove Zita, nuostabia moterimi, kuri padėjo man nustoti save kaltinti, nustoti gėdintis, kad būsiu mama. Pasisekė rasti ir kitą, jautresnę gydytoją. Vėl pamačiau savo pupelę, jau kiek paaugusią, ir į ją žiūrėjau su džiaugsmu.
Bet mano partneris, sužinojęs apie sprendimą gimdyti, tiesiog tylėjo ir buvo sutrikęs. Jis man sakė, kad visuomenė nepriims šito dalyko. Manau, jis pats nelabai suprato, kas vyksta, todėl ir pasirinko tiesiog nustoti su manimi kalbėtis. Mums pasidarė neįmanomai sunku bendrauti, ir mes išsiskyrėme. Tada atrodė pasaulio pabaiga, dabar į tai žiūriu suaugusio žmogaus akimis…
Man buvo sudėtinga eiti į mokyklą su bendraamžiais, nes patyčių žaizdos nebuvo užgijusios, o čia dar aš laukiuosi. Mama ėmė domėtis, kur galėčiau mokytis palankiomis man sąlygomis. Radome mokyklą, kur ateidavau į biblioteką ir su manimi mokytojai dirbdavo individualiai. Labai džiaugiausi, kad nereikia bendrauti su vaikais, ir mano padėtis neskatina patyčių.
Psichologinis krūvis
Į mokyklą eidavau vilkėdama laisvus bliuzonus, plačias žiemines striukes, tad nemanau, kad mano išvaizda kėlė kokių nors minčių. Deja, vieną rytą pabudusi telefone pamačiau krūvą žinučių iš pažįstamų ir nepažįstamų paauglių, kurie tyčiojosi iš manęs, vadino motka ir klausė, ar jau turiu išrinkusi vaikui vardą. Supratau, kad galbūt išplepėjo mano buvęs mylimasis, o galbūt kažkas kitas, žinojęs apie situaciją.
Aš buvau sugniuždyta. Tą rytą bijojau eiti į mokyklą. Guodė tik buvusios klasės draugės žinutė, kad ji palaiko mane ir padės, kuo tik galės. Buvo gera žinoti, kad bent vienas žmogus pasaulyje linki man gero.
Nepalūžti padėjo mama, su kuria santykiai tapo artimi kaip niekad. Tas vaikelis mus tarsi suklijavo į stiprų kumštį. Žinodama, kad mama bus šalia, ne taip bijojau ir gimdymo. Ir staiga dar vienas smūgis: paskelbtas karantinas, į ligonines jokie lankytojai neįleidžiami Neįsivaizdavau, kaip gimdysiu be mamos!
Gimdymas su mama
Beveik tiksliai tą dieną, kaip ir buvo numatę gydytojai, man prasidėjo sąrėmiai. Vidurnaktį brolis nuvežė į Alytaus ligoninę, o iš ten jau greitąja turėjau būti vežama į Kauno klinikas. Kvėpavau giliai, kaip ir buvau skaičiusi, kad reikia kvėpuoti per sąrėmius, o viena seselė pasityčiojo: „Ko čia taip dūsauji“.
Kai atvežė į Kauną, nenorėjau paleisti mamos rankos. Vis dėlto buvau nepilnametė, tad gydytojai leido likti mamai. Nors ir skaudėjo, bet buvau laiminga, kad mano brangiausias žmogus, mano mama, yra šalia. Gimdymas truko apie 8 valandas, o kai ant krūtinės uždėjo gimusią dukrytę, tą akimirką buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Buvau išrinkusi vardą Mila – nuo žodžio milagra, stebuklas. Vėliau knygoje „Motinystės išpažintys“ rašiau: „Diena, tiksliau – rytas, kai gimė mano dukra, buvo didžiausias visatos įvykis. Man atrodė, kad visi žvėreliai ir sutvėrimai subėgs pažiūrėti į mano stebuklą. Aš buvau devintame danguje. Manyje sprogo atominė bomba meilės, džiaugsmo ir viso kito, kam net nėra žodžių apibūdinti.“
Net gražiausioje svajonėje neįsivaizdavau, kad galima taip stipriai mylėti. Mylėdama savo dukrą, aš pamilau ir save, nebeliko sienų, rėmų. Be savo dukros, kuri į mano gyvenimą atėjo labai netikėtai, aš niekada nebūčiau patyrusi, ką reiškia džiaugtis, mylėti ir gyventi. Tik dabar suprantu, kaip man jos reikėjo.
Branda ne pagal amžių
Esu be galo laiminga, kad turiu Milą. Studijuoju multimedijų ir vizualinių komunikacijų specialybę kolegijoje – darau viską, kad gerai baigčiau studijas ir pradėčiau sėkmingą karjerą. Man dabar 20 metų, o dukrytei bus penkeri.
Auginti vaikelį lengva. Mano mama iki šiol manimi žavisi, sako, net suaugusios moterys nėra tokios kantrios, išprususios, kaip aš. Juk aš ryte ryju knygas apie vaiko raidą, auklėjimą, apie tai, kaip vystosi vaiko smegenys, kas lemia sveikatą. Man akys atsivėrė ir apie savo vaikystę, ko man trūko. Nenoriu kartoti tų pačių klaidų, augindama savo vaiką, noriu auginti be psichologinių traumų, kurios dažnai perduodamos iš kartos į kartą.
Buvo atvejų, kai gydytojai, matydami mano amžių, kalbėdavo su manimi kaip su vaiku. Kol pasakydavau, kad apie žindymą aš žinau labai daug, nes lankiau žindymo kursus. Mano amžius ir mano branda kartais aplinkinius stebina.
Dažnai mintimis grįžtu į tas dienas, kai teko priimti sprendimą. Buvau prieš pasaulį maištaujanti paauglė, dažnai nenorėjau gyventi, žalojau save, nevalgiau, ir galbūt tas vaikelis atėjo mane išgelbėti, ištraukti iš liūno? Be jos mano gyvenimas galbūt būtų nučiuožęs žemyn.
Mano dukra įrodė, kad galiu būti bet kuo, kuo noriu, kad esu veikli, stipri, gera. Gal mano istoriją netyčia paskaitys kita mergina, kuri išgyvena neplanuotą nėštumą, ir jai aš būsiu tas geras pavyzdys, kad susvyravus žemei po kojų, vis dėlto pasaulis vėl grįžta į savo vietą.
Ginta Liaugminienė
M_L photography nuotraukos
